Keramikos muziejuje veikia anglų menininko Melo Marso kūrinių paroda, kurioje menininkas pristato raku ir sui stiliais dekoruotus indus bei akmens masės keramiką. Autorius taip pat ragina lankytojus nesibaiminti ir drąsiai liesti eksponatus, pamatyti, kaip juos keičia šviesa, ir perbraukus ranka pajusti indo faktūrą.

– Į Lietuvą atvykstate toli gražu ne pirmą kartą?

– Taip, pirmoji pažintis su Lietuva įvyko dar 1996 m., kai buvau pakviestas į tarptautinį keramikos simpoziumą Panevėžyje. Susibičiuliavau su menininkais, suradau draugų ir nuo to laiko vis atvykstu į Lietuvą aplankyti draugų, atostogauti, padirbėti.

Taip pat esu baigęs ir meninio stiklo studijas. Keletą metų dirbau ir kūriau Kauno Aleksoto stiklo fabrike. Dabar vėl pasinėriau į keramiką savo dirbtuvėse Broseley miestelyje Anglijoje, neseniai ten surengiau savo parodą, kurią štai atvežiau į Kauną ir esu labai dėkingas, kad galiu čia eksponuoti savo kūrinius.

Mane traukia keramika, kuri yra ne tik gražūs objektai, bet ir toji, kurią galima panaudoti, – indus, kuriuose galima virti, troškinti. Dalis mano kūrybos sukurta iš akmens masės, kuri degama 1 200 laipsnių karštyje ir ji išties yra tvirta, ją galima naudoti kasdieniame gyvenime.

Pavyzdžiui, parodos prieangyje stovintys indai, kuriuose parodos atidarymui įpyliau baltojo ir raudonojo vyno. Šie indai gali būti naudojami ir aliejui, ir alui įpilti, bet tradiciškai jie vadinami sidro ąsočiais, juos nešdavosi į laukus arba laikydavo namuose, virtuvėje – tai tradiciniai angliški indai, ir gana tvirti.

– Parodoje – ne vien buityje panaudojami daiktai?

– Viena parodos dalis – kūriniai iš akmens masės: indai, kuriuos galima panaudoti buityje. Jie degti aukštoje temperatūroje, yra saugūs vartojant maistą ir tvirti.

Kita dalis – raku keramika, kuri paplito iš Japonijos, bet dabar madinga visame pasaulyje. Raku – tai japoniškas glazūravimo stilius, kai puodas dengiamas specialiomis glazūromis ir greitai išdegamas įkaitusioje krosnyje. Karštas, įkaitęs iki raudonumo dirbinys geležinėmis replėmis traukiamas iš krosnies ir metamas į organines medžiagas, tarkim, pjuvenas, jomis iš dalies arba visas apkapstomas ir glazūroje įvyksta reakcija – vario oksidas kartais tampa variu, dėl to ant indo galima pamatyti įvairių atspalvių dėmių, atsiranda ypatingas raštas ir spalvos, tačiau šių indų negalima naudoti maistui, nes jie degti žemoje temperatūroje ir skirti grožėtis, nes jeigu į juos dėtume maistą, karšti skysčiai gali sureaguoti su vario oksidu ir galima apsinuodyti.

Trečia parodos dalis – sui keramika, irgi atėjusi iš Japonijos: į masę įmaišoma spalvų arba tiesiog spalvoto molio ir degant jie įvairiai sureaguoja, išgaunamas spalvingas dekoras. Šiuose kūriniuose spalvų gylį išgaunu drožinėdamas ir pjaustinėdamas molinį indą tiek prieš degimą, tiek po jo. Beje, keletą darbų eksponuojamų šioje parodoje, sukūriau 2012-ųjų vasarą Panevėžyje. Tai irgi ne buitinė, tik dekoratyvi keramika.

Taigi jie padaryti iš spalvoto molio ir akmens masės, spalva glazūruojama ne ant paviršiaus, bet spalvinamas pats molis ir spalva eina per visą indą. Mane domino klausimas: kas yra vidus, o kas yra išorė? Tarkim, pakėlę ir perpjovę jį per pusę, kokį raštą pamatytume viduje? Taigi ir mano kūriniuose vienu metu galima matyti jų išorę ir vidų.

Velse nuolat stebiu kalnus ir uolas, kurias bangos prapjauna kaip dideliu peiliu ir matosi visi žemės sluoksniai, ir man tai labai įdomu: padarau puodą ir supjaustau, kad matytųsi vidus. Tie indai kaip gamtos reiškiniai, nėra lygūs, nėra funkcionalūs.

– Kažkuo jie panašūs į vapsvų lizdus. Akivaizdu, kad šiuos, ne buitinius darbus įkvėpė gamta.

– Taip, jie panašūs į vapsvų lizdus ir vienas įkvėpimų – iš gamtos. Man taip pat įdomu iki kiek tu gali viską kontroliuoti ir kiek kūryboje yra atsitiktinumo. Pernai vasarą Panevėžyje daug eksperimentavau, kai kas nepasiteisino – indai skilo arba išsižiojo bedegant. Vis dėlto molis – nuostabi medžiaga, su juo gali padaryti daug įvairių dalykų. Yra daugybė molio rūšių ir labai įvairiai galima jį panaudoti.

– Ir iš to pragyventi?

– 30 metų Velse iš molio dariau įvairiausius daiktus ir iš to gyvenau, išlaikiau šeimą ir baigiau mokslus, su draugu buvome puodžiai, turėjau savo studiją-galeriją: vieni ten darė žvakes, kiti audė, galerijoje buvo ir kavinukė. Žodžiu, iš to gyvenome, gaminome daug reikalingų daiktų – lėkštes, puodelius, na, beveik viską, ko žmogui gali prireikti buityje ir ką galima sukurti iš molio.

– Kalbate vien būtuoju laiku...

– Taip, dabar laikai kiek pasikeitę – žmonės nelabai vertina rankų darbo arba jiems atrodo, kad jis kainuoja per daug. Keramikus iš rinkos išstumia pramoninė gamyba, pigios prekės. Uždaręs galeriją, dėsčiau Volverhamptono universitete, o dabar, galima sakyti, esu atsidėjęs kūrybai.

– O kaip jūsų gyvenime atsirado keramika?

– Mokykloje, kurioje mokiausi nebuvo nieko, susijusio su moliu, tačiau dailė mane domino. Ir viename meno būrelyje man pasiūlė pabandyti kažką padaryti iš molio. Neatsisakiau, padariau puodą ir man pasakė, kad jeigu noriu jį išdailinti, turiu čia ateiti vėl. Atėjus kitą savaitę ir tą puodą išdailinus, man pasakė, kad jei noriu jį padengti glazūra, turiu dar ateiti. Ir po savaitės man pasakė, kad viskas, puodas – mano, bet galbūt aš norėčiau dar kartą ateiti ir vėl pabandyti kažką padaryti iš molio (juokiasi). Taip viskas ir prasidėjo. Keramika mane įtraukė.

Kas? M.Marso keramikos darbų paroda.

Kur? Keramikos muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 25 d.