XVIII a. pabaigoje Rusijos įstatymais paremtas miesto administravimas pamažu kito. XIX a. pradžioje miestui pradėjo vadovauti dūma, kuri posėdžiavo rotušėje. Tačiau 1844 m. magistratas iš Rotušės iškeltas, o pastatas pritaikytas miesto teatrui.

Savarankiški, bet tikrinami

XIX a. pradžioje miestas padalytas į tris dalis. Vakarinės miesto dalies riba ėjo J.Basanavičiaus, Trakų, Šv. Jono ir Pilies gatvėmis. Jai priklausė pilys ir dešiniajame Neries krante Žvejai bei Šnipiškės. Rytinė dalis apėmė Užupį ir Antakalnį, jos riba ėjo Subačiaus, Didžiąja ir Pilies gatvėmis iki pilių. Pietinę dalį ribojo J.Basanavičiaus, Trakų, Dominikonų, Šv. Jono, Pilies, Didžioji, Subačiaus gatvės, ji apėmė dalį Senamiesčio, Rasas ir Naujininkus. Miesto administracija amžiaus pradžioje tradiciškai posėdžiavo Rotušėje.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo krašto administravimas ne kartą pertvarkytas, tačiau Vilnius liko generalgubernijos, gubernijos ir apskrities centru, išsaugojo iki 1791 m. turėtas miesto teises. Tačiau Rusijos įstatymais paremtas administravimas pamažu kito. Magistratas kaip teisminė, o kartais kaip administracinė institucija išliko, toliau vadovavosi Magdeburgo teise, tačiau jį nuolat tikrino generalgubernijos valdininkai.

Rinkimai – kas treji metai

1801 m. pabaigoje generalgubernatorius Leoncijus Benigsenas įsakė magistratui neorganizuoti rinkimų, o burmistrams ir kitiems pareigūnams eiti pareigas dar metus. Burmistras tuo metu buvo Florionas Bietšas.

1802 m. išleistos taisyklės "Dėl rinkimų tvarkos Vilniaus gubernijos miestuose" skelbė, kad burmistrai renkami iš pirklių ir miestiečių katalikų, taigi iš esmės išliko senoji rinkimų tvarka.

Greičiausiai tik 1804 m. Vilniaus gubernijos valdžiai pavyko įgyvendinti keletą naujovių. Numatyta, kad magistratas turi būti renkamas kas trejus metus. Pakeista rinkimų procedūra, magistratą ir burmistrus rinko 12-os pirklių ir 12-os amatininkų cechų atstovai rinkikai. Tokia tvarka išliko iki 1808 m.

Tąsyk burmistrais išrinkti Motiejus Borovskis ir Gotlibas Zeleris. Jie valdė visą miestą: kontroliavo amatus ir prekybą, policiją, nagrinėjo civilines bylas, administravo mokesčių rinkimą, gaisrinę apsaugą, komunalinį ūkį. Civilinio gubernatoriaus I.Fryzelio įsakymu burmistrams skirtas atlyginimas po 200 rublių per metus. Tad miestui toliau vadovavo burmistrai, iš jų pirkliai Aloyzas Karneris, F.Bietšas, Franciškus Poznanskis, Lambertas Rževnickis.

Dūma kontroliavo viską

1808 m. išrinkta 14 tarėjų, tačiau konkrečias pareigas gavo tik keturi: J.Lukienovičius, P.Sviesickis, J.Bergmanas, S.Kriškevičius. Jie rūpinosi miesto ūkiu, atstovavo miestui Ligonių komisijoje ir Vilniaus universitete. Kiti palikti atsargai, pavaduoti vienam iš ketvertuko susirgus ar išvykus. Naikinant daugumą administracinių funkcijų po 1808 m. buvo sudaryta gubernijos valdybai pavaldi miesto taryba – dūma. Šešis miesto dūmos narius ir valdybą miesto salėje trejiems metams rinko pirklių, amatininkų cechų ir nuosavus namus turinčių miestiečių atstovai rinkikai.

Dūmai vadovavo miesto galva, arba prezidentas. Dūma posėdžiaudavo ne rečiau kaip kartą per savaitę, spręsdavo miesto pajamų, išlaidų, tvarkos palaikymo (išskyrus policijos) klausimus, nustatinėjo privalomas taisykles, reguliuojančias namų statybą, gatvių tiesimą ir šaligatvių plotį, sveikatos priežiūrą, miesto aprūpinimą vandeniu, higieną, kanalizaciją, miesto valymą ir priežiūrą, apšvietimą, transportą ir kitas komunalines paslaugas, net nustatinėjo vežikų ir prostitučių paslaugų tarifus.

Nepavaldūs tik žydai

Miesto dūmos vykdomasis organas buvo miesto valdyba. Ją sudarė miesto galva ir penki nariai. Vienas iš jų, jei prireikdavo, pavaduodavo miesto galvą. Nors miestas augo, valdybos narių skaičių galima buvo didinti tik vidaus reikalų ministrui leidus.

Valdyba visais dūmos svarstomais klausimais rengė sprendimų projektus, teikė specialistų išvadas, valdė visą miesto kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, rūpinosi mokesčių surinkimu, kontroliavo miestui pavaldžių įmonių ir tarnybų darbą, prižiūrėjo prekybą pramonės prekėmis ir maisto produktais. Rūpinosi pavaldžiomis medicinos įstaigomis, mokyklomis, viešosiomis bibliotekomis, skaityklomis, teatrais, globojo benamių ir vaikų prieglaudas, beturčių ligonines ir tai finansavo.

Valdybos rankose buvo miesto tiltų, kanalų, krantinių, gatvių ir šaligatvių priežiūra ir remontas, naujų tiesimas, taip pat miesto užstatymo pagal imperatoriaus patvirtintus planus vykdymas ir kontrolė, pastatų remonto ir statybos techninių projektų kontrolė, statybos leidimų išdavimas. Miesto valdyba svarstydavo prasižengusių savo tarnautojų bylas. Siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo valdybos nuostatai (40 paragrafas) įsakmiai nurodė, kad svarstant klausimus, liečiančius valdybos narių ir vykdomųjų komisijų pirmininkų interesus, šie negali dalyvauti kolegialiuose valdybos posėdžiuose.

Visi miestiečiai, tiek bajorai, tiek dvasininkai, mieste turintys namus ir žemės, iš dalies buvo pavaldūs miesto dūmai, privalėjo atlikti visas jos skirtas prievoles miestui. Miesto vadovybei tiesiogiai nebuvo pavaldūs žydai.

Rotušė virto teatru

XIX a. pradžioje dūmos rinkimai paprastai vykdavo Rotušėje, ten ji ir posėdžiaudavo.

1844 m. magistratas iš Rotušės iškeltas, pastatas pritaikytas miesto teatrui, miestą administruojančios tarnybos kurį laiką glaudėsi nuomojamose patalpose. 1865 m. Vilniaus gubernijos valdybai perdavus buvusių Sapiegų rūmų pastatus Dominikonų ir Vilniaus gatvių kampe, miesto vadovybė įsikūrė sėsliau. Pagal gubernijos architekto Nikolajaus Čagino projektą apnykę rūmai sutvarkyti, pirmame aukšte įkurtos žemesnio laipsnio žandarų korpuso ir gaisrininkų būstinės, antrame – miesto policijos valdyba su kriminaliniu, civiliniu ir tvarkomuoju skyriais, policmeisterio valdyba. Trečiame aukšte – miesto magistratas, butų ir apskaitos komisijos.

1870 m. birželio 28 d. carinė administracija patvirtino naują savivaldos įstatymą – Miesto nuostatus. Vilniaus gubernijoje šis įstatymas, pakeitęs savivaldos organų rinkimų tvarką, įsigaliojo 1876 m. Miesto dūmą dabar rinkdavo ne luomų atstovai, bet turto savininkai. Dūmai ir jos vykdomajam organui miesto valdybai vadovavo miesto galva, kurį tvirtindavo gubernatorius.

Dūmą rinkdavo ketveriems metams, remiantis Rusijos įstatymais, jos narių buvo numatyta ne mažiau kaip 30, tačiau negalėjo būti daugiau kaip 72. XIX a. pabaigoje į dūmą kas ketverius metus buvo renkami 52 nariai. Beveik visą laikotarpį dūmoje daugumą sudarė rusai. Amžiaus pradžioje dūmoje dar buvo vienas kitas dažniausiai vokiečių, lenkų, žydų, tik ne lietuvių, tautybės asmuo, o po 1864 m. daugiausia posėdžiavo rusai. Mažėjo žydų tautybės dūmos narių: 1875 m. dūmoje posėdžiavo net 20, 1898 m. – keturi, 1906 m. – tik vienas žydas.

Gyventojų daugėjant, daugėjo ir rinkikų. XIX a. pabaigoje dūmos tarėjų rinkimuose balsavimo teisę turinčių asmenų pagausėjo iki 2500. Laimė, paprastai ne visi iš jų dalyvaudavo rinkimuose, tačiau ir 400–500 rinkikų nedidelėje dūmos posėdžių salėje nebetilpdavo, tekdavo nuomoti koncertų salę Botanikos sode. Todėl 1889 m. buvo numatyta pastatyti priestatą dūmos ir visuomenės susirinkimų salei su balkonu ir galerija, kur tilptų iki 850 žmonių. Projektui pritarta, bet priestatas iki Pirmojo pasaulinio karo nepastatytas.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".