"Režisierius, atradęs savitą kino kalbą", – taip pristatomas XX a. antrosios pusės italų kino meistras Michelangelo Antonioni, kurio filmus jo 100-ųjų gimimo metinių proga Vilniui pristato kino centras "Skalvija".

M.Antonioni kūryba aktualumo nepraranda iki šiol: kino teoretikai ir kritikai nepaliauja jos nagrinėti, o žiūrovai – žiūrėti. M.Antonioni filmų retrospektyvą rengiantis sostinės "Skalvijos" kino centras gruodžio 6–13 d. parodys devynias italų kino klasiko juostas. Tai bus pirmas kartas, kai jo kūryba taip išsamiai pristatoma Lietuvoje.

Lygiai prieš šimtmetį Italijos Feraros miestelyje gimęs M.Antonioni (1912–2007 m.) save išbandė įvairiose srityse – nuo ekonomikos ir verslo studijų iki kino kritikos, kol pasuko kino režisieriaus keliu. Baigdamas ketvirtą dešimtį jis sukūrė savo pirmąjį vaidybinį filmą "Vienos meilės kronika" (1950 m.), kuris to meto kinematografe išsiskyrė neįprasta kino kalba. Architektūra domėjęsis M.Antonioni tapo savotišku kino architektu, subtiliai kuriančiu filmo atmosferą iš ištuštėjusių erdvių, preciziškų aplinkos kompozicijų, – jos perteikė filmo herojų užsisklendimą, neišsipildžiusius lūkesčius, jų vidinę krizę, epochos jauseną.

"Aš protestuoju. Jaučiu, kad mechanizmai, kuriais remiantis statomi šabloniški filmai, dauguma komercinių filmų, yra beprasmiški. Jie netikri. Aš tikiu, kad gyvenimas ir jo realybė turi kitą tempą ir jis nuolat keičiasi: kartais tas tempas orientuotas į veiksmą, kartais jis sulėtėja ir apsnūsta. Kodėl reikia vengti apsnūdusių ritmų ir rodyti tik orientuotus į veiksmą?" – klausė M.Antonioni, kurio filmams būdingas lėtesnis ritmas.

Tarptautinį pripažinimą italų kino meistras pelnė po garsiosios trilogijos – "Nuotykio" (1960 m.), "Nakties" (1961 m.), "Užtemimo" (1962 m.) – pirmojo filmo. Tiesa, ne iš karto. M.Antonioni mūza Monica Vitti, vaidinusi visuose trijuose filmuose, prisimena, kad "Nuotykio" peržiūra 1960 m. Kanuose buvo dramatiška – filmas išjuoktas ir nušvilptas. "Tačiau kitą dieną įvyko tai, ko nesitikėjome. Leidžiantis iš viešbučio kambario mums įteikė sąrašą su kino kritikų, žurnalistų, rašytojų parašais po žodžiais: "Vakar festivalyje matėme geriausią filmą savo gyvenime", – pasakojo aktorė.

Beveik kiekvienas po "Nuotykio" sukurtas M.Antonioni filmas pelnė reikšmingų festivalių įvertinimus, sukėlė ne vieną aštrią diskusiją, nes pasižymėjo įžvalga ir giliais epochos skaudulių pjūviais. M.Antonioni amžininkas Ingmaras Bergmanas, su juo iškeliavęs anapilin tą pačią 2007-ųjų vasarą, šedevrais pavadino du italų kino klasiko darbus: poros tarpusavio santykių krizę atskleidžiančią "Naktį" ir "Fotopadidinimą" (1966 m.).

Abu įvertinti apdovanojimais: už pirmąjį M.Antonioni 1961 m. įteiktas "Auksinis lokys" Berlyno filmų festivalyje, už antrąjį – "Auksinė palmės šakelė" Kanų kino festivalyje 1967 m. Abu bus rodomi ir M.Antonioni filmų retrospektyvoje "Skalvijoje" gruodžio 6–13 d. Čia taip pats suksis M.Antonioni juostos "Draugės" (1955 m.), "Riksmas" (1957 m.), "Profesija – reporteris" (1975 m.) ir "Moters identifikacija"(1982 m.).