– Augote keturių vaikų šeimoje, kone visa šeima – vienos ar kitos krypties menininkai. Kokia buvo jūsų vaikystė, paauglystė?

– Bohemos vaikystėje būta tikrai daug, tą atmosferą kūrė ir vieta, kur gyvenome, ir tėvų draugai – skulptoriai, muzikantai. Labai smagiai gyvenome sename name prie Užupio. Pamenu, žiemą, kai užšaldavo vamzdžiai, eidavome pasisemti vandens į Vilnelę. Galima sakyti, gyvenimas buvo bohemiškas, o vaikystė turtinga dėl to, jog buvome ne itin saugomi ir galėjome daug ką veikti patys sau. Lakstėme kiemais, žaidėme, mokėmės įvairių dalykų – kurti laužus, kūrenti pečius, karstytis po medžius. Šis gyvenimo etapas buvo be galo gražus.

– Esate pasakojęs, kad pirmieji jūsų muzikiniai dievukai buvo "Led Zeppelin" ir Billy Joelis. Kas dažniausiai skamba jūsų ausinėse šiandien?

– Taip, tai buvo pirmieji dievukai, prie jų dar reikėtų paminėti ir Vytauto Kernagio "Baltojo Nieko daineles" – tai irgi buvo labai stiprus įkvėpimas vaikystėje, kažkas visiškai paprasto, lietuviško. Vėliau daug muzikos atėjo per vyresnį brolį ir seserį. Sunku konkrečiai pasakyti, ko šiuo metu klausau. Stengiuosi atrasti naujų atlikėjų, kurie šiais laikais jau nebekuria, bet jų dar nesu perklausęs – dažnai ieškau aštuntojo dešimtmečio muzikos. Ir, aišku, viena ausimi klausau to, kas vyksta dabar, tačiau šiuo metu sunkoka kažką įdomaus rasti. Prieš porą metų buvo didelis indie muzikos pakilimas, gausus importas iš užsienio, daug jaunų ir šauniai grojančių grupių, o dabar – tarsi ramybės atoslūgis. Be to, dar mėgstu pasiklausyti, ką groja mano draugai.

– Kokių emocijų siekiate gauti iš muzikos ir kitų meno rūšių? Dažniau ieškote katarsio ar nusiraminimo?

– Gal labiau pirmasis variantas. Nusiraminimo ieškau grodamas pats, o klausantis kitų kūrybos norisi patirti energijos krūvį, katarsį, išgyventi svajonę. Dažnai mėgstu klausytis muzikos kur nors eidamas arba judėdamas, taip būvis tampa produktyvesnis.

– Pusiau profesionalią muzikinę veiklą pradėjote dar būdamas keturiolikmetis su grupe "Bekešo vilkai". Prisiminkime tą laiką. Ar tuomet jautėte, kad buvimas scenoje – jūsų tikrasis pašaukimas?

– Tada man buvo taip gerai, kad galvojau, jog apskritai niekada ir nebebus geriau. Grojau su draugais, atrodė, jei su ta chebra, su kuria nori leisti laiką, gali dar ir groti, – ko daugiau galima norėti? Tame ankstyvame amžiuje buvo labai smagiai įsijausta, daug stipriau negu kada nors vėliau gyvenime. Tai buvo tarsi stebuklingas užtemimas su daug svajonių, gausybė netikrų ir tikrų idealų su tuo susieta, kai svarstai, negi tu – vienas iš jų, lipi ant scenos ir dalijiesi muzika? Šie laikai – šioks toks rokenrolas, o paauglystėje tai buvo labai stipru.

– Ar kada nors vėliau yra pasitaikę minčių keisti profesinę kryptį?

– Gal tuos momentus pavadinčiau kartkartėmis pasitaikiusiais sugrįžimais į realybę. Tokiomis akimirkomis suvoki, kad galbūt viskas nebus taip, kaip tu norėjai, kad kai kurios ambicijos neišsipildo, dalykai kartojasi. Ir kad finansiškai tai nėra labai lengva profesija. Tačiau visos abejonės – tik dėl to. Niekada neatrodė, kad, jei atsirastų kitų interesų, jie man kliudytų kurti muziką.

– Beje, pakeitėte ne vieną mokyklą. Kaip į tai reagavo šeima? Ar nebuvo nerimo, kad sūnus nueis klystkeliais?

– Mokyklą aš neoficialiai mečiau, tik mama man niekada neleido jos mesti iki galo. Tikrai daug prinervinau mamą, tačiau tuo pat metu neabejojau dėl savo sprendimo, ir, greičiausiai, ji suprato, kad neverta su manimi per daug pyktis (juokiasi). Nors mes smarkiai ir nesipykdavome. Tai nebuvo tinginystės klausimas, tiesiog tose mokyklose jausdavausi nepritapęs. Vieninteliai gražūs mano prisiminimai, susiję su mokykla, yra iš pradinės "čiurlionkės", iki ketvirtos klasės. O paskui visą gyvenimą buvo mokyklos vengimas.

– Klausantis jūsų kūrinių nelengva iššifruoti, ko juose daugiau: šviesos ar tamsos. Pats viename interviu prieš keletą metų minėjote, kad nostalgija ir vienatvė – puikūs įkvėpėjai. O kokios emocijos ir kokie įvykiai dažniausiai tampa jūsų įkvėpimu kuriant šiandien?

Nusiraminimo ieškau grodamas pats, o klausantis kitų kūrybos norisi patirti energijos krūvį, katarsį, išgyventi svajonę.

– Smarkiai niekas gal ir nepasikeitė, kažkokia problematika visuomet yra – apie ją kurti įdomiau. O dėl šviesos ir tamsos – ne vienas kūrėjas vis dažniau kalba, kad tamsūs ir šviesūs dalykai turi kontrastuoti, o absoliučiai šviesi kūryba nelabai įdomi. Mano kūryboje yra nemažai ironijos, kartu – ir nemažai labai atvirų išgyvenimų. Nepavadinčiau jų liūdnais, tai labiau pasipasakojimas, pasvarstymas, kad būna ir taip.

– Sutiktumėte su mintimi: laimė yra pernelyg rami ir statiška emocija, kad duotų kūrybinio įkvėpimo?

– Net nežinau, tiesą sakant, turbūt reikėtų tą laimę jaučiant ilgai pabūti, kad įsitikinčiau (juokiasi). Turbūt tai priklauso nuo to, prie ko esi pratęs. Kalbant apie etnografinį meną, šiltuosiuose kraštuose gyvenančių menininkų darbai dažnai spinduliuoja džiugesį. Tai paprasti dalykai, be didelių klausimų, tarsi graži saulėta diena, kuri tiesiog yra... graži ir saulėta. Gal daugiau nieko ir nereikia, tuo metu emocija tokia ir nesinori klausinėti. Norisi džiaugtis ta saule, ir tiek. Su kūryba irgi panašiai. Nereiškia, kad toks menas blogas, gal jis gali būti tiesiog gražus ir banalus.

– Neseniai išleidote vinilą. Kodėl šis formatas svarbus ir aktualus šiandien? Kokią emocinę reikšmę jums tai turi?

– Gal atrodo kitaip, bet po kompaktinių diskų tiek daug tų formatų ir neatsirado, o vinilas liko jų karaliumi. Man, kaip muzikantui, tai tiesiog savotiškas fetišas. Kartais savęs klausi, kodėl taip norisi išleisti albumą šiuo formatu? O štai neseniai po koncerto pirmą kartą pasirašiau savo vinilą ir tuomet jau supratau, kodėl vertėjo tai daryti. Nors muzika tarsi yra neapčiuopiamas dalykas, smagu galėti padovanoti tą fiziškumą. Sukurti tam tikrą skulptūrą yra geras jausmas. Be to, tikrai malonu klausytis muzikos iš vinilinės plokštelės.

– Kaip pats dažniau klausotės muzikos: naudojate "Spotify" ir panašias programėles, o gal senamadiškai sukate CD ir vinilus?

– Esu kažkur viduryje. Neturiu "Spotify", nors mano kūriniai ten ir yra – esu šiuo klausimu kaip batsiuvys be batų. O pats labai daug muzikos klausausi iš savo grotuvo "iPod shuffle". Šiuo metu mano patefonas sugedo, tad namuose klausausi muzikos per kolonėles. Mano kompiuteris vis dar iš tų, kurie groja CD (tai jau retas dalykas), todėl kartais mėgstu draugams ar šeimai įrašyti dainų rinkinius, padaryti savotišką kelioninį muzikos miksą.

– Naujasis jūsų albumas neturi pavadinimo. Kodėl?

– Šio albumo pavadinimas yra tiesiog "Kabloonak". Gal nuskambės labai pompastiškai, bet, pavyzdžiui, "Queen" ar "The Doors" turėjo to paties pavadinimo albumus, taigi, gal iš dalies tai klasikinis dalykas, kurį visi gali panaudoti nors kartą. Kitas momentas – kai nėra didesnio įkvėpimo, aiškesnės minties, kaip turėtum albumą pavadinti, nesinori ieškoti ir kurti kažko, kas nėra tikra. Šiuo atveju dar jaučiau, kad grupės pavadinimą žmonėms sunku įsiminti, taigi ne pro šalį, jeigu bus tik jis. O kartu tai ir praktiniai dalykai – norėjau visą vinilo viršelio plotą išnaudoti nuotraukai.

– Šio albumo atėjimas į pasaulį užtruko dėl to, kad, galima sakyti, buvote nubaustas už savo gerumą – pakviestas prisiglausti žmogus pavogė jūsų kompiuterį, kuriame buvo dalis kuriamo albumo dainų. Ar tokie atvejai, kaip minėtasis, nesugriovė pasitikėjimo žmonėmis ir noro jiems padėti?

– Buvau nubaustas ir už gerumą, ir už kvailumą (juokiasi). Žinoma, po to įvykio buvo šiokios tokios pagiežos, bet ji juk trunka neilgai. Kas žino, jei to nebūtų nutikę, gal ir nebūčiau to albumo baigęs įrašyti, gal man būtų pasibaigusios idėjos, gal reikėjo, kad mane kas nors nuskriaustų, o aš galėčiau apie tai pagalvoti ir parašyti dainą. Tas laikotarpis be kompiuterio buvo visai našus kūrybai, kai buvau per jėgą atribotas nuo interneto, turėjau daug laiko pagalvoti. Kita vertus, jeigu tikėtume karma, tai tikriausiai pats ir prisitraukiau tai. Galima pykti, bet galima ir džiaugtis, kad jis tik kompiuterį išsinešė (juokiasi).

– Feisbuke vis pasidalijate smagiais ir dažnai absurdiškais pastebėjimais, netikėtų vietų ir situacijų nuotraukomis. Tai tiesiog įgimtas pastabumas ar sėkmė susidurti su įvairaus plauko kuriozais?

– Nežinau, gal abu. Aišku, daug priklauso nuo to, ką tu gyvenime stebi, o aš daug žiūriu aplink save ir esu pastabus neįprastiems dalykams. Gal kas nors kitas į juos neatkreiptų dėmesio, o aš pasidaliju kažkuo, pro ką žmonės kasdien praeina, tarsi pastatau ant pjedestalo, ir staiga visiems tai atrodo labai ypatinga.

– Taip pat dalijatės ir smagiais piešinukais-komiksais. Kaip ir kada atsirado šis hobis?

– Tai mano pramoga, kuri lydi visą gyvenimą. Prasidėjo dar vaikystėje. Mano sesė ir brolis baigė Čiurliono menų gimnazijos Dailės skyrių, namuose dažnai turėdavo paišyti – tai mokytis štrichuoti, tai piešti natiurmortus. O aš sėdėdavau, kopijuodavau ir pavydėdavau, kad jiems taip gražiai pavyksta, o man – ne. Gal tai ir nebūtų į nieką peraugę, bet atradau savo braižą, paprastumą, nustojau sukti galvą, kad šioje srityje negaliu būti labai techniškas. Be to, man vis netyčia išeidavo visokie skirtingi personažai. Kiti ką nors gražaus nupaišo, o aš – kokį nors padarą. Matyt, tie padarai kažkur iš pasąmonės eina (juokiasi).

– Esate sakęs, kad nemėgstate isterijos. Kur jos šiandien pastebite daugiausia?

– Manau, kad ji natūraliai atsirado didėjant tempui – viskas dabar vyksta greičiau, prisideda prie to ir internetas. Toji isterija gal tokia savotiška populiariosios medijos maniera. Ji mane veikia neigiamai, nemėgstu jos, man tai tarsi dirginanti perkrova smegenims. Sunku net išgryninti, kas tai yra, bet, sakykime, tokia bendrinė maniera, kaip žmonės šiandien mėgsta bendrauti, ką nors reklamuoti, pristatyti. Tai atvejai, kai matai, kad žmogui nėra linksma, bet jis kratosi iš laimės, man atrodo isterija.

– Nemanote, kad taip yra dėl to, jog šiandien dėl visų socialinių medijų esame tarsi įpareigoti būti laimingi ir tuo girtis pasauliui?

– Taip, tai tikrai prisideda prie tos isterijos. Tarsi priimta, kad tokia išraiška ir būsena privaloma sveikam žmogui. Nemanau, kad taip yra. Galima ir reikia būti visaip.

– O ką patartumėte jaunuoliams, kuriems šiandien dar sunkiai sekasi atrasti save arba kuriems tenka laviruoti tarp to, ko trokšta širdis, ir aplinkos spaudimo turėti stabilų darbą?

– Patarti vargu ar galėčiau, nebent pasvarstyti, kaip jausčiausi aš. Juolab kad galutinis taškas mano atveju, veiklos prasme, toli gražu dar nepasiektas. Mano šeimoje niekada nebuvo manoma, kad būti menininku – kažkas blogo ar gėdingo, niekada dėl to nepatyriau spaudimo. Jei yra stiprus noras kažką daryti, tai ir pradedi tuo užsiimti. O rizikos momentas, man atrodo, yra visada. Jei vis dėlto reikėtų ką nors patarti, sakyčiau, reikėtų bandyti daryti – juk jie dar jauni, spės viską.

– Jau tuoj sulauksime kalendorinės vasaros. Kokią savąją planuojate ir įsivaizduojate jūs?

– Jaučiu, kad ši vasara man galbūt bus vasariška: bus pailsėta, nuvažiuota į kaimą ir prie jūros, nes matau, jog koncertų nebus taip gausiai, kaip ankstesnėmis vasaromis. Todėl tą laiką reikės protingai išnaudoti ir nepraleisti jo tiesiog mieste, pykstant, kodėl negroju vienur ar kitur. Reikės tos gražios dienos, apie kurią šnekėjome, ir galimybės tiesiog ja džiaugtis.

– O kokia būtent jums yra toji graži vasariška diena?

– Nors mėgstama veikla yra svarbu, bet toji diena galėtų būti visiškai nerūpestinga, leidžiama kaime, gaminant maistą ant laužo. Tokia, kai vienintelis dalykas, apie kurį galvoji – ką gaminsi vakarienei ir ką gaminsi pusryčiams. Toji ramybė galvoje yra didelė laimės dalis.