Ireną Jauniškienę užtikrintai galima vadinti kūrėja, nes ji visada randa, ką ir iš ko sukurti – emalės, metalo, šiaudų, kiaušinių, popieriaus, plunksnų ar smilgų.

Kam reikalingas papuošalas?

Stabtelėjus ties ažūriškai išraižytu, spindinčiais siūlais išpuoštu stručio kiaušiniu, I.Jauniškienė patvirtina: „Taip, atradau savąją techniką, kaip dekoruoti kiaušinį.“ Akivaizdu, kad technikų menininkė yra atradusi ne vieną, daugelio nė nevadina technikomis. Bendraujant su menininke ir apžiūrinėjant įvairią jos kūrybą, atrodo, kad jei kas nors paimtų iš I.Jauniškienės visas jos, kruopščiai po dėžutes sudėliotas kūrybai skirtas medžiagas ir instrumentus, be jokios abejonės, jį tą pačią akimirką rastų kitų. „Štai čia kūrinėlis iš smilgų, – rodo sodą primenantį dirbinį, – o čia – iš varnos plunksnų.“

Regis, I.Jauniškienė įkūnija pačią moters esmę – puošti save ir pasaulį, kad aplink grožio kiek galima būtų daugiau. „Ar žinote, kodėl moterys nešioja papuošalus? – atspėja nebylų vizito klausimą. – Sutelkęs dėmesį į akis traukiantį papuošalą, net ir piktą savy nešiojančio žmogaus mintys išsisklaido: jis sutelkia dėmesį į papuošalą ir jo pykčio strėlės atšimpa“, – nešiojamo papuošalo paskirtį įvardija menininkė.

Iš namų – su papuošalu

Papuošalų yra begalė ir įvairių, skirtingos ir jų dėvėjimo priežastys. Ne paslaptis, kad moteriai bene pagrindinė – pasipuošti norint patikti. Ar pati papuošalų kūrėja nėra „kaip tas kriaučius – be batų“? „Ne, iš namų visada išeinu užsidėjusi ar įsisegusi kokį nors papuošalą, – patikina menininkė, – tiesa, būna ir mylimiausių, dažniausiai nešiojamų, o kartais per dieną pakeičiu net kelis: kiek kartų išeinu pro duris, tiek kartų pasipuošiu vis kitu dirbiniu, gal tada slapta kankina kokia neramybė arba intuityviai norisi apsiginti?“

Beje, kai kurie I.Jauniškienės sukurti papuošalai tarsi savarankiški ir patys diktuoja ne juos prisiderinti prie drabužių, o žmogui derintis prie jų: „Šitas – nors ir nėra mažytis papuošalas, bet spinduliuoja begalinį kuklumą, – rodo kruopštumą įkūnijantį savo darbą I.Jauniškienė, – net nežinau, kada ir kam jis tiktų.“ Nors gal ne tiek reikėtų papuošalą derinti, kad ir pagal spalvas, kiek atrasti – ne veltui seniausieji papuošalai-talismanai – iš indėniškų genčių (jų motyvais yra sukūrusi ir I.Jauniškienė). Lietuviškieji, žalvariniai – taip pat su ypatinga savo paskirtimi.

Dovanoja vyrui

Iš karoliukų, pusbrangių akmenėlių kuriami papuošalai reikalauja nepaprastos atidos, kruopštumo ir dėmesio. „Dažnai papuošalus veriu ant vieno vadinamojo siūlo, be jokių surišimų, mazgų, – dalijasi patirtimi menininkė, – tuomet kambarys tampa per mažas, į pagalbą kviečiuosi savo vyrą, o jei besirangydamas susimezga koks mazgelis, tai jam atmazgyti prireikia ir pusdienio – būna ir taip, kad jį mazgant, susimezga kitas.“ Galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip pasielgtų daugelis nekantruolių... Tuomet tokia kūryba turi peraugti į savotišką meditacijos laipsnį, nes kitaip nebūtų įmanoma ištverti? „Taip, vėrimas, komponavimas mane užburia, – pritaria papuošalų kūrėja, – kurdama aš nusiraminu, pamirštu savas bėdas ir net laiką, – šypsosi I.Jauniškienė, sugebanti papuošalą suverti be jokio išankstinio piešinio. – Būna, kad baigiu verti tik ėmus aušti, nors dabar jau tik iki kokių trijų nakties užsibūnu – amžius nebe tas.“

O menininkės sutuoktiniui ar svarbūs papuošalai? „Kartą važiavau autobusu į Aleksotą, – prisimena menininkės vyras, klarnetu grojantis muzikantas, – ir taip užsižiūrėjau į vieną papuošalą, kad nė nepastebėjau, kad juo pasipuošusi mūsų šeimos pažįstama. Galvoju sau: “Labai gražus papuošalas, bet Irenos – dar gražesni.„ Vėliau ta moteris priėjo prie manęs ir sako: “Kęstuti, Irenos papuošalu grožiesi?„, nes ji buvo su Irenos dovanota puošmena.“

Menininkė dėkinga, kad vyro dėka turi išsaugojusi anksčiau kurtų papuošalų, nes šiaip lengva ranka išdovanoja arba parduoda, o paskui apsižiūri, kad visos kolekcijos jau ir nėra. „Tai vyras taip sumąstė: pasakė, kad tam tikrą meistrystę liudijančius, labai pamėgtus dovanočiau jam, – juokiasi I.Jauniškienė. – Tai taip ir liko namuose tie labai pamėgti, iš ankstesnių kūrybinių etapų, dabar ir pati džiaugiuosi galėdama jais pasipuošti, o ir prisiminti, ką prieš daugelį metų esu sukūrusi.“

Preciziško darbo kūriniai

Papuošalų kolekciją „Vasaros margumynai“ šiuo metu eksponuojamą galerijoje „Aukso pjūvis“ autorė kūrė trejus metus. Parodoje eksponuojami žaismingi kaklo vėriniai, apyrankės ir segės, sukurti skirtingomis technikomis derinant įvairiaspalvius karoliukus, akmenis, perlamutro, stiklo ir tekstilės detales. Išradingumo ir fantazijos nestokojanti moteris ypač vertina kantrybę ir precizišką darbą, todėl jai mieliausi kruopštūs ir sudėtingi darbai. Dailininkė kuria improvizuodama, be iš anksto pasiruošto eskizo, mėgsta sodrias spalvas.

Irena Jauniškienė 1977 m. baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kur įgijo meninio apipavidalinimo specialybę. 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjos statusas. Karoliukus pradėjo verti pabaigusi mokyklą ir šiam begalinio kruopštumo reikalaujančiam darbui yra paskyrusi daugiau nei 40 metų. Kaip prisimena autorė, pirmuosius papuošalus ji kūrusi iš sagų, o paskui pradėjusi dirbti su karoliukais. I.Jauniškienė daugeliui pažįstama ir kaip įspūdingų ažūrinių velykinių margučių kūrėja. Nugalėjusi kiaušinio lukšto trapumą, I.Jauniškienė pirmoji Lietuvoje sukūrė kiaurapjūvius margučius. Greta šių sričių menininkė savo jėgas yra išbandžiusi ir emalės miniatiūros, odos ir medžio dirbinių, sodų vėrimo, karpinių, atvirukų, siuvinėjimo, kalėdinių eglutės papuošalų, medžiagų marginimo, papuošalų iš perlamutro, gintaro, melchioro ir juvelyrinės emalės kūryboje.

Kas: papuošalų paroda „Vasaros margumynai“.

Kur: galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada: iki rugsėjo 3 d.