Trečią kartą tarp šalies krepšininkų snaiperio vardą pelnęs Marius Runkauskas ilgam taps Lietuvos krepšinio lygos rekordininku. Žaidėjams, sieksiantiems pakartoti Klaipėdos "Neptūno" atstovo pasiekimą, reikės nemažai laiko. Galbūt uostamiesčio taikliarankio rekordas bus amžinas. Tačiau krepšininkas turi ir kitą aistrą – žvejybą. Pergalės prie vandens telkinių jam teikia ne mažiau džiaugsmo nei žaidimas aikštelėje.

Vingiuotas kelias į krepšinį

– Esate tikras klaipėdietis. Kurioje miesto dalyje prabėgo vaikystė?

– Gimiau ir augau Vingio gatvėje, šalia Šilutės plento. Mokiausi "Versmės" vidurinėje mokykloje.

– Kaip atsidūrėte krepšinyje?

– Kieme tarp namų mes visą laisvą laiką žaisdavome krepšinį. Buvo didelis būrys berniukų. Vasarą ištisas dienas būdavome aikštelėje. Žaidžiant kieme, kažkas paklausė, ar nenorėčiau lankyti krepšinio mokyklos. Šeimoje buvo ne pati geriausia finansinė situacija, todėl ieškojau treniruočių, už kurias nereikėtų mokėti arba būtų nebrangu. Radau, rodos, "Vėtrungės" mokykloje, iniciatyvaus kūno kultūros mokytojo treniruojamą krepšininkų grupę. Vėliau pravėriau V.Knašiaus krepšinio mokyklos duris. Priėmė į komandą, kurioje buvo įvairaus amžiaus vaikinų. Ją treniravo Virginijus Zakrys. Kol visiškai pasirinkau krepšinį, nemažai blaškiausi. Vieną vasarą lankiau futbolą, daug metų – lengvąją atletiką. Kiek sporto karalienei paaukojau laiko, net negalėčiau pasakyti, nes tai eidavau į treniruotes, tai neidavau. Treneriai Romas ir Jolanta Beržinskai galėtų paliudyti.

– Jie ugdo greitakojus. Turėjote tapti bėgiku?

– Taip ir buvo. Iš pradžių ugdė mane kaip sprinterį – reikėjo bėgti 60 ir 100 m, vėliau – 400, 500 m. Jei būčiau toliau lankęs, tai gal būtų norėję iš manęs ir stajerį išauginti. Norėjau šokinėti į tolį, tačiau neleido. Dar būdamas penktokas lankiau rankinį. Iš manosios grupės išaugo ir "Dragūne" žaidė arba dar žaidžia Saulius Liutikas, Arūnas Šrederis, Tomas Pakštys, Gediminas Vaitkus. Po dar vieno žygio į krepšinio mokyklą patekau į Daliaus Ubarto grupę. Treneris, pasakęs, jog esu mažokas, paguodė, kad galėčiau nebent žaisti antroje komandoje. Tačiau joje esantys paaugliai turėjo mokėti ar 35, ar 40 litų. Mūsų šeimai tai buvo nemaži pinigai. Vėl išėjau. Po kurio laiko dar kartą grįžau į krepšinio mokyklą, pas tą patį D.Ubartą. Tada jau žaidžiau, kol baigiau mokyklą. Vėliau treneris mane ir dar keletą bendraamžių – Aidą Viskontą, Arvydą Šikšnių, Julių Žurną, Dainių Vaitelį – pakvietė treniruotis į Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) žaidusią "Naftos-Universiteto-Laivitės" komandą.

– Koks jūsų ūgis?

– Ir pats tiksliai nežinau. Ko gero – 187 centimetrai. Kai kas skelbia, kad 189 cm, dar kiti – 186. Įdomiausia, kad kai mane matuoja, būna skirtingi skaičiai. Vienur matavausi, buvo 187 cm, kitur – dar gražiau – 185.

Iš Lietuvos – į Latviją

– Teko išgyventi ir džiaugtis auksiniais "Naftos-Uni-Laivitės" metais.

– Taip, teko patirti nemažai džiaugsmo. Pirmaisiais metais neleisdavo žaisti, nes buvau per jaunas. Vėliau buvau tarp lyderių. 2006-aisiais tapome NKL vicečempionais, o 2007-aisiais laimėjome aukso medalius. Gaila, tačiau pastaraisiais metais antroji Klaipėdos komanda išgyvena ne pačius geriausius laikus. Gal to nebūtų, jei labiau bendradarbiautų visos miesto ekipos.

– Vėliau sulaukėte "Neptūno" klubo dėmesio.

– Į pagrindinę komandą pakvietė prie "Neptūno" vairo stojęs mažeikiškis Aloyzas Rudys. Stipriausioje miesto ekipoje žaidžiau metus, po to išvykau rungtyniauti į Marijampolę, o iš jos – į Rygą, ASK komandą. Suvalkijoje ir Latvijoje susidūriau su sunkia realybe. Marijampolėje buvo prastai dėl atlyginimų, o latvių klubas, netrukus po to, kai iškovojome bronzos medalius, bankrutavo. Galiu pasidžiaugti bent tuo, kad latvių klube teko žaisti kartu su žinomais šios šalies krepšininkais Robertu Štelmaheriu, Uviu Helmaniu, Aigaru Vitoliu. Jie – šaunūs žmonės.

Prancūzijoje – sunkios dienos

– O toliau?

– Dvejus metus žaidžiau Prancūzijoje. Mano agentas Steponas Kairys ten rado įdomų variantą. Rungtyniavau nedideliame – 65 tūkst. gyventojų Kempero mieste, įsikūrusiame pačiame Bretanės pusiasalio kampe netoli Atlanto vandenyno. Labai gražus senovinis miestas.

– Ar buvote populiarus?

– Iš pradžių buvo sunku, nes nemokėjau nei anglų, nei prancūzų kalbos. Vėliau tris kartus per savaitę su mokytoju gilinau anglų kalbos žinias. Sunku buvo ne tik dėl kalbos, bet ir dėl adaptacijos krepšinio aikštelėje. Po dviejų ar trijų mėnesių norėjo mane atleisti. Tačiau treneris ir komandos draugai padėjo surasti save. Vėliau viskas buvo gerai. Todėl po pirmojo sezono pasiūlė dar žaisti metus. Sutikau.

– Prancūziškai pramokote?

– Kai ką suprasdavau, tačiau pasakyti negalėdavau – neišmokau liežuvio laužyti. Tiesa, buvau pramokęs prancūziškus žaidimo elementų pavadinimus ir, be abejo, prancūziškus keiksmažodžius.

– Ar tiesa, kad Prancūzijoje vartojamas vien vynas?

– Na, taip, vyną prancūzai geria ryte, dieną, vakare. Įėjus į parduotuvę į akis krito vien vyno buteliai. Po kiekvienų rungtynių susirinkdavome į didelę salę – žaidėjai, aistruoliai, rėmėjai. Stalai būdavo nukrauti vynu. Geri – rėmėjai. Niekada nepeikdavo, atvirkščiai – paguosdavo, šypsodavosi: kitą kartą laimėsite.

Vestuvės – po ilgos pažinties

– Kodėl grįžote į Klaipėdą?

– Su būsima žmona Kristina laukėmės vaiko, todėl nenorėjau daugiau žaisti užsienyje. Apie tai sužinojęs "Neptūno" direktorius Osvaldas Kurauskas pasiūlė grįžti į Klaipėdą.

– Kiek laiko draugavote, kol pagaliau ryžotės tuoktis?

– Penkerius metus. Manau, kad tai pakankamas laikas, kad pažintume vienas kitą. Juolab kad 2011-ųjų rugsėjį mums gimė sūnus Gediminas. Kodėl neskubėjome tuoktis? Su Kristina sutarėme, kad tuoksimės būtinai vasarą. Todėl reikėjo rasti palankų metą. Buvome numatę anksčiau mainyti žiedus, tačiau sutrukdė kiti reikalai. Šią vasarą prisiruošėme.

Nufotografuoja ir paleidžia

– Iš kur jumyse ta žvejo gyslelė?

– Nuo pat mažens tėvas, kuris jau miręs, kai man buvo keturiolika, visada imdavo mane į žvejybą.

– Kur labiausiai patinka vilioti žuvis?

– Mėgstu upėse. Mes, klaipėdiečiai, gyvename geroje vietoje – ties Minijos, Skirvytės žemupiais. Mėgstu karpynuose žvejoti. Ten nėra taip, kaip kai kas mano. Praėjusią vasarą karpynėje prie Raseinių su D.Gailiumi vos vieną karpį sugavome.

– Didžiausia jūsų sugauta žuvis?

– 4 kg 750 g amūras. 40 min. kovojau, kol ištraukiau. Nesu tas žvejys, kuris pagautas žuvis tempia namo. Jei didelė – nusifotografuoju ir paleidžiu.

– Taip šeimyna alkana gali likti.

– Gerai, kad žmona nežino, kiek išleidžiu pinigų žvejybos įrankiams. Už tuos pinigus ne tik lašišas, bet ir dar vertingesnes žuvis galėčiau valgyti negaišdamas laiko prie vandens.

– Tikriausiai ant jūsų stalo dažniausiai žuvų patiekalai.

– Nepatinka man žuvys. Mėgstu tik rūkytus karšius.

Dalis pinigų – draugų vakarėliui

– Neseniai laimėtame "Žvaigždžių dienos" snaiperių konkurse už pirmąją vietą gavote 4 tūkst. litų čekį. Tikriausiai žvejybos įrankių kampelis praturtėjo?

– Tik šiomis dienomis gavau tuos pinigus. Dalį jų duosiu žmonai atsipalaiduoti, dalį skirsiu mašinos remontui, o dalį – komandos draugams. Esu pažadėjęs jiems surengti vakarėlį. Praėjusiais metais neištesėjau žodžio, tai šįmet reikia reabilituotis.

– Kas lemia jūsų pergales taikliarankių varžybose?

– Svarbiausia – suvaldyti jaudulį.

– Pirmą kartą laimėjote konkursą, kai jums buvo 21-eri. Nuo jaunų dienų gal buvote ramus?

– Nelabai esu ramus – kaip užplaukia. Snaiperių konkurse man svarbiausia įveikti pirmą etapą. Vėliau pajuntu pasitikėjimą.

Skiria laiko ir šeimynai

– Tikriausiai neverta net klausti, ką veikiate laisvalaikiu?

– Laisvą laiką skiriu žvejybai ir šeimai. Jei geras oras, nuvažiuoju į kokią nors žaidimų aikštelę ar prie jūros. Nepavyksta suvaldyti sūnelio. Dar mėgstu dviračiu važiuoti.

– Turite brolį. Jis nežengė jūsų pėdomis?

– Romui labiau patinka ekstremalios sporto šakos. Ne taip seniai jis buvo "treiseris", kultivavo tarp jaunimo populiarų "parkūrą". Tai kai varžomasi, kas iš vienos vietos į kitą pateks kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. O viskas aplinkui traktuojama kaip kliūtys, kurias siekiama įveikti pasikliaujant vien savo galimybėmis. Dabar brolis dirba irgi ekstremaliomis sąlygomis. Pluša aukštalipiu. Pastaraisiais mėnesiais jis yra Brazilijoje, dirba pasaulio futbolo čempionatui statomame ar renovuojamame stadione. Šį mėnesį žada grįžti. Darbas jam suteikė progą pamatyti pasaulį, nes toliau nei Europa nebuvo buvęs.

– Gimėte pavasarį, itin gražiu metų laiku. Tikriausiai visus gimtadienius švenčiate gamtoje?

– Dažnai tuo metu dar vyksta krepšinio čempionatas, todėl ne visada pavyksta surengti artimiesiems šventę. Ir dar pastaraisiais metais nežinia kodėl, gal dėl klimato kaitos ar bala žino ko, būna prasti orai "baliavoti" lauke.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. gegužės 20 d. Klaipėdoje.
Ūgis: 187 cm.
Mokėsi "Versmės" vidurinėje mokykloje, Klaipėdos verslo ir paslaugų mokykloje.
Turi brolį Romą (25 metai).
2003–2007 m. žaidė Klaipėdos "Naftoje-Uni-Laivitėje".
2007–2008 m. – Klaipėdos "Neptūne".
2008–2009 m. – Marijampolės "Sūduvoje".
2009 m. – Rygos ASK.
2009–2011 m. – Kempero "Ujap".
Nuo 2011 m. – Klaipėdos "Neptūne".
2006 m. NKL vicečempionas.
2007 m. NKL čempionas.
2008, 2013, 2014 m. LKL "Žvaigždžių dienos" snaiperio konkurso nugalėtojas.
2013 m. LKL čempionato bronzos medalio laimėtojas.
2011 m. gimė sūnus Gediminas.
2013 m. vedė. Žmona Kristina.
Patriotas: kur berungtyniautų, M.Runkauską traukia namai – gimtoji Klaipėda.