"Esu iš Detroito, blogiausios vietos Amerikoje", – prisistato dailininkė ir restauratorė Renata Palubinskas. Buvusi kaunietė 17 metų gyvena ir kuria JAV.

Ji prisipažįsta, kad kaip dailininkė susiformavo Vakaruose, tačiau amerikiečiai jos paveiksluose randa nemažai lietuviškų motyvų. Iš pažiūros trapi moteris paveiksluose dažnai tapo giltinę – jos drobėse net vaikai jaučia mirties kvėpavimą. Tokius įvaizdžius moteris grindžia savąja gyvenimo filosofija, kurioje galima rasti ir induizmo, ir katalikybės atspindžių.

Restauratorė R.Pabulinskas yra prisilietusi prie milijono dolerių vertės drobės. Tapytoja R.Palubinskas nepataikauja publikos skoniui, kad uždirbtų milijoną. Kūryboje ji apskritai nepataikauja, tapo savęs netiražuodama, neskubėdama, preciziškai tiksliai. Ir tikina, kad jos kūrybą perka ne tie, kurie paveikslus derina prie sofų apmušalų. Amerikiečiai jos kūryboje įžvelgia lietuvių tautosakos įtaką, lietuviai – JAV politinių aktualijų atgarsius.

– Kaip dailininkė susiformavote Lietuvoje ar JAV?

– Kaune baigiau buvusį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabartinis Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas – aut. past.). Čia gavau akademinės tapybos ir piešimo pagrindus, įgijau tapybos ir dekoratyvinės keramikos restauracijos specialybeę. Baigusi studijas, ketverius metus dirbau M.K.Čiurlionio dailės muziejuje porceliano ir keramikos restauratore. Į JAV išvykau gana netikėtai – aplankyti bičiulių, netikėtai ir pasilikau.

Valstijose pradėjau savo kaip tapytojos kūrybinį kelią. Lietuvoje buvo tik pasiruošimo tapybai laikotarpis, nors tapytoja nusprendžiau tapti dar būdama penkiolikametė. Juokinga, bet kurį laiką dvejojau, ką rinktis, – vaizduojamąjį meną ar kovos menus. Amerikoje iš pradžių patyriau kultūrinį šoką, kurį laiką gilinausi į save, vėliau ėmiau intensyviai kurti. Temos nesikeičia – ir prieš 17 metų, ir dabar man aktualūs filosofiniai žmogaus esmės, gyvenimo prasmės, Dievo buvimo, amžinosios kovos tarp blogio ir gėrio, arba kūniškumo priešpriešos dvasiai, klausimai. Tačiau mano tapybos stilius susiformavo Amerikoje, ten pradėjau ir dailininkės karjerą. Pradėjau dalyvauti nacionalinėse parodose ir tarptautinėse meno mugėse.

– Sakoma, kad menininkams, dailininkams JAV daug sunkiau prasimušti nei čia, Lietuvoje. Juk ten, atrodytų, meno nišoje jau seniai viskas užimta.

– Nelengva ir čia, ir ten. Priklauso nuo to, kiek pastangų dailininkas įdeda, kiek laiko skiria kūrybai. Mums technikume sakydavo: dailininkui reikia 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Tiesa, Amerikoje dailininkai prieina prie meno kaip tikri verslo žmonės: jie labai orientuoti į rinką, į tai, kas yra perkama. Šiais laikais dailininkai turi užsiimti ne tik savo specialybe, bet ir būti geri vadybininkai, finansininkai.

– Kokie dailininkai jums darė didžiausią įtaką?

– Ir anksčiau, ir dabar imponuoja tobula olandų, flamandų tapybos technika – ankstyvųjų ir vidurinių amžių. O iš lietuvių – iš pradžių man labai patiko Šarūnas Sauka, taip pat dėl ištobulintos technikos, šviesos, šešėlių suvokimo ir laisvos tapybos. Niekada nebuvau abstrakčiosios tapybos ar tamsių lietuviškų spalvų tapyboje mėgėja. Man labai imponavo Š.Saukos drąsa, kitoks, naujas priėjimas prie tapybos. Dar mokydamasi technikume bandžiau naudoti labai drąsias spalvas. Dėstytojai mane tramdė, sakydami, kad lietuviai turėtų prigesinti tonus, nes mūsų tradicijose nėra ryškių spalvų.

– Pirmieji žingsniai JAV: prisistatyti kaip dailininkei buvo sudėtinga?

– Dirbau savitu stiliumi, pirmieji mano bandymai buvo abstraktesni, kuriuose vis dėlto dominavo iškreipta, siurrealistinė figūra. Išsirinkdavau galerijas – man sekėsi jas pasirinkti geras – ir siųsdavau savo prisistatymus, darbus. Ir mane priimdavo. Vėliau pasidariau dar drąsesnė: nuvažiavau į Niujorką ir per tris dienas susiradau tris aukšto lygio galerijas, pasirengusias mane reprezentuoti. Elgiausi drąsiai: iš anksto nesiųsdavau jokios informacijos, nueidavau į galeriją, apsižvalgydavau, sulaukdavau savininkų, ištraukdavau atsivežtą drobę ir pakišdavau jiems po nosimi. Veždavausi gerą, įdomia technika atliktą paveikslą. Savininkai likdavo tam tikra prasme šokiruoti ir susidomėję. Tai buvo prieš dešimt ir daugiau metų. Dabar aš to nedrįsčiau padaryti.

– Kodėl dabar negalėtumėte to padaryti?

– Dabar nėra tokio poreikio. Turiu vieną mane reprezentuojančią galeriją – Ann Nathan galeriją Čikagoje, rajone, kur veikia daug galerijų. Ši galerija mane reprezentuoja 7–8 metus. Nesu tiražuotoja, per mėnesį vieną drobę nutapau – mano naudojama tapybos technika reikalauja kruopštaus ir ilgai trunkančio darbo. Kelioms galerijoms nespėčiau tapyti. Jei tapyčiau penkias dienas per savaitę po aštuonias valandas, gal vienai drobei ir dviejų savaičių užtektų, bet auginu du vaikučius – dukrą Lily (5-erių) ir sūnų Liną (2-ejų). Kol vaikai maži, savo kūrybinę veiklą esu smarkiai apribojusi. Per metus nutapau apie dvylika darbų – tai yra tiek, kiek neišvengiamai reikia norint surengti personalinę parodą. Taigi, kad surengčiau parodą, man reikia metus tapyti, niekam nerodant tų darbų – kad kas netyčia nenupirktų.

– Jūsų drobių personažuose – vaikai, gyvūnai, šalia – giltinė, velnias. Kodėl šalia mažų vaikų piešiate giltinę?

– Giltinė mano darbuose simbolizuoja Amžinąjį pjovėją – mirtį. Kad ir ką tapyčiau – ar susimąsčiusį vaiką, ar suaugusįjį, ar gyvūną, Amžinasis pjovėjas primena, kad neturėtume labai įsijausti šiame gyvenime į vaidmenis, kad tie vaidmenys – laikini, o gyvenimas – trapus. O velniai išreiškia dvejonę arba pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, kūniškumo ir dvasios. Amerikiečiai mano kūryboje įžvelgia lietuvių tautosakos įtaką. Čia, matyt, yra tiesos. Augindama vaikus, Lietuvoje vis prisiperku lietuviškų pasakų. Tai beveik be išimties yra siaubo pasakos. Norėčiau iliustruoti lietuvišką pasaką – šiuo metu kaip tik ieškau siužeto. Ir randu jose visokių baisybių: tai kažin kas kažin ką užmušė, sulaužė nugarkaulį, išsuko kojeles, nusuko galvą, sudegino pelenų duobėj ir panašiai. Savo vaikams gal ir galiu paskaityti tokią pasaką, bet publikuoti ir bandyti parduoti JAV būtų sudėtinga. Nebent "Katinėlį ir gaidelį".

Norėčiau ir kitą siužetą – apie šuniuką Šniuką – pratęsti. Prieš dvejus metus išėjo pirmoji knygelės apie šuniuką Šniuką dalis. Iliustracijas šiai knygelei pradėjau piešti prezidento George'o Busho jaunesniojo laikais, kai jis taip kvietė amerikiečius į kovą su terorizmu. Ta kova kartais net juoką sukeldavo, todėl ir knygelė išėjo su satyra. Knygelę išsiunčiau ir pačiam prezidentui, ir FTB, bet jokio atsako nesulaukiau.

– Ir kaipgi jūsų herojui šuniukui sekėsi kovoti su terorizmu?

– Pabaiga galbūt truputį dzeniška: šuniukas sugavo teroristų lyderį, gavo premiją, pasistatė dviejų aukštų auksinį namą vietoj varganos būdos, bet liko susimąstęs, kodėl jis, nors gavo viską, ko norėjo, yra nelaimingas. Visi kūniški dalykai – turtai, šlovė, net vaikai – laimės neatneš, jei ignoruosime save kaip dvasinę būtybę, kartais nesusimąstysime apie aukštesnę egzistenciją. Tik tą žinią labai sunku pasiųsti kitiems žmonėms suprantama kalba. Man atrodo, kad mano knygelę nelabai kas suprato, todėl ji tapo komercine prasme pasmerktu projektu.

– Jūsų paveiksluose net vaikų veidai – liūdni.

– Linksmų žmonių netapau. Sakoma, tik kvailys ir išminčius gali būti laimingi. Net vaikuose parodau tam tikrų netobulumų, charakterio savybių. Juk vaikai turi visų suaugusiesiems būdingų savybių užuomazgų. Paveiksluose parodau, kad net vaikai jaučia mirties kvėpavimą. Paveiksluose perteikiu ramybę prieš audrą. Mano drobių personažai sustingę, susimąstę.

– Mintys, kad dulke buvai – dulke pavirsi, labiau būdingos vyresnio amžiaus žmonės. Jūs – toli gražu ne tos amžiaus kategorijos…

– Savo kūryba noriu žmonėms pasakyti, kad egzistuoja aukštesnis "aš", kuris yra amžinas. Jis yra aukščiau kūno, jis niekada nemiršta. Bet jei mes save tapatiname tik su kūnu ir vaidmenimis, kuriuos tas kūnas atlieka, mirtis mums atrodo baisi. O jei save tapatiname su aukštesniuoju "aš" arba dvasia, mirtis mūsų visiškai negąsdina. Šias idėjas aš išreiškiu savo darbuose.

– Atvažiuojate iš šalies, kur toks kūno kultas, ir atvežate priešingas tam kultui idėjas.

– Taip, bet aš – iš Lietuvos. Mirtis į mano gyvenimą atėjo gana anksti, bet kaip kolektyvinio išgyvenimo jausmas. Mano vaikystė prabėgo dideliame blokiniame name Kaune. Mirus kaimynui, taką nuo gatvės iki jo buto, kuriame velionis būdavo šarvojamas, žymėdavo eglių šakelės. Juo atsekdavome ir mes, vaikai. Prie mirties Lietuvoje buvome labai įpratę, ji buvo tokia atvira. O JAV mirties labai bijoma – žmogų labai greitai palaidoja, ir kapų net neaplanko. Man mirtis yra gana artima. Esu daug keliavusi po Indiją, domiuosi tos šalies kultūra, kurioje mirtis neatrodo baisus dalykas. Karma, reinkarnacija – tai, ko neradau krikščionybėje, radau induizme. Indai labai gerai suvokia kūno laikinumą, supranta, kad žmogus pirmiausiai yra dvasia. Tantroje kūnas iš viso neturi didelės reikšmės. Tikiu samsara, arba žemiškų atgimimų, pasikartojančių persikūnijimų ratu. Daugelį metų esu vegetarė – gyvūnus paveiksluose vaizduoju kaip beveik tolygias žmogui būtybes. Kartais gyvūnus tapau iš gailesčio jiems – juk tai masiškai skerdyklose žudomos būtybės. Dėl šios priežasties gyvuliai mano drobėse kartais sukyla prieš žmogų. O kartais gyvūnai draugauja su žmogumi – tuo bandau parodyti, kad įmanomas žmonių ir gyvulių taikus buvimas kartu – tarsi rojuje.

– Vis dėlto, ar vidutinis amerikietis savo namuose kabins drobę su giltine.

– Mano darbus perka kolekcininkai arba žmonės, linkę susimąstyti. Mano darbai nėra tie, kuriuos perka tam, kad tiktų prie sofos ar pagerintų interjerą. Bet yra klientų, kuriems to reikia, kurie netgi paprašo, kad jų vaikus pavaizduočiau savo stiliumi. Toks menas, kurį kuriu aš, nėra populiarus Amerikoje. Jame yra truputį magijos, siurrealizmo, o JAV populiarios arba grynosios abstrakcijos, arba grynasis figūratyvinis realizmas. Aš nė į vieną šių srovių nepataikau ir netaikau. Stengiuosi neparsiduoti, nedaryti kūrybinių kompromisų dėl pinigų. Jei neperka – neperka, laikau tą paveikslą ateinančioms kartoms. Dirbu ne tik tapybos – ir restauracijos srityje. Ilgą laiką restauravau tapybą, dabar restauruoju porcelianą, marmurą, skulptūrinį marmurą, stiklą, dramblio kaulą. Tai – mano verslas.

– Kaip jums pavyksta dirbti savo prigimtimi visiškai priešingus darbus: juk dailininkas turi išlaisvinti savo kūrybinius pradus, o restauratorius – juos varžyti?

– Aš tuos darbus esu visiškai atskyrusi, šių darbų nepainioju. Mūsų restauravimo kompanija aptarnauja ne tik privačius kolekcininkus, bet ir muziejus.

– Vertingiausi darbai, kuriuos jums teko restauruoti?

– Kalbant apie šiuolaikinius menininkus – greičiausiai tai stiklo meistro Dale Chihuly darbas, vertintas 100 tūkst. dolerių. Teko ir prie Pablo Picasso darbų prisiliesti, ir Renesanso laikų italų temperinės tapybos drobę restauruoti, kurios vertė, pasak savininko, siekė apie 1 mln. dolerių.

Per 17 metų restauravimo darbų esu sudaužiusi du vertingus daiktus. Tai mažytė krištolinė taurelė, kurią su kitais vertingais daiktais vienas aristokratas buvo paveldėjęs iš savo protėvių europiečių. Kitą sudaužytą darbą restauravau taip, kad neliko jokių dūžio ženklų. Neėmiau už darbą pinigų, ir klientas liko labai patenkintas.

– Lietuvos dailininkai skundžiasi, kad ekonomikos krizės sąlygomis daug sunkiau parduoti savo kūrinius.

– Aš tai pajutau prieš keletą metų. Kadangi ekonomikos krizė JAV sutapo su mano vaikų gimimu, viskuo esu labai patenkinta. Taip, mano kūrybą perka mažiau, bet aš juk nepritapau labai daug. Gimus vaikams, mažiau laiko turiu kūrybai. Dvylika metų iki gimstant vaikams mano dailininkės karjera vystėsi labai greitai, aš gerai parduodavau savo paveikslus. Bet aš ir dirbau labai daug. Daug įdėdavau – daug gaudavau. Nežinau, ar ta taisyklė galioja visiems, bet man ji pasiteisino.

– Laukiate to laiko, kai vaikai paaugs ir jūs galėsite daugiau laiko skirti kūrybai?

– Laukiu. Tapyba yra didžiulė mano gyvenimo dalis, jaučiu tam tikrą netektį, negalėdama jai skirti tiek laiko, kiek norėčiau. Bet kartu džiaugiuosi augindama vaikučius. Su vyru stengiamės juos auginti dviese, neatiduodami jokiems darželiams. Juk ką užsiauginsi – tą ir turėsi.

– Kokia kalba bendraujate su vaikais?

– Lietuviškai. O vyras – angliškai. Mano vyras yra Amerikos korėjietis.

– Tačiau daug išvykstančių į JAV mūsų tautiečių nemato prasminga palaikyti lietuvybę mišriose šeimose…

– Man lietuvių kalba yra ir brangi, ir graži. Noriu supažindinti vaikus su mūsų kultūra – juk jie pusiau lietuviai. Noriu, kad jie susikalbėtų su savo seneliais. Dėl to dukrą leidžiu į šeštadieninę lietuvišką mokyklą, sūnus tam dar per mažas. Nesuprantu tų emigravusių lietuvių moterų, kurios, prisitaikydamos prie savo vyrų, vaikus kalbina amerikietiškai, itališkai ar kaip nors kitaip. Nors lietuviškai mokyti vaikus sunku. Tą kalbą jie girdi tik iš manęs. Turiu būti užsispyrusi, kad juos išmokyčiau.

– Kartais susimąstote grįžti į Lietuvą ilgesniam laikui?

– Noras grįžti yra, bet nežinau, kaip čia reikėtų kurtis, ką daryti. Mūsų šeima – maišytų rasių, net nežinau, kaip tai priimtų lietuviai. Vilnius galbūt atviresnis kitų kultūrų žmonėms, o Kaune – nesu tikra, kaip žmonės reaguotų. Tačiau tikrai žinau, kad Lietuvoje norėčiau surengti savo kūrybos parodą.

– Gyvenate Detroite. Kaip čia atsidūrėte?

– Atvykusi į JAV, neplanuotai, bet ilgam įstrigau mažiausiai geidžiamoje vietoje, Detroite, kur visi dirba mašinų gamybos srityje, kur žmonės gyvena toli toli vienas nuo kito, o kriminogeninė situacija yra blogiausia JAV. Kurį laiką gyvenau pačiame Detroito centre, dailininkų pastate, išlaikomame vieno ekscentriško teisininko žydo, kuriam tėvai uždraudė tapti dailininku, sakydami, kad žydai turi pasirinkti rimtesnes specialybes. Ten patyriau puikių nuotykių ir kūrybos kupinus laikus. Vėliau su vyru ir mūsų dukryte išsikėlėme į pilną medžių kaimą, primenantį miegamąjį rajoną, iš kurio, smukus ekonomikai, nesėkmingai stengiamės ištrūkti. Dabar Detroitas – mirštantis miestas. Sakoma, kad ekonomikos krizė JAV prasidėjo Detroite, nes čia yra trys autogigantai ("General Motors", "Chrysler" ir "Ford" – aut. past.). Krizė juos smarkiai paveikė, labai daug žmonių prarado darbus, žmonės, nebesugebantys susimokėti paskolų, ėmė palikti namus. Žodžiu, dabar Detroitas – tikrai blogiausia vieta Amerikoje (šypsosi).