Moterų kino režisierių pasauliniame kine nedaug. Dar mažiau tokių, kurioms pavyko žiaurioje konkurencijoje su vyrais apginti savitą požiūrį į pasaulį ir moters vaidmenį jame.

Daugėja moterų kino

Ką tik pasibaigusiame Kanų kino festivalyje buvo pastebimas gerokai didesnis nei anksčiau skaičius filmų, kuriuos režisavo moterys. Taip tegul ir pavėluotai buvo sureaguota į organizacijos "Moterys ir Holivudas" demaršą, įvykusį čia prieš trejus metus, kai feministinio judėjimo vadovė įteikė direkcijai kolektyvinį protesto laišką. Pagrindinė šio dokumento pretenzija buvo labai konkreti: "Kodėl konkursinėje programoje nėra nė vieno moters režisierės filmo?" Tada buvęs festivalio direktorius Thierry Fremaux bręstantį skandalą užgesino ramiai – tiesiog pareiškė, kad neima į konkursą silpno filmo tik todėl, kad jo autorė yra moteris. "Negalima reikalauti būtinų kvotų moterims, seksualinėms mažumoms ar atskiroms šalims bei regionams. Kad pakliūtų į Kanų konkursą, filmas privalo atitikti meninį festivalio lygį."

Šiemet Kanų kino festivalį atidarė režisierės Emmanuelle Bercot "Aukštyn galvą". Specialiame seanse buvo parodyta garsios aktorės Natalie Portman režisuota biografinė drama "Pasakojimas apie meilę ir tamsą". Pagrindiniame konkurse šį kartą tarp devyniolikos filmų buvo du moterų režisierių kūriniai – "Mano karalius" bei "Margarita ir Žiuljenas". Visi šie filmai buvo pripažinti silpnais ir negavo net paguodos prizų.

Klasika kitaip

Galime susipažinti su įdomiu prancūzės Anne Fontaine darbu "Džema Boveri" (jis rodomas Kauno "Romuvoje"). Nors šios režisierės darbus sunku sisteminti, dažniausiai jie vadinami psichologinėmis dramomis. Pati A.Fontaine vienam britų laikraščiui taip aiškino savo meninę poziciją: "Aš stengiuosi didžiausią dėmesį skirti savo personažų nematomoms charakterių pusėms ir vadovaujuosi Siegmundo Freudo nuostata ieškoti žmonėse to, apie ką jie patys nenutuokia." Beveik visada jos filmų herojai pakliūna į komplikuotas rafinuotų seksualinių pagundų pinkles.

Ne išimtis ir "Džema Boveri". Šio filmo pavadinimas įtartinai panašus į prancūzų literatūros klasiko Gustave'o Flaubert'o romaną "Ponia Bovari", kurio pagrindinės herojės vardas yra Ema.

Su chrestomatine knyga filmas susijęs netiesiogiai. Mat jis sukurtas pagal britų animatorės Posy Simmonds "romaną su paveikslėliais", kurį savo ruožtu įkvėpė G.Flaubert'as. Stebėtis tuo nereikėtų. Mums dar neįprasta įsivaizduoti rimtos literatūros kūrinio, išleistą kaip komiksą. Prancūzams tai – jokia naujiena, jie net Marcelį Proustą populiarina pasitelkdami "romano su paveikslėliais".

Ramybę sudrumstė kaimynai

"Džemos Boveri" istorija užsimezga mažame miestelyje Normandijoje. Čia ramiai gyvena buvęs rašytojas Martenas Žuberas (akt. Fabrice'as Luchini), prieš septynerius metus su žmona ir sūnumi atvykęs perimti tėvo kepyklos. Iš jaunystėje puoselėtų ambicijų garbingo amžiaus vyras išsaugojo tik optimistinį požiūrį į gyvenimą, lakią vaizduotę ir neblėstančią meilę klasikinei literatūrai. Martenas jau senokai nesidairė į svetimas moteris, bet viskas ėmė keistis, kai gretimoje fermoje apsistojo iš Didžiosios Britanijos atvykusi sutuoktinių pora Džema ir Čarlzas Boveri (aktoriai Gemma Arterton ir Jasonas Flemyngas). Akivaizdu, kad naujieji kaimynai neskaitė G.Flaubert'o romano, bet jie, patys to nežinodami, atkartojo knygos herojų kelią.

Filmą galima žiūrėti ir neskaičius chrestomatinio šedevro. Žinantiesiems G.Flaubert'o romano subtilybes, malonumas bus didesnis. Bus suprantamesni ir autorių intencija, ir parodijos elementai, ir specifinis humoras, kylantis iš moderniai interpretuojamos literatūros. Ir, žinoma, prancūziškas lyrinių komedijų šarmas.