Ji tvirtina, kad nuo peršamos Ukrainos ir Rusijos kovos muzikiniame konkurse stengėsi kuo labiau atsiriboti. Specialiame interviu laidai „Labas rytas, Lietuva“ dainininkė pasakojo apie eurovizinę patirtį, artimiausiu metu pasirodysiantį vaizdo klipą ir kaip svarbu kalbėti apie istoriją.

– Pirmą kartą Ukrainos nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje pasirodėte 2011 m. su daina „Smile“. Tą kartą dėl įvykusio balsavimo skandalo pasitraukėte. Kodėl nusprendėte grįžti į konkursą po penkerių metų?

– Prieš penkerius metus į atranką ėjau pasirinkusi visiškai kitokį pasirodymą nei šiemet. Tai buvo kitas jausmas, aš buvau kitokia. Šiemet į atranką mane atvedė daina. Ji parašyta prieš pusantrų metų. Daina įkvėpta mano prosenelės tragiškos patirties per penktajame dešimtmetyje Stalino vykdytus Krymo totorių trėmimus.

– Prieš kiekvieną pasirodymą „Eurovizijos“ scenoje melsdavotės. Ar dėl to, kad jums sunku dainuoti apie tai, ką išgyveno jūsų prosenelė?

– Visada žinojau, kad „Eurovizijos“ konkursas yra linksmų, šviesių dainų konkursas. Kai tapau savo šalies atstove „Eurovizijoje“, supratau, kad būsiu kitokia ir kad mano pasirodymas gali ne visiems patikti. Man buvo sunku, nes kiekvieną kartą vis iš naujo turėdavau išgyventi tai, ką jautė mano protėviai. Dainuodama negaliu parodyti visų savo emocijų, kurias išgyvenu. Bet man pavyko, nugalėjau save pačią.

– Ar nuo pat konkurso pradžios jautėte, kad galite nugalėti?

– Pasitikėjau savo jėgomis nuo pradžių, bet man labai trukdė apie mano dainą sklindančios apkalbos, neigiami vertinimai. Tuomet susikaustai, jauti tam tikrą spaudimą. Turėjau visa tai įveikti, mane visą laiką lydėjo stipri komanda, dėkoju jai už nuolatinę pagalbą. Ji patarė man nesinaudoti socialiniais tinklais, kad negalėčiau skaityti negailestingų komentarų.

– Kaip jautėtės, kai „Eurovizijos“ finalo galutinėje balsavimo lentelėje likote tik jūs ir Rusijos atstovas Sergejus Lazarevas?

– Nuolat jaučiau tarp mūsų tvyrantį politinį spaudimą. Visą laiką stengiausi jam nepasiduoti. Visiems sakiau, kad mano daina neturi politinio atspalvio. Aš esu Jamala, Ukrainos atstovė. Scenoje pasakoju tikrą savo ir protėvių istoriją. Nuo svaičiojimų, kad „Eurovizijoje“ Ukraina kovoja su Rusija, stengiausi atsiriboti.

– O kaip jautėtės po pergalės, kai žiniasklaidoje pasirodė kaltinimai, kad jūsų daina buvo paviešinta anksčiau, nei leidžia „Eurovizijos“ taisyklės?

– Europos transliuotojų sąjunga į tai labai greitai sureagavo ir paskelbė, kad nepažeidžiau konkurso taisyklių. Viskas, kas buvo paskleista apie mano dainą viešojoje erdvėje, tik gandai. Dainos dalis, paviešinta internete, buvo iš uždaro vakaro, filmuota mobiliuoju telefonu.

– Jau prabėgo mėnuo, kai laimėjote „Eurovizijoje“. Kaip per tą laiką pasikeitė jūsų gyvenimas?

– Prieš savaitę mano albumą „1944“ Europoje išleido kompanija „Universal Music Group“. Po mėnesio albumas pasirodys ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Greitai pradėsiu turą po Europą, vasarą dalyvausiu gausybėje muzikos festivalių. Laimėjimas man leido atvykti ir į Lietuvą, pasidalyti pergalės stiprybe su lietuviais.

– Prieš savaitę filmavote ir dainos „1944“ vaizdo klipą. Kada planuojate jį pristatyti?

– Duokite mums dar bent savaitę. Galbūt klipą reikėjo išleisti prieš „Euroviziją“. Esu perfekcionistė, mano manymu, kiekvienas vaizdo klipas turi būti išskirtinis, šedevras. Noriu, kad jis atkreiptų žmonių dėmesį.

– Kodėl šiuolaikiniam jaunimui reikia kalbėti apie praeitį?

– Puikus klausimas. Mes visi atėjome iš praeities. Ateitis ir praeitis yra neatsiejami dalykai. Kai žinau savo giminės istoriją, jaučiuosi laisvesnė, labiau pasitikiu savimi. Kalbėjimas apie praeitį man leidžia prisidėti prie geresnės ateities kūrimo. Galbūt kitiems tai nepadeda, bet mano gyvenimą tai veda į priekį.