Pokalbis taip pat turėjo būti džiugus – apie antrosios R.Rožinskienės knygos "Žalio turisto užrašai. Į Afriką – atvira širdimi" sutiktuves. Jas pakoregavo koronavirusas, net ir žodį "kelionė" pavertęs bauginančiu. "Dabar keliausime kitaip", – sako Rasa, linkinti, kad baimė neužnuodytų mūsų protų ir širdies.

– Kaip jaučiatės kitoje barikadų pusėje? Juk paprastai tenka imti, o ne duoti interviu...

– Labai gerai. Kalbėti aš mėgstu, o ypač – apie keliones. Todėl labai nuliūdau, kad dėl susidariusios padėties laikinai atšaukti mano antrosios knygos "Žalio turisto užrašai. Į Afriką – atvira širdimi" pristatymai "Vagos" knygynuose. Teks dabar mums, žaliems ir prinokusiems keliautojams, panardyti prisiminimų jūrose, palaipioti po pozityvumo kalnus, pasideginti kito – sveikstančio nuo viruso ar negatyvios informacijos pertekliaus – džiaugsmo spinduliuose.

Kiek žinau, garsus prancūzų rašytojas Jules Verne'as taip pat keliavo mintimis, pasitelkęs nežabotos savo vaizduotės sukurtus nuotykius. Jo pirmasis romanas "Penkios savaitės oro balionu" rėmėsi įvairiais straipsniais apie Afriką, žemėlapiais, laivų ir oro balionų iliustracijomis. Pats jis – ar galite patikėti? – niekuomet nebuvo įkėlęs kojos į Afriką, anei skridęs oro balionu. Mylinčiam pasaulį žmogui visuomet išliks galimybė keliauti – mintimis, knygų puslapiais, keliautojų tinklaraščių eilutėmis.

– Mūsų skaitytojai jus pažįsta kaip rubrikos "Žalio turisto užrašai" autorę, padedančią neakivaizdžiai pakeliauti po tolimus kraštus. Nežinantiems vis dėlto paaiškinkime, kas tie žali turistai ir kam gali praversti jų patarimai?

– Žali turistai – tai žmonės, netrukus švęsiantys pusės šimto jubiliejų (kaip matote, jie nėra labai jauni) ir visai neseniai pradėję keliauti savarankiškai, be turizmo agentūrų paslaugų, "viskas įskaičiuota" apyrankių. Tai žmonės, mažumėlę kompleksuoti, nes užauginti anų, sovietinių, laikų, kurių slapta svajonė buvo kada nors išvažiuoti į užsienį… Jie labai nori, bet nedrįsta keliauti savarankiškai. Nes, pirma, nėra šiuolaikinių technologijų ąsai; antra, yra aptekę visokio plauko baimėmis ir fobijomis; trečia, nespykina be akcento angliškai ir mieliau renkasi rusų kalbą. O jei dar pridėsime bendraamžių pamąstymus apie derėtiną tokioms kelionėms amžiaus cenzą... Žodžiu, žali turistai reiškia žali agurkėliai, anei jokie nemakaliai. Jie daug ką bando daryti pirmą kartą ir iš to nemokėjimo, nežinojimo, nepatyrimo pakliūna į tragikomiškiausias situacijas, kurias traktuoja kaip gyvenimo pamokas.

Kad ir kas nutiktų, jiems visada galioja Bailiojo Liūto iš Franko Limeno Baumo knygos "Nuostabusis Ozo šalies burtininkas" žodžiai. "Sakyk – labiau bijai, ar labiau nori?" – klausia Bailiojo Liūto draugai, keliaujantys pas Ozo šalies burtininką prašyti stebuklų. "Labiau nooooriu…" – riaumoja liūtas visų mūsų – keturių žalių turistų – vardu.

– Kokį inkarą sumanėte savo interneto dienoraščiui ir knygoms apie Kubą ir Afriką, kad nepasimestų kelionių įspūdžių jūroje ir rastų saugų skaitytojų uostą?

– Kažkada, perskaičiusi Eglės Aukštakalnytės-Hansen knygą apie šešerius metus, praleistus Kinijoje, užtikau mintį, kad turistui, patekusiam į svetimą kultūrą mėnesiui, be galo norisi parašyti apie tai knygą. Paviešėjusiam pusmetį – straipsnį, o pagyvenusiam metus ar daugiau – nesinori rašyti nieko. Yra čia teisybės. Kasdienybė nugludina regos nervų aštrumą ir vietoj to, kad stebėtumėmės kaip vaikai, imame tiesiog egzistuoti. Štai kodėl keliaudama ir imuosi rašymo – kad spėčiau pasidalyti užklupusia emocija, kol jos dar neaptraukė kasdienybės katarakta.

Paprastai mes keliaujame keturiese. Per jaunėlės dukters vasaros atostogas. Skiriame numatytam kraštui gerą mėnesį. Tada galime neskubėti, negalvoti apie tai, kad reikia kuo daugiau aplakstyti (kaip dabar, tarkim, feisbuke madinga: sužymėti, kiek žingsnių kelionės metu padarėte, skrydžių ir persėdimų turėjote, kilometrų nuplaukėte, nuvažiavote). Nesakau, kad tai blogai. Bet žalių turistų filosofijoje visa tai lieka antrame plane. Pagrindas – dienos emocija; jausmas, sukuriantis bendrą kelionės nuotaiką, to krašto ir žmonių teisingą pajautą.

Kitas svarbus akcentas, kuriuo išsiskiria mūsų kelionės, – šeima. Daug keliautojų tai daro po vieną, po du, sakydami, kad taip kur kas lengviau. Pritariu. Nes pabandykite keturis suaugusius žmones, iš kurių jau visi turi savo nuomones, uždaryti į ankštą 9 kv. m kambarėlį be langų, bet su įkyriai burzgiančiu senoviniu oro kondicionieriumi. Po trijų parų diskusijų gyvųjų yra? O Rožinskai išliko. Nes laižėsi senas žaizdas, mokėsi situacijas priimti be pykčio, jaukinosi humorą.

Iššūkis: R. Rožinskienė neketina panirti į pesimizmo gelmes. "Dabar mums visiems teks šturmuoti pozityvumo kalnus", – sako aistringa keliautoja. E. Ščerbinskaitės-Ellion nuotr.

Kiekviena mūsų kelionė turi vis naują iššūkį, kaip mėgstu juokauti, socialinį kontekstą. Kuboje mes valėmės jau spėjusias užrūdyti vaikų–tėvų, žmonos–vyro žaizdas, Pietryčių Azijoje aš kovojau su savo baimėmis, o į Afriką pabandėme įžengti atvira širdimi – su beatodairiška meile kraštui ir žmonėms.

Ar mums pavyko? Apie tai ir nauja knyga, parašyta autoironišku nuotykių romano stiliumi. Bet skubu užtikrinti – visi nuotykiai, patirti Afrikoje, nėra žiulioverniškos fantazijos žaismas: jie kuo tikriausi. Kuboje kažkas mūsų šutvę pakrikštijo Happy family, Peru – pavydėjo dukroms, kad vis dar gali keliauti su tėvais, nors yra suaugusios. Taip ir likome laiminga šeima iki šiol.

– Ar parašiusi knygą "Žalio turisto užrašai. Į Afriką – atvira širdimi" pajutote palengvėjimą? Juk esate minėjusi, kad rašyti pradėjote ne iš gero gyvenimo...

– Teisybė. Nebijau to prisipažinti. Iš pradžių savarankiškai keliauti kažkur, už tūkstančių kilometrų, už jūrų marių, man, ligi tol čiupinėjusiai tik Europos žemėlapį, buvo be galo baisu. Tada gelbėjo interneto dienoraštis, vėliau virtęs pirmąja kelionių apybraižų knyga. Rašymas tapo savotiška terapija, homeopatiniu vaistu, kūną ir sielą sveikatinančia būsena.

Kita vertus, padėjusi tašką antroje "Žalių turistų" istorijoje, kur veiksmas vyko Pietryčių Afrikoje, ne juokais susikrimtau… Danas Pankevičius kaip tik keliavo po atokiausius Juodojo žemyno kampelius, po vietas, į kurias nebuvo įžengusi nė vieno lietuvio koja, ir dalijosi savo įspūdžiais feisbuke. "Kaip tu drįsai, – mintimis plūdau save, – parašyti knygą apie savo mylimą Afriką, jei net pats D.Pankevičius, matęs ten karinius perversmus, sirgęs kelissyk maliarija ir susidūręs akis į akį su didžiule žmogbeždžione laukinėje gamtoje, to nepadarė! Tu neturi teisės!"

Prisipažinsiu, pirma mintis buvo viską mesti velniop. Kol netikėtai protą praskaidrino supratimas (o širdį – ramybė), kad taip negalima. Negalima vertinti savo įspūdžių, savo patirties, tau skirtų gyvenimo pamokų, gautų per šią kelionę, kažkieno kito masteliais. Kodėl per jėgą bandau įsisprausti į svetimą kelionių kostiumą? Jei žinau, kad nuo pradinio – emocionalios bailiukės – taško per tuos metus su šeima nukeliavau labai toli.

– Kuboje gimę "Žalio turisto užrašai" 2018-aisiais kelionių žurnalistikos konkurse "Kolumbas LT" laimėjo nominaciją "Metų kelionės istorija". Tokie pripažinimai, be abejonės, pakelia savivertę, suteikia naujų impulsų. Tačiau rašančiam žmogui svarbiausia – grįžtamasis ryšys su skaitytoju. Ar jau "pačiupinėjote" savo naujosios knygos skaitytoją, koks jis? Už ką dėkingas?

– Išsyk prisipažinsiu, kad savo knygose skaitytoją bandau papirkti nesumeluota emocija. Prisiminkite vaikystę, kai svaidydavome akmenėlius ežero paviršiumi. Vienas "tekšt" sukelia daugybę raibulių... Taip ir mano knygų centre – įvykiai ir jų raibuliai. Visų pirma, rašau dėl savęs. Kad nuraminčiau mintis. Paskui jau noriu, kad tą emocijų pliūpsnį, kurį patyriau aš, pajaustų ir skaitytojas. Norėdama jam įtikti renkuosi kiek autoironišką rašymo stilių ir nuoširdumą. Dar – bandau jam įpūsti drąsos – kad jei jau mes pradėjome keliauti savarankiškai, galite ir jūs! Mano knygos nėra tradiciniai kelionės vadovai ar geografinių, istorinių ir kultūrinių žinių rinkiniai. Tai emocionalios bailiukės jausmų dienoraščiai, paskaninti geografiniais ir gyvenimiškais atradimais, kokių gėrybių gali teikti tolimos ir artimos kelionės. Tik jų dėka mūsų šeima jau ne kartą perlaikė tarpusavio santykių egzaminą, nugalėjo kokį tuziną baimių, pamynė ne vieną stereotipą ir suprato, koks gėris keliauti visiems drauge, o jei dar atvira širdimi...

Teks dabar mums, žaliems ir prinokusiems keliautojams, panardyti prisiminimų jūrose, palaipioti po pozityvumo kalnus, pasideginti kito – sveikstančio nuo viruso ar negatyvios informacijos pertekliaus – džiaugsmo spinduliuose.

– Ar lengva ją atverti naujoms patirtims?

– Oi, nelengva, labai nelengva. Ypač prisiklausius draugų, pažįstamų komentarų. Net skyrių knygoje jų garbei pavadinau: "Nie choditie, dieti, v Afriku guliat..." Šią frazę, suskambusią galvoje iš kažkokio vaikystės laikų animacinio filmuko, prisiminiau prieš kelionę, kantriai išklausiusi visų, bent kiek su Afrika susijusių respondentų, pasiūlymų.

"Vandenį jie vis dar geria iš balučių", "Pirkite tik kokakolą ir tik skardinėje taroje, nes gėrimai su užsukamais dangteliais nepatikimi!" "Eidami miegoti įsivyniokite į tinklelį nuo uodų – pakvėpuosite jau grįžę namo", "Neužsiauginkite per didelių sėdimųjų – netilpsite į čiabuvių iš medžio kamieno išskobtas valtis"...

Ir štai mes, žali turistai, grįžę iš "baisiojo" žemyno, norime pareikšti visiems (kam tai rūpi), kad esame gyvi ir sveiki, absoliučiai viso proto, nenusividuriavę, neužsikrėtę maliarija, neapvogti ir nesušaudyti vidury baltos dienos garsiajame Kenijos Nairoberry mieste, nepakirsti hutų mačetės Ruandoje, net nesuvalgyti laukinių liūtų safaryje…

Mes namie. Lietuvoje. Laimingi be proto, kad pasirinkome ją – Afriką! Kad įrodėme sau, jog ankstesnėmis žalių turistų kelionėmis pradėtas darbas – kova su mūsų pasąmonės šiurpėmis, kelionių terapija, kaip puikus šeiminių santykių aiškinimosi vaistas, veikia!

Kita vertus, tai, kas aplinkui mus vyksta dabar, irgi visiškai nauja. Ne tik man – visiems. Sena išlieka tik tai, kad negalima pasiduoti masinei psichozei, baimei, kuri užnuodija protą, jausmus ir mintis, o svarbiausia – širdį.

– Jūsų pasakojimai apie keliones supažindina ir su šeima – vyru Gediminu, dukromis Beatriče, Dorotėja. Akivaizdu, kad esate patikima komanda kelionėse. O gyvenime? Kaip jis klostosi šeimai ir kiekvienam atskirai?

– Bandome ir toliau būti Happy family. Kaip sako vienas vaikiškas eilėraštukas, kurį kadaise rašydavau draugų atminimų knygelėse: "Jeigu nori būti laimingas, laimę nešk kitiems…" Tai ir stengiamės visi daryti.

Vyras neša laimę man, o aš jam dėkoju ne tiek už finansines galimybes keliauti, bet labiau už kelionių metu patiriamą saugumo jausmą, draugo petį. Juk ne kiekvienas stipruolis, pasiryžęs eiti inkų pėdomis ar įveikti Kolkos kanjono statumas, lauks iš paskos lėtai atsivelkančios žmonos… Taip pamažu, vienas kitam ištiesdami pagalbos lazdą (keliaudami Peru be jos neapsiėjome nė žingsnio), ir gyvename.

Asmeninio archyvo nuotr.

O kelionėse (kaip ir gyvenime) kiekvienas esame labai skirtingi. Žalių turistų vadu pakrikštytas Gediminas vaidina stratego ir vyr. finansininko vaidmenį. Mane juokais pravardžiuoja post’uku: mat visus įvykius, perleistus per savo emocinę prizmę, keliu į feisbuką draugams, rašau kelionės dienoraštį. "Mama, juk šiandien buvo kur kas baisiau…" – skaito mano rašliavas dukros, siūlydamos pridėti dar daugiau dramatizmo.

Septyniolikmetė Dorotėja – mūsų kelionių filosofė, sąmoninga ne pagal metus, tikra Dievo dovanėlė (puikiai pateisinanti savo vardo reikšmę). Niekada nepraras kantrybės ir vilties, kad bus gerai: juk taip ir turi būti!

27-erių Beatričė – mūsų kelionių varikliukas. Ji tol spirgės ir nerims, tol žibins akutėmis, kol  ją įsimylės visi Kubos boyfriendai… O valiūkė lyg tarp kitko mestelės, raitydama painius salsos žingsnelius, jog šią vasarą – jos vestuvės!

Maža to, keliaudami (kad būtų įdomiau) mes visi gauname pravardes. Ne iš karto, žinoma, ir ne dirbtinai – įvykiai jas prilipdo.

Štai Beatričė, kuriai Tailande neliko poros, turėjo viena sėstis prie motorolerio vairo ir tapo Lėčiausiu raudonu šalmu visame Pukete. O Dorotėja Kuboje, kai sugalvojome užsiimti haikingu ir įkopti į aukščiausią Siera Maestros kalnų Turkino viršukalnę, netikėtai tapo… Kiaule. Mat smarkiai išgąsdino sesę, užbėgusi jai už akių, pasislėpusi už uolos ir ėmusi kriuksėti laukinės kiaulės balsu. (Prieš tai, kaip tyčia, gidas visus paprotijo, kad Kuboje nėra pavojingų gyvūnų – sutikti galima nebent sulaukėjusias kiaules.)

Na ir kas, kad dabar visi tragiškai užlaužę rankas raudosime?! Man raudoti norėjosi tada, kai feisbuko komentaruose pamačiau koronės akivaizdoje beužgimstantį begalinį žmonių žiaurumą, nukreiptą nelaimėlių slidininkų adresu.

Ne viena linksma istorija lydėjo ir mūsų žalių turistų vadą Gediminą. Kuboje jis tapo Misteriu lobsteriu, nes, kad ir į kokį vietinį restoranėlį nueitų, – visur giedodavo viena: "Įdomu, o ar jie turi lobsterio?.." (Šis delikatesas Kuboje buvo niekingai pigus.) O keliaujant po Peru mano brangusis per skubėjimą pamiršo skustuvą ir supykęs ant savęs nusprendė visai nebesiskusti. Ilgainiui tapo tikru Čaku Norisu. Ne patys sugalvojome – žmonės pirštais badė ir klausinėjo: "Are you…???" Ir tada nedrąsiai tardavo aktoriaus Čako Noriso vardą. Vaikščiojau iki pat Maču Pikču debesų aukštai nosį užrietusi, nes gi garbė neapsakoma – būti paties barzdylos Čako Noriso žmona!

– Žavi jūsų atvirumas – nebijote prisipažinti kiekvienoje kelionėje vis ką nors ištraukianti iš savo baimių butelio. Dar daug jų liko? Ar drąsa ir atsargumas jums – to paties medžio šakos?

– Tos mano baimės – kaip koks nemirtingas drakonas iš senosios rusų animacijos (pamenate – "Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas!") Vos vieną galvą nukerti, kaipmat atsiranda kita! Ne, pas psichologus neinu… Esu tos nuomonės, kad niekas kitas už mane geriau nežino, kaip turėčiau su jomis tvarkytis.

Ilgainiui net išsiugdžiau savo specialią metodiką – jei baimė kankina, žiebk tiesiai jai į dantis! Taip ir kalamės! Bijau skristi lėktuvu – štai tau, Rasele, penki skrydžiai po Pietryčių Aziją. Bijau plaukti laivu – pakliūk, brangioji, į audrą lygiame kaip stiklas Čaolan ežere Khao Sok nacionaliniame parke. Sakai, bijai gyvačių – nakvok kiaurame namelyje pačioje medžio viršūnėje, kur dar ne tokių šaltakraujų padarų sutiksi.

Sakot, perdėm drastiška? Galbūt. Bet kol kas tai vieninteliai vaistai, kurie mane veikia. O rizika ir drąsa arba drąsa ir atsargumas? Turiu vieną pavyzdį iš šios vasaros kelionės po Peru. Sustoja mūsų naktinis autobusas, likus kokioms šešioms dešimtims kilometrų iki Baltojo miesto – Arekipos. Vairuotojai sako, streikas ir nežinia, kada baigsis. Liepia sėdėti ir laukti. Tik ko?! Aš tryzniuoju ir pasuoju, o mano šutvė nerimsta. Tad specialiame žurnale dedame pirštų antspaudus, ant pečių – kuprines. Sprunkame!

Pradžioje pabėgimas iš autobuso dar kvepia nuotykiu, bet einant tolyn ir matant masyviais lauko rieduliais, statybinės vielos raizgalynėmis, degančiomis padangomis ir galų gale – nušautais šunimis užbarikaduotą kelią kyla visokių minčių. Pagrindinė jų – o jei kas nors dabar atsitiks mano dukrai, ar sugebėsiu sau atleisti?!

Laimė, viskas baigiasi laimingai, bemaž po trijų valandų kulniavimo pėstute mes išsimušame į normalų kelią ir pasigauname mašiną. Bet žiauriausia šitoje istorijoje, kad jei gyvenime žali turistai pakliūtų į tokią ar panašią situaciją, kur vėlgi tektų balansuoti tarp drąsos ir atsargumo, fiii… Tai rašydama kažkaip nesižaviu savimi, bet puikiai žinau, kad darytume lygiai tą patį – eitume pasitikti streikininkų! (Nes sėdėti prikaitusiame autobuse neaišku kiek laiko – tai jau ne mano Čako Noriso kantrybei!)

– Vėl privertėte nusijuokti. Per gyvenimą ir pasaulį lengviau keliauti su šypsena?

– O taip! Todėl ir dabar, kol turime tverti tą Dievo koronę, nepamirškime šypsenos. Suprantu, kad rizikuoju būti nepopuliari ir ypač tarp tų, kurie šią išties rimtą situaciją nori dar labiau surimtinti. Aš tokia nesu.

Man savotiškai juokinga, kad iš Venecijos karnavalo grįžau su Koronos karūna ant galvos. Man smagu, kad ir didelės nelaimės akivaizdoje žmonės moka į ją pažiūrėti su humoru – feisbukas knibžda tragikomiškais vaizdeliais, kaip žmonės kerpasi, kaip eina į parduotuves, maktelėdami prie įėjimo šimtą gramų…

Na, ir kas, kad dabar visi tragiškai užlaužę rankas raudosime?! Man raudoti norėjosi tada, kai feisbuko komentaruose pamačiau koronės akivaizdoje beužgimstantį begalinį žmonių žiaurumą, nukreiptą nelaimėlių slidininkų adresu, kuriems vietos Lietuvos žemelėje turbūt jau neatsiras. Negyvai nulinčiuoti, užmėtyti žodžių akmenimis, pakasti po Lampėdžių karjero žemėmis su visais slidininkų kostiumais…

Siūlau visiems aršiems kovotojams už teisybę paskaityti Nobelio premijos laureato Villiamo Goldingo 1954 m. parašytą romaną "Musių valdovas". Gera knyga, labai primena šitą koronės laikmetį, kai riba, skirianti žmogų nuo gyvulio, tokia trapi, kad visi imame vaikščioti peilio ašmenimis. Ir mes, didieji smerkikai, ir tie slidininkai, didieji nusidėjėliai… Kas nugalės šiandien – žmogiškumas ar gyvuliškas pradas – parodys mūsų sąmoningumas, o galgi sveikas humoras ir šypsena?