Kadaise jie buvo prilyginti dievams. Vėliau laikyti šventais dievų gyvuliais. Austrijoje auginami ir auklėjami žirgai Vienoje šoka valso ritmu. Dėl jų savybės sugerti blogas emocijas taikoma terapija sergantiems depresija, migrena. Nuostabiais padarais žirgus vadinanti Jolanta Šilalienė teigė, kad dirbantis su jais žmogus turi būti išmintingas: piktuoju ar prievarta čia nieko nepeši.

Visada norėjo joti

J.Šilalienė apie žirgus svajojo nuo vaikystės. Tačiau dar tada iš jaunos mergaitės buvo tikimasi, kad ji taps profesionalia muzikante. Trylikametė paauglė buvo pabėgusi į žirgyną, o kai grįžo namo, išgirdo: tau šiandien žirgynas atsidarė, šiandien ir užsidarė. „Nepaisant nieko, man pasąmonėje visada kirbėjo mintis, kad vis tiek josiu. Visada žinojau, kad jei nejosiu, tai bent jau turėsiu žirgų“, – sakė šešerius metus jojanti ir mėgėjų varžybose dalyvaujanti moteris.

Laukti, kol pasieks savo svajonę, jai prireikė 34 gyvenimo metų. Dabar Jolanta džiaugiasi, kad atėjo laikas, kai ji tiesiog gali leisti sau turėti žirgų ir dirbti tik savo malonumui. Neatsiejama gyvenimo dalimi žirgus laiko ir jos anyta, buvusi Lietuvos rinktinės trenerė, respublikinių konkursų čempionė, jojimo klubo „Pasaga“ savininkė Laima Šilalienė. Profesionalių sportininkų gretas papildė ir J.Šilalienės vyras. Šiuo keliu būdama dešimties pasuko ir jų dukra. „Ji daugkartinė Lietuvos ir kitų penkių šalių čempionė, – apie dabar jau septyniolikmetę dukrą sakė pašnekovė. – Susitraumavo jos žirgas, tad metus ji nejoja. Ar toliau eis šiuo keliu, kol kas nežinau.“

Moteris prisipažino dažnai pasvarstanti, kad gal ir į naudą išėjo, jog gyvenimas būtent taip viską sudėliojo. Jos nuomone, netapusi profesionalia sportininke ji sugebėjo išlaikyti platesnį akiratį nei tie, kurie visą gyvenimą matė tik varžybas, žirgus ir arklides. Jolanta save vadina mėgėja ir teigė, kad ja būti jai tiesiog patogu. Gal būtų ir daugiau siekusi, bet žirgas patyrė traumą. Tačiau čia pat moteris pabrėžė, kad, nepaisant nieko, svarbiausia yra noras – pradėti joti galima bet kada, nesvarbu, tau 34-eri ar 40 metų. Tiesa, šis sportas nepaprastai brangus, ne visi gali sau tai leisti. Jis nelabai remiamas, nes nėra konkretus. „Pavyzdžiui, nusipirkau dvimetį žirgą, kurį tikėjausi užsiauginti iki aukščiausio lygio, nes jo kraujas labai geras. Jis pasiekė tam tikrą lygį, tačiau nugaros trauma uždarė duris eiti toliau“, – pasakojo „Pasagos“ prezidento pareigas einanti moteris.

Viską lemia prigimtis

Vis dėlto smalsu, iš kur tas begalinis noras sieti gyvenimą su žirgais. Pašnekovės teigimu, tai yra tiesiog prigimtis. „Vaikystėje eidavo pro šalį arklys, stovėdavau ir vėpsodavau į jį. Mano anytai buvo tas pats. Ji išeidavo į turgų ir, sakė, kol visų arklių nepaglostydavo, namo negrįždavo. Kai atvažiuoja pas mus pajoti, atrodo, iš pradžių žmogus dega noru. Bumt, staiga jo nelieka. Vadinasi, jis tikrai to nenorėjo, tik manė, kad labai nori“, – apie pašaukimą žirgams kalbėjo pašnekovė.

Dabar ji pati treniruoja mėgėjus ir pradedančiuosius. Mokėsi iš profesionalės – savo anytos. Žirgų sportas tapo neatsiejama šeimos dalimi. Lietuvos taurės ir Šalčininkų mero taurės varžybas jie rengia Šalčininkų rajone, Sakalų kaime. Pasak Jolantos, tai būna graži šventė – su prizais, staigmenomis ir net vaišėmis. Artimiausios varžybos laukia rugsėjo viduryje. Tiesa, daugelį išlaidų tenka padengti iš savo kišenės. „Varžybos Lietuvoje yra nuostolingas reikalas. Važiuoji savęs pasitikrinti, pažiūrėti, kaip tau sekasi tobulėti. Jos neremiamos, arba labai mažai. Prizai būna tik simboliniai. Tad finansiniu atžvilgiu pats į viską investuoji“, – sakė moteris ir pridūrė, kad, jei degi noru ir turi galimybę, viską darai iš idėjos ir malonumo.

Žirgų šokis pagal muziką

Pasak J.Šilalienės, Lietuvoje apie dailųjį jojimą mažai kas žino, todėl atrodo, kad išvis nėra tokio sporto. Raitelis turi joti nerodydamas to, ką jis daro savo kūnu. O žirgas daro viską, ko iš jo reikalaujama. „Turi būti labai didelė harmonija tarp raitelio ir žirgo. Jie abu turi būti gerai pasiruošę, kad viskas būtų daroma taip, jog aplinkiniai raitelio veiksmų nepastebėtų“, – sakė du nuosavus žirgus turinti Jolanta.

Pati aukščiausia šio sporto rūšis yra šokimas pagal muziką. Kiekvienas žirgas turi savo ritmą, kiekvienam jo aliūrui (kai žirgas pakeičia savo bėgimą) sukuriama muzika. Ji taip sudėliojama, jog atrodo, kad žirgas šoka. Perėjimai iš vieno ritmo į kitą turi baigtis lygiai su muzika. „Tai beprotiškai didelis darbas. Pas mus per varžybas irgi būna tos rungtys, jos vadinasi “free style„ – tai laisvasis stilius. Šis sportas reikalauja labai daug žmogaus kantrybės, beveik visą gyvenimą šito mokaisi“, – kalbėjo pašnekovė. Moters teigimu, dėl to Lietuvoje yra mažai žmonių, kurie taip joja. Konkūre taip pat yra sudėtingų dalykų, tačiau, pasak J.Šilalienės, ten viskas greičiau pasiekiama nei dailiajame jojime.

Žirgų sporte rungtys yra psichologiškai sudėtingos tiek žirgui, tiek žmogui. Išjodinėjami žirgai turi būti ne tik fiziškai stiprūs, bet ir nuolat mąstyti, ką daro. „Psichikos sutrikimų turintys žirgai šiame sporte ateities neturi“, – teigė J.Šilalienė.

Reikia gudrauti

Pašnekovės tikinimu, žirgai yra labai protingi ir išmintingi. Būna atvejų, kai įtampos per varžybas neatlaiko vaikai, juos pagauna įtampa ir jie nebežino, ką daryti. „Vaikų rungtyje, kur yra tam tikra schema, yra trys kartojimai. Protingesnis žirgas dažnai pats subėga tą schemą. Gražu žiūrėti, kaip jis pats tai padaro“, – numylėtiniais žavėjosi ponia Jolanta.

Kiekvienas žirgas turi savo charakterį, įpročių. Daug kas priklauso nuo to, kaip jie buvo auklėti jaunystėje. Pašnekovės teigimu, dėl savo bėdų žirgas nebūna kaltas. Dažniausiai jį tokį padaro žmonės. „Žirgai yra aukos, jie daug ko bijo. Tai nėra drąsus gyvulys, kuris gali pulti, jie nėra plėšrūnai. Vaikams niekada nebus duodamas žirgas, kuris nieko nemoka. Jei tas vaikas jam ką nors ne taip padarys, taisysi ilgiausiai, nes žirgai viską labai gerai atsimena“, – kalbėjo Jolanta.

Moteris sakė, kad jų žirgai negauna lupti. Jei daro ką nors ne taip, su jais gudraujama. „Jeigu jis ko nors nenori daryti, rodo kaprizus, tu tiesiog sustoji, pradedi kuo nors kitu užsiimti. Žirgas užsimiršta, tada vėl darai, ką reikia, – kaip elgiasi, pasakojo J.Šilalienė. – Su žirgais dirbantis žmogus turi būti išmintingas. Pasitaiko tarp vyrų, kad jie truputį jėga bando paimti, nes nori greito rezultato.“

Kaip pavyzdį pašnekovė pateikė savo traumuotą kumelę. Moters teigimu, ji yra kovotoja, turinti žmogaus mąstymą. Niekada nebuvo gąsdinama, mušama. Kaip sakė Jolanta, jei dėl to, kad ji ko nors nenori, – o ji nenori, nes yra kumelė, ir joms per daug nepaaiškinsi, – pradėtų ją mušti, prasidėtų bėdos. „Stotų ant dviejų kojų, mestų tave žemėn, darytų viską, kad įrodytų savo jėgą. Todėl visa tai turi daryti su protu“, – akcentavo moteris.

Žirgų pasaulyje – tik anarchija

Paruošti žirgą yra gana sunkus darbas. Kaip sakė J.Šilalienė, turi neperlenkti lazdos vadovaudamas, tačiau ir neleisti jam užlipti ant galvos, nes jie tai daro. „Žirgai pripažįsta tik anarchiją. Pas juos demokratijos nėra. Arba tu vadovas, arba aš. Jeigu aš vadovas – darysiu, ką noriu. Jeigu tu vadovas – darysiu viską, ko nori tu“, – su žirgų psichologija supažindino pašnekovė.

Kartais iš žirgų gali sulaukti netikėtų dalykų. Jis gali bandyti kąsti, arba, pajutęs, kad silpnesnis žmogus ir dar bijo, ims ir numes jį. Jolantos teigimu, žirgas žino, kad daro negerai, ir taip elgiasi sąmoningai. Tačiau jei jis padarė ką nors negerai ir laiku jį sugriežtinai, jis net nepyks. O jei liks nenubaustas, visada taip elgsis.

Pasiklausius pasakojimų, žirgus būtų galima pavadinti gerokai pasiutusiais. Įsivaizduokit, jei ant sportinio žirgo pasodinsi žmogų, kuris nieko nemoka, pirmas porą dienų jis klausys raitelio. Bet trečią, pamatęs, kad žmogus nesupranta, ką daro, jis net ir raginamas stovės ir nieko nedarys. „Jie tada mąsto: baksnok mane kiek nori, aš jaučiu, kad tu net sėdėti nemoki“, – juokėsi žirgų mintis perfrazuodama J.Šilalienė.

Santykis priklauso nuo požiūrio

Kalbėdama apie žirgo ir žmogaus santykius, J.Šilalienė šią draugystę pavadino pačia stabiliausia. O pajuokavusi pridūrė, kad negali jų nelaikyti šeimos nariais, nes šie išsiurbia visus finansus. Su savo žirgais moteris kasdien praleidžia bent po dvi valandas. „Jei su žirgu normaliai elgiesi, jis tau tampa draugeliu. Jei šeimininkas į žirgą žiūri kaip į daiktą arba sportininkas jį laiko daiktu rezultatui pasiekti, žirgas tai jaučia. Gali būti geri tie rezultatai, bet nėra ryšio iš širdies į širdį“, – sakė Jolanta. Tokiais atvejais, pasak jos, ir žirgo akys neblizga. O jei juos sieja draugystė, žirgas pamatęs šeimininką džiūgauja, sveikinasi tai pastumdamas jį, tai kaip kitaip pakibindamas.

Esant tokiam ryšiui išleistas palakstyti žirgas nuo šeimininko nebėga. „Kartą savo kumelę buvau išleidusi palakstyti, nepamenu, kas buvo, ar griaustinis, ar traktorius pravažiavo, bet tas garsas žirgą išgąsdino. Ji visu greičiu atlėkė iki manęs, stovinčios prie tvoros ir žiūrinčios, kaip ji laksto. Galvojau, ką ji čia dabar darys. O ji tiesiog prisiglaudė šonu prie manęs, nes jaučia, kad mus sieja draugystė, esu tas žmogus, kuris gali ją apsaugoti“, – bendravimo subtilybes atskleidė pašnekovė.

Ji pasakojo, kad ir per varžybas žirgas visada stengiasi būti arčiau šeimininko, nes nieko daugiau ten nepažįsta. Į svetimus žirgus bijo žiūrėti, nes nežino, ko gali iš jų sulaukti. O štai jei atvažiuoji į treniruotę piktas arba labai pavargęs po darbų, išsekęs emociškai, žirgas, tarsi suprasdamas, viską daro taip, kaip tu nori. „Manai sau, kokia gera treniruotė, ir nuotaika iškart pakyla“, – šypsojosi J.Šilalienė.

Terapija neįgaliesiems

Pasaulyje ir Lietuvoje (Kurtuvėnuose ir Raudondvaryje) jau taikoma praktika, kai ant žirgų sodinami negalią turintys žmonės. Patvirtintas ir šios terapijos poveikis. Sakoma, kad pasitelkus žirgus taip pat gydoma migrena, depresija. Žirgai geba išsiurbti neigiamas emocijas ir žmogus atsipalaiduoja. J.Šilalienės teigimu, jie yra labai geri auklėtojai, todėl moteris pataria vaikus vesti pajodinėti. Ji pasakojo Vokietijoje mačiusi be rankos jojančią mergaitę ir cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus. „Aišku, yra žmonės, kurie prižiūri, eina šalia, veda žirgą. Cirkuliuoja energija, o žmogui, judant ant natūralaus masažuoklio, atsipalaiduoja raumenys“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, būna, kad žmonės nori pasinaudoti tuo dalyku. Tačiau, moters teigimu, reikia suprasti, kad vienas čia nieko nepadarysi. Turi turėti komandą: medicinos specialistą, psichologą, kuris yra susidūręs su negalią turinčiais žmonėmis. Tam reikalingas ramus žirgas.

Ji pati augina psichinę negalią turintį vaiką. Tačiau jo prie žirgų neleidžia. „Jis pasiutęs, hiperaktyvus vaikas, neturi savisaugos instinktų. Pas mus sportiniai žirgai dideli, neduok, Dieve, tas vaikas ką nors padarys, žirgas išsigąs, gali ir ant jo užlipti, šalia esančio ir pan. Mėginau jį užkelti ant žirgo, o jis tiesiog savo smagumui nuo jo slysta. Jo negalia vidutinė, jis pats ir savimi pasirūpina, tiesiog į tam tikrus dalykus reaguoja neadekvačiai“, – pasakojo J.Šilalienė.

Protinę negalią turinčių vaikų yra visokių. Moters teigimu, ramius vaikus tikrai galima leisti prie žirgų. „Jiems sukyla emocijos, jie tampa laimingi“, – apie negalią turinčius vaikus kalbėjo pašnekovė. Jos nuomone, sūnui tiktų paprastas darbinis arkliukas. Moteris planuoja iš Olandijos atsivežti du mažus žirgus – flegmas. Tai norvegiški žirgai, kurie nieko nebijo. Jie bus skirti turistams, norintiems tiesiog pajodinėti. Taip pat Jolanta planuoja mėginti ant jų sodinti sūnų. Kaip tik šiuo metu Šalčininkų rajone, Sakalų kaime, kur pievas supa miškai, prie savo namų moteris statosi arklides. Ji įsitikinusi, kad šeima, o ypač ji pati, visada bus tarp žirgų.