Kadaise milijonų dramblių šalimi vadintas Laosas dabar tuo pasigirti negali. Vis dėlto Pietryčių Azijos valstybėje dar liko daug senų šventyklų, čia draugiški, besišypsantys žmonės. Šiame krašte galima stebėti fantastiškus saulėlydžius.

Žalios šviesos nesulauksi

Laoso sostinėje Vientiane – labai daug gražių, spindinčių šventyklų, nors jų vienuoliai gyvena netoliese itin kukliose lūšnose.

Į akis krenta tai, kad beveik nėra daugiaaukščių pastatų – dauguma dviejų trijų aukštų. Gatvėse labai mažai automobilių, šiek tiek triračių, kuriais važinėja ne tik keleiviai, bet ir vežami kroviniai, o didžioji dalis transporto – motoroleriai.

„Yra keli šviesoforai, tačiau geriausia gatve eiti taip ir nesulaukus užsidegant žalios šviesos“, – šyptelėjo neseniai Laose apsilankęs lietuvis keliautojas Juozas Pėkis. Mat kelis kartus jis taip ir nesulaukė žalios šviesos, o kelis kartus ji užsidegė mažiausiai po penkių minučių.

Išskirtinai atrodo ir Laoso autobusai: dauguma jų viduje labai tvarkingi, išgražinti, su daug detalių, užuolaidų, ryškių spalvų salonais, o prie vairuotojų kabo įvairiausių talismanų, Budos paveikslėlių ar statulėlių.

Tiesa, Laose, kur apie 70 proc. gyventojų budistai, yra nemažai vis dar tikinčiųjų senaisiais kultais, gamtos jėgomis.

Netoli sostinės įdomus traukos objektas – Budų ir induistinių dievų parkas prie Mekongo upės, kalnuose, – įspūdingas urvas, kuriame šimtai chaotiškai it Lietuvos kryžių kalne pastatytų Budos statulų.

Sava Triumfo arka

„Labai daug gražių šventyklų, senųjų prancūzų kolonijinių pastatų, siauros gatvelės, dėl drėgno klimato – daug žalumos, – bene įspūdingiausią Laoso miestą Luangprabangą gyrė J.Pėkis ir pajuokavo: – Prabangos, tiesa, ten nėra. Nors prancūzai, kurie buvo kolonizavę Laosą, ten mėgdavo ilsėtis.“

1975 m. nepriklausomybę atgavusi ir ilgai komunistinio Patet Lao judėjimo valdoma šalis buvo ilgai užsidariusi nuo turistų, todėl dabar jiems yra neatrasta egzotika.

„Gyventojai – labai draugiški, besišypsantys ir nejaučiantys neapykantos baltiesiems. Tiesa, dauguma jų nekalba užsienio kalbomis. Prancūziškai mokėję dauguma gyventojų jau mirę ir tik nedaugelis, dažniausia jaunimas, kalba angliškai“, – pasakojo J.Pėkis.

Daugiausiai turistų į Laosą atvyksta iš aplinkinių šalių, ypač Tailando, Malaizijos, taip pat Korėjos, Japonijos, Prancūzijos, Australijos.

Laoso nepriklausomybę nuo Prancūzijos primena ir garsiąją Triumfo arką primenantis statinys. Įdomu tai, kad originalą Paryžiuje, žinoma, neatsitiktinai, jis pranoksta maždaug trimis metrais.

Nuostabūs saulėlydžiai

Luangprabangas įsikūręs nuostabioje vietoje prie dviejų upių, apgaubtas kalnų. O nuo jų atsiveria fantastiški vaizdai.

Į vieną kalną, kur pastatyta nedidelė šventykla, vakarais kopia minios turistų. „Po 20 minučių kopimo viršuje jautiesi tarsi perpildytame autobuse, nes visi laukia nuostabaus saulėlydžio, kur matosi upė, kalvos, miesto panorama“, – įspūdžius pasakojo J.Pėkis.

Po to kalno papėdėje prasideda naktinis turgus, klesti prekyba, atgyja lauko kavinukės, žmonės šoka net aerobikos šokius, linksminasi.

„Laosiečiai juokauja, kad jie turi nuostabius saulėlydžius, kurių niekas neatims“, – šyptelėjo J.Pėkis.

Liko 1 800 dramblių

Deja, milijonų ar dešimt tūkstančių dramblių (taip buvo verčiamas istorinės laosiečių etninės grupės Lansango karalystės vardas) šalimi vadinamas Laosas tuo dabar pasigirti negali.

„Nemačiau nė vieno dramblio, – prisipažino J.Pėkis, kuriam gidas paaiškino, kad dabar šalyje liko tik apie 1 800 dramblių, kurių pusė laukiniai. – Per karus jie buvo pagrindinė transporto priemonė džiunglėse, todėl prancūzai dramblius bombarduodavo manydami, kad greta kažkur slepiasi ir sukilėliai. Daug dramblių žuvo užlipę ant minų.“

Dalijo maistą vienuoliams

Dauguma vietos gidų – buvę vienuoliai, nes vienuolynuose galima gauti išsilavinimą, išmokti kalbų. Beje, budistų vienuoliai turistams labai įdomūs, ypač didelį susidomėjimą kelia, kai anksti ryte su metaliniais indais šimtai vienuolių eina gatvėmis ir renka aukojamą maistą.

„Kai kurie laosiečiai įsigudrino turistams parduoti maisto, kurį atvykėliai jiems dovanoja, – pasakojo J.Pėkis. – Beje, moterys vienuoliams turi teisę maisto įteikti tik klūpėdamos. Nebuvome patyrę, todėl maistą atidavėme labai greitai, o grupė korėjiečių dalijo po labai mažai, nes vienuolių vilkstinei, atrodė, nebus pabaigos. Jie gaudavo ne tik ryžių, bet ir šokoladukų, pieštukų.“

Gatvės kavinėse – pigu

Skurdžioje šalyje išsiskiria ir šiuolaikė vokiečių statyta alaus darykla. Alų „Lao“, kurio butelis kainuoja apie pusantro lito, giria dauguma turistų, o jis eksportuojamas ne tik į aplinkines šalis, bet ir Japoniją, JAV.

„Turguje matėme ne tik įvairiausių augalų, vaisių, bet ir masiškai parduodamų keisčiausių grybų, – nei su baravykais, nei voveraitėmis ar kitais matytais grybais nerado palyginimų mėgstantis grybauti J.Pėkis. – Turguje galima nusipirkti pavalgyti degtukų dėžutės dydžio tarakonų, kurie gyvi laipiojo po puodą.“

Maistas Laoso gatvėse – labai skanus, natūralus, primenantis ne kinų, bet tajų virtuvę. Čia pat galima pasimėgauti ir natūraliomis įvairiausių vaisių sultimis. Gatvės kavinėse – dvigubai pigiau nei Lietuvoje, o prabangių viešbučių restoranuose, kur lankosi ir turtingi laosiečiai, kainos – kaip Europoje.

„Laose, kad ir kaip būtų keista, yra ir daug gerų viešbučių, o internetas, ko Europoje jau beveik nėra, nėra papildomai apmokestinamas“, – gyrė laosiečius lietuvis keliautojas.

Saugumo agentų nematė

Didelė egzotika turistams ir tai, kad iki lėktuvų oro uoste reikia eiti pėsčiomis.

Paklausus apie narkotikais garsėjantį Auksinį trikampį, kuriam su Tailandu ir Mianmaru priklauso Laosas, J.Pėkis sakė, kad, jo manymu, narkotikais Laose nė nekvepia. „Tuo garsesnis Tailandas“, – sakė lietuvis keliautojas. Jo žinomis, Laosas visada buvo tik narkotikų tranzito šalis.

O saugumo agentai, kurie dar neseniai, kaip pasakodavo turistai, sekdavo kiekvieną europiečių žingsnį?

„Ne, nematėme ir nejutome, – nusijuokė J.Pėkis. – Bet gal jei gerai slapstėsi?“