– Kodėl pasirinkote būtent Rytų Aziją?

– Šį regioną pasirinkome norėdami išvysti visiškai kitokias kultūras nei mūsų. Be to, Ignė jau kelerius metus domisi Pietų Korėjos ir Japonijos maistu, istorija, kultūra – norėjosi visa tai pagaliau patirti ne virtualiai, o gyvai.

– Ar ilgai truko pasiruošimas kelionei, kas buvo sunkiausia? Vis dėlto trijų mėnesių išvyką turbūt reikia kruopščiai suplanuoti?

– Mintis išvykti kilo dar 2015 m. rudenį, bet aktyviai ruoštis pradėjome tik prieš 2016 m. Kalėdas. Nusipirkome lėktuvo bilietus, susiradome gyvenamąsias vietas, suplanavome išvykas, informavome draugus ir artimuosius. Tai atėmė gana daug laiko, ypač todėl, kad Ignė labai mėgsta viską kontroliuoti. Tačiau palikome vietos ir improvizacijai. Svarbiausia buvo žinoti, kad turėsime kur apsistoti, sugebėsime susiorientuoti didžiuliuose miestuose. Sunkiausia buvo save riboti, apsispręsti, ką labiausiai norime aplankyti. Žinojome, kad dėl laiko stokos negalėsime išnaršyti visų kampelių, todėl skaudančiomis širdimis atsisakėme kai kurių išvykų, pvz., kelionės į Kiūšiū salą Japonijoje arba į Pietų Korėjai priklausančią Džedžu salą.

– Pirma stotelė – Pietų Korėja. Visi žinome, kokia kaimyninė valstybė yra šiaurėje, tačiau koks gyvenimas Pietų pusiasalyje? Jaučiama įtampa iš Šiaurės Korėjos?

– Tuo metu, kai svečiavomės Pietų Korėjoje, pasaulio žiniasklaida kaip tik pradėjo rašyti apie kylančią įtampą. Net sulaukėme sunerimusių tėvų ir draugų žinučių. Tačiau mes nieko nepajutome. Vietiniai gyveno kaip gyvenę – dirbo, valgė, keliavo, linksminosi. Jie jau įpratę prie tokio geopolitinio klimato, prie nuolatinių grasinimų nušluoti šalį nuo žemės paviršiaus. Tą savaitgalį, kai žiniasklaidoje kilo didžiausias sujudimas, lankėmės Džondžu – jaukiame, bet gana turistiškame pietvakarių Korėjos mieste. Gatvės buvo pilnos linksmai nusiteikusio jaunimo, šeimų. Visi smagiai leido laiką, todėl mus ir nustebino nerimo žinutės iš Lietuvos. Tiesa, buvo viena įtampos apraiška, kurią pajutome. Būdami Pietų Korėjoje ketinome užsisakyti ekskursiją į demilitarizuotą zoną tarp abiejų Korėjų, bet Kim Jong-unui pradėjus švaistytis grasinimais jos buvo apribotos.

– Japonijoje gyvena virš 126 mln. gyventojų. Ar nebuvo mažyčio šoko atvykus iš Lietuvos į tokią tankiai apgyvendintą valstybę?

– Pietų Korėja, galima sakyti, paruošė mus Japonijai – juk ir ten gyvena gerokai daugiau žmonių nei Lietuvoje. Todėl šoko nebuvo. Tiesą sakant, pirmomis dienomis Tokijuje net stebėjomės, kad žmonių gatvėse ir traukiniuose nėra tiek daug, kiek tikėjomės. Garsiąją Šibujos perėją pirmąkart taip pat išvydome ne piko metu – tuštesnę ir ramesnę. Bet tuomet porą kartų pataikėme į metro piko metu ir supratome, kad grūsčių vis dėlto būna. O Šindžuku traukinių stotis vėlyvą vakarą apskritai stulbinantis reiškinys – žmonės skuba, zuja, lekia, stumdosi. Toks kontroliuojamas chaosas.

– Paskutinis jūsų kelionės taškas – gausius žemės turtus saugantis Taivanas, šiuo metu tapęs vienu didžiausių pramonės centrų pasaulyje. Koks įspūdis?

– Dar palyginti neseniai Taivanas buvo vadinamas šiukšlių sala – tai to didžiulio pramoninio šuolio padariniai. Tačiau gyventojai pamažu tvarkosi, vyriausybė ragina taivaniečius rūšiuoti, ten net šiukšlių išvežimo mašinos groja melodijas, tam tikromis valandomis kviesdamos gyventojus išnešti buitines ir rūšiuojamas atliekas. Didžiulių gamyklų nelabai ir matėme, užtat iki soties pasidžiaugėme nuostabia gamta, kuri Taivane visada čia pat, ranka pasiekiama. Net neišvažiavus iš Taipėjaus galima išsiruošti į žygį, pasivaikščioti po miškingus kalnus, pasigėrėti kriokliais ir atsiveriančiomis panoramomis. Tai mus labiausiai ir sužavėjo Taivane – kvapą gniaužiantis gamtos grožis ir vešlumas.

– Ar iš kiekvienos valstybės galėtumėte išskirti po vieną ar kelias vietas, kurias privalu aplankyti ten keliaujantiesiems?

– Korėjoje patartume nuvykti į pietinėje šalies dalyje esantį Pusaną ir būtinai apsilankyti kokiame nors nedideliame pajūrio miestelyje. O mums labiausiai patiko Seulas – didžiulis, bet labai našiai veikiantis ir patogus miestas. Kiekvienas jo rajonas turi savitą veidą, labai smagu juos po truputį atrasti.

Gamtos grožiu ir žmonių gerumu labiausiai išsiskyrė Taivanas, tačiau mums abiem labiausiai patiko Pietų Korėja. Ši šalis – tobuli vartai į Aziją, tikras aukso viduriukas.

Japonijoje mus labiausiai sužavėjo Osaka ir Kiotas. Į pirmąją derėtų nuvykti visiems gero maisto mėgėjams, o Kiotas, senoji Japonijos sostinė, pasižymi mažo miestelio atmosfera. Miestas didelis, bet jaukus, žmonės nepaprastai draugiški. Tokijuje išskirtume visai netoli Šindžuku stoties esantį barų kvartalą "Golden Gai". Toje įdomioje bohemiškoje vietoje šešiose gatvelėse telpa net 200 barų ir užeigų. Vienos atviros visiems, kitos įsileidžia tik nuolatinius lankytojus. Užsukę į bet kurį barą susirasite draugų iš įvairiausių pasaulio kampelių, o ir japonai, išlenkę vieną kitą taurę, tampa kalbesni.

Prieš išvykdami skaitėme Taipėjumi nusivylusių žmonių atsiliepimų, mums Taivano sostinė paliko gerą įspūdį. Patiko naktiniai turgūs ir visada čia pat esanti gamta. Be to, tai santykinai nebrangus miestas su labai gerai išvystytu viešuoju transportu. O labiausiai apstulbino ir sukrėtė (gerąja prasme, žinoma) Taroko tarpeklis – tame gamtos jėgų suformuotame stebukle pasijutome maži ir nereikšmingi. Patiko išvyka ir į netoli šiaurrytinių Taivano krantų esančią Vėžlio salą. Dabar ji negyvenama, o kadangi ten – dar gyvo ugnikalnio krateris, tai joje trenkia siera.

– Aplankėte tris dideles šalis. Kuri paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

– Gamtos grožiu ir žmonių gerumu labiausiai išsiskyrė Taivanas, tačiau mums abiem labiausiai patiko Pietų Korėja. Ši šalis – tobuli vartai į Aziją, tikras aukso viduriukas. Ji šiuolaikiška, gerai išsivysčiusi, technologiškai pažangi (vienintelėje Pietų Korėjoje beveik visur galima atsiskaityti banko kortelėmis, net nedidelių miestelių restoranuose), bet kartu išlaikiusi kruopelę chaoso. Būdami Pietų Korėjoje jautėme keistą laisvę ir žavėjomės vietinių gebėjimu mėgautis gyvenimu. Korėjiečiai, dirbdami ir mokydamiesi, patiria labai daug streso, galbūt todėl laisvalaikiu taip smagiai atsipalaiduoja ir geba net eilinę iškylą paversti švente. O Japonijoje gyvenimas teka savu ritmu – kartais tai žavėdavo, kartais erzindavo. Ten ir patyrėme didžiausią kultūrinį šoką.

– Tikriausiai išbandėte azijietišką virtuvę. Kokie patiekalai buvo įsimintiniausi? Ar įmanoma atrasti ir lietuviškų akcentų valgiaraščiuose?

– Maistas – viena priežasčių, atvedusių į Rytų Aziją, nes Ignė ketino rinkti medžiagą antrai kulinarijos knygai. Todėl valgėme daug ir visko. Labai patiko gatvės maistas Pietų Korėjoje ir Taivane – valgydavome ir valgydavome, vis buvo negana. Kadangi korėjietiškų, japoniškų patiekalų jau buvome valgę, žinojome, ko tikėtis. Nustebino galbūt tik kepti žvirbliai, aptikti Kioto turguje. Nesusilaikę porą nusipirkome, bet nepatiko.

Taivane buvo atradimų, pavyzdžiui, ragavome troškintos lizdinės kalnarūtės – Lietuvoje tai dekoratyvinis augalas, o ten auga miškuose ir yra vartojamos maistui. Buvo nepaprastai skanu.

Iš lietuviškų akcentų pastebėjome nebent tai, kad Rytų Azijoje taip pat dažnai valgoma kiauliena. Ak, ir Japonijoje yra savas mūsų balandėlių variantas, bet jų neteko ragauti.

Mums patiko, kad maistas Rytų Azijoje yra labai svarbus. Žmonės ten ir progas mini tam tikrais patiekalais, ir negalavimus gydo maistu, net nuo karščio vaduojasi ką nors valgydami. Štai Taivane sveikstant po operacijos siūloma valgyti žuvų sriubos, Japonijoje karščiausią dieną rekomenduojama skanauti kepto ungurio, nes tikima, kad jis padeda atgauti jėgas, o Pietų Korėjoje per gimtadienius verdama jautienos sriuba su jūrų dumbliais.

– Šių valstybių kalba labai skiriasi nuo mums įprastų. Ar ten pasirūpinta turistais, suteikiant jiems informacijos ir anglų kalba? Ar nepatekote į kuriozines situacijas dėl užrašų hieroglifais?

– Kuriozinių situacijų pavyko išvengti, nes Ignė šiek tiek moka korėjietiškai ir japoniškai – kasdienybėje to pakako. Taivane šiek tiek daugiau žmonių kalbėjo angliškai. Tiesa, iš pradžių Taivane nedrįsome eiti į mažas maitinimo įstaigas – bijojome, kad nemokėsime užsisakyti. Tačiau paaiškėjo, kad net mažiausios turi bent vieną anglišką valgiaraštį tokiems netikėtai užklystantiems turistams. O bendrosios informacijos retai pritrūkdavo. Kryptys, gatvių pavadinimai visur yra dvikalbiai, turistai tose šalyse laukiami. Būdavo, vos trumpam stabtelime, ieškodami, iki kurios metro stotelės pavažiuoti, o vietinis, žiūrėk, jau prišoka siūlydamasis padėti. Taigi, nereikia bijoti – ten visada atsiras, kas pagelbės.

– Ar dažnai teko vietiniams žemėlapyje rodyti ir bandyti aiškinti, kur yra Lietuva?

– Tiesą sakant, labai dažnai. Žmonės žino Lenkiją, Estiją, o Lietuvos – ne. Buvo tokių, kurie žinojo, bet tai dažniausiai žmonės, gyvenę arba studijavę Europoje. Vyresni japonai paminėdavo Sovietų Sąjungą, klausdavo, kokia kalba kalbame, ir nustebdavo sužinoję, kad yra tokia lietuvių kalba. Bet štai hostelio Osakoje darbuotojas net pasisveikino su mumis lietuviškai – nepatingėjo internete išsiversti.

– Ar buvo tokių vietų, kurias norėjote, bet nespėjote aplankyti ir ateityje mielai grįžtumėte jų apžiūrėti?

– Tokių vietų tiek daug, kad jau norisi planuoti dar vieną kelionę į Rytų Aziją! Jau minėjome Džedžu Pietų Korėjoje. Apmaudu, kad toje šalyje daugiau laiko praleidome miestuose, o ne gamtoje. Japonijoje gaila ne tik Kiūšiū, bet ir neaplankyto Hokaido. Gailimės Taivane palyginti nedaug dėmesio skyrę vandenyno pakrantei. Į tas šalis tikrai dar grįšime, nes patiko daug kas: žmonės, gamta, istorija, maistas.