Už fotografavimą filipiniečiai neprašė nė cento. Dešimtis pasaulio valstybių aplankęs fotografas ir keliautojas Edmundas Kolevaitis prisipažino, kad per keliolika pastarųjų metų taip jam nutiko bene pirmą kartą.

Žemės drebėjimo pėdsakai

"Asmeniškai aš taifūno nebijojau, moterys – šiek tiek. Bet jei smogė supertaifūnas, greitai antro tokio nebus. Tiesa, šis, kaip mums aiškino filipiniečiai, buvo smarkus", – pasakojo E.Kolevaitis, sugrįžęs iš šalies, vėl nukentėjusios nuo stichijos. Filipinuose kasmet praūžia apie 20–30 taifūnų.

Tiesa, taifūno epicentre E.Kolevaitis, keliavęs po Pietryčių Azijos šalį su dar septyniais lietuviais, nebuvo. Vis dėlto taifūno pėdsakų matė Sebu saloje ir garsiomis Šokolado kalvomis garsėjančioje Boholio saloje.

Išvirtę medžiai, griuvėsiai, kai kur nutrūkęs ir vis dar neatnaujintas elektros tiekimas – tokie taifūno Hajano padariniai matėsi lietuvių lankytose vietose. Ir oro uostuose kartais reikėdavo palaukti, kol be eilės kilo ir leidosi lėktuvai su labdara nukentėjusiesiems nuo taifūno.

Apgriovė ir kalvas

"Sugriuvusios ir suskilusios senos, XVII a. statytos, bažnyčios sienos, nugriautas bokštas prie tilto, plyšiai žemėje", – Boholio saloje spalio mėnesį smogusio 7,1 balo stiprumo žemės drebėjimo pėdsakai buvo akivaizdesni.

Žemės drebėjimas apgriovė ir Šokolado kalvas – apie 1260 vienodų kalnelių, išsidėsčiusių daugiau nei 50 kv. km plote.

Kalvos padengtos žalia žole, kuri sausuoju laikotarpiu paruduoja – iš čia ir kilęs Šokolado kalvų pavadinimas.

"Mums lankantis jos buvo žalios, šokolado nepriminė, – juokėsi fotografas. – Didelį įspūdį paliko UNESCO saugomos Batad ryžių terasos, esančios Luzono salos šiaurinėje dalyje. Gražesnių už šias terasas dar nemačiau niekur pasaulyje."

Autentikos liko nedaug

"Filipiniečiai puikiai moka save reklamuoti, to neretai trūksta mums, lietuviams, – pastebėjo E.Kolevaitis, – nors mes turime kuo didžiuotis. Beje, neseniai girdėjau, kad gotai priklausė baltams, net ispanų kalbose yra baltiškų žodžių, turėjome įtakos ir lotynų kalbai, Romoje irgi buvo lietuvių, Aleksandro Makedoniečio senelis – lietuvis."

Filipinuose fotografą nuvylė amerikonizmas. "Tailande, Malaizijoje, Indonezijoje dažnai išvysi senosios kultūros pėdsakų. Tai – ir vietinės dainos, ir šokiai. Kažkas seno, tikrai autentiško. Filipinuose to jau beveik nėra, – apgailestavo E.Kolevaitis. – Savo gentinės kultūros jie neišvystė iki civilizacijos lygio. Įtaką darė juos užėmę ispanai, o po to kultūros naikinimą, matyt, baigė šimtmetį čia buvę amerikiečiai."

Bet galbūt tai turėjo įtakos ir tvarkai – net ir kukliai gyvenantys žmonės tvarkingi, o šiukšlių išvysi mažiau nei daugumoje Azijos valstybių. Ir filipiniečiai gerai kalba angliškai.

"Taip, bendrauti malonu, filipiniečiai – itin draugiški, linksmi, paprasti ir mieli žmonės, – komplimentus žarstė Edmundas. – Tai – vienintelė šalis, kurioje pirmą kartą per pastaruosius metus iš manęs už fotografavimą neprašė pinigų."

Atgaiva fotografo širdžiai buvo keturios dienos, praleistos Filipinų kaime, kur tvyrojo tikros emocijos, virė tikras gyvenimas.

Gaidžiai su bokso pirštinėmis

Vyrai buvo išėję į darbus, moterys skalbė, gamino valgį namuose, vaikai lakstė, žaidė paprastus, judrius žaidimus, kažką braižė smėlyje ir dėliojo pagaliukus. Tokį Filipinų kaimą išvydo lietuvis fotografas.

"Mandagūs, besišypsantys žmonės. Neišlepinti, skatinami kūrybiškumo, sveiko gyvenimo būdo, neturintys kompiuterių ir naujausių telefonų, – pasakojo E.Kolevaitis. – Vyrai – azartiški.

Dažnai žaidžia stalo žaidimus, kortomis pliekia pokerį iš pinigų."

Kaunietis Filipinuose išvydo ir nuo senovės garsėjančias gaidžių kovas. Viename mieste gaidžiai kovojo su prie pentinų pritvirtintais peiliais. Koviniai paukščiai specialiai lesinami, treniruojami, tampomi žemyn ir aukštyn, kad sutvirtėtų jų sparnai.

Emocijos, triukšmas, lažybos – tai, sakė E.Kolevaitis, buvo nesuvaidinta. Tačiau fotografui buvo gaila žūstančių gaidžių. Kur kas labiau nei mieste gaidžių kovos jam patiko kaimelyje: "Ten gaidžiai kovėsi ne peiliais, pritvirtintais prie pentinų, bet mažutėmis bokšto pirštinytėmis. Pralaimėdavo tas, kuriam pritrūkdavo jėgų."

Vis dėlto emocijų užteko: kaime, natūraliomis sąlygomis, ne specialiame ringe, kaip miestuose, gaidžiai kovojo apsupti vyrų, vaikų, visi audringai reaguodavo matydami smūgius, piruetus ar į čia pat tekantį upelį krentančius gaidžius.

Krepšinis su šlepetėmis

Ir, žinoma, krepšinis. Tai – viena populiariausių sporto šakų Filipinuose: šiemet šalis pirmą kartą istorijoje pateko į pasaulio čempionatą.

"Krepšinio lentos senos, sukiužusios, kai kurios pritvirtintos prie medžių, vyrai ir vaikai žaidžia basi, su paplūdimio šlepetėmis, ant žvyro, akmenukų, tačiau iš širdies, audringai ir demonstruoja neblogą lygį", – žavėjosi fotografas.

Beje, nemažai filipiniečių girdėję apie Lietuvą. Tokie buvo E.Kolevaičio sutikti žvejas, gidas, žavi mažo restoranėlio darbuotoja, kuri nustebino ištardama lietuviškai: "Labas vakaras, prašom..."

Tiesa, virto ančiuko kiaušinio, kuriame jau matosi embrionas, lietuviai ragauti neišdrįso: vyrams audringą naktį žadantį patiekalą valgė tik vietinis gidas ir vairuotojas.

"Vis dėlto nuostabi tropinėms šalims būdinga gamta ir labai draugiški žmonės negali nežavėti, – tikino fotografas. – Akyse ilgam liks fantastiško grožio ryžių terasos. Deja, ir žemės drebėjimo sugriauta bažnyčia, kuri iki šios stichinės nelamės stovėjo kelis šimtus metų. Žvelgdamas į šventovės griuvėsius suvoki gamtos galią ir visa ko laikinumą."