"Mandagūs, besišypsantys žmonės. Neišlepinti, skatinami kūrybiškumo, sveiko gyvenimo būdo, neturintys kompiuterių ir naujausių telefonų, – pasakojo E.Kolevaitis. – Vyrai – azartiški.

Dažnai žaidžia stalo žaidimus, kortomis pliekia pokerį iš pinigų."

Kaunietis Filipinuose išvydo ir nuo senovės garsėjančias gaidžių kovas. Viename mieste gaidžiai kovojo su prie pentinų pritvirtintais peiliais. Koviniai paukščiai specialiai lesinami, treniruojami, tampomi žemyn ir aukštyn, kad sutvirtėtų jų sparnai.

Emocijos, triukšmas, lažybos – tai, sakė E.Kolevaitis, buvo nesuvaidinta. Tačiau fotografui buvo gaila žūstančių gaidžių. Kur kas labiau nei mieste gaidžių kovos jam patiko kaimelyje: "Ten gaidžiai kovėsi ne peiliais, pritvirtintais prie pentinų, bet mažutėmis bokšto pirštinytėmis. Pralaimėdavo tas, kuriam pritrūkdavo jėgų."

Vis dėlto emocijų užteko: kaime, natūraliomis sąlygomis, ne specialiame ringe, kaip miestuose, gaidžiai kovojo apsupti vyrų, vaikų, visi audringai reaguodavo matydami smūgius, piruetus ar į čia pat tekantį upelį krentančius gaidžius.

Krepšinis su šlepetėmis

Ir, žinoma, krepšinis. Tai – viena populiariausių sporto šakų Filipinuose: šiemet šalis pirmą kartą istorijoje pateko į pasaulio čempionatą.

"Krepšinio lentos senos, sukiužusios, kai kurios pritvirtintos prie medžių, vyrai ir vaikai žaidžia basi, su paplūdimio šlepetėmis, ant žvyro, akmenukų, tačiau iš širdies, audringai ir demonstruoja neblogą lygį", – žavėjosi fotografas.

Beje, nemažai filipiniečių girdėję apie Lietuvą. Tokie buvo E.Kolevaičio sutikti žvejas, gidas, žavi mažo restoranėlio darbuotoja, kuri nustebino ištardama lietuviškai: "Labas vakaras, prašom..."

Tiesa, virto ančiuko kiaušinio, kuriame jau matosi embrionas, lietuviai ragauti neišdrįso: vyrams audringą naktį žadantį patiekalą valgė tik vietinis gidas ir vairuotojas.

"Vis dėlto nuostabi tropinėms šalims būdinga gamta ir labai draugiški žmonės negali nežavėti, – tikino fotografas. – Akyse ilgam liks fantastiško grožio ryžių terasos. Deja, ir žemės drebėjimo sugriauta bažnyčia, kuri iki šios stichinės nelamės stovėjo kelis šimtus metų. Žvelgdamas į šventovės griuvėsius suvoki gamtos galią ir visa ko laikinumą."