Kelias nuo Johanno Gutenbergo ir Martyno Mažvydo iki elektroninės knygos vedė ne per dykumą. Istorinį knygos kelią pamatyti padeda Kauno bibliotekininkai.

Ekslibrisai saugojo nuo vagių

Baigiantis 2008-iesiems, knygos skaitymo metams, Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) Senųjų ir retų spaudinių skyrius surengė konferenciją, kurioje minėtame bibliotekos skyriuje dirbantis Sigitas Lūžys apžvelgė unikalią čia saugomų senų knygų kolekciją, galinčią daug įdomaus papasakoti apie buvusius jos savininkus, mūsų praeities ir pačios knygos kultūrą.

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomi leidiniai, kurie dėl įvairių priežasčių pateko į Lietuvą ir, apkeliavę ją, pagaliau pasiekė Kauną. Tad čia galima pamatyti net senuosius inkunabulus (lot. incunabula – vystyklai) – taip buvo vadinamos XV amžiuje spausdintos knygos.

Nuo dabartinių knygų inkunabulai skiriasi tuo, kad neturi mums įprastų antraštinių lapų, o išleidimo duomenys nurodomi itin puošnių (viršeliai aptraukti kiaulės, jaučio oda ar pergamentu, papuošti įspaustais ornamentais) knygų pabaigoje. Skyriuje saugomas ne vienas foliantas, kurio viršelyje užfiksuota XVI a. paplitusi mada įspausti specialų ekslibrisą, vadinamąjį superekslibrisą. Pirminė jo paskirtis buvo parodyti skaitytojui, kam priklauso leidinys.

"Tai, visų pirma, saugojo knygą nuo vagystės, – aiškino S.Lūžys. – Tokiu būdu įvardydavo savo knygų priklausomybę Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, didikai Radvilos, Sapiegos, Valavičiai ir kiti. Pas mus galima pamatyti ne vieną tokią ar net, pavyzdžiui, Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui priklausiusią knygą, išleistą 1565 metais".

Unikalus M.Daukšos rinkinys

Skyrius didžiuojasi Žemaičių vyskupijos kanauninko, lietuviškos raštijos Didžiojoje Lietuvoje pradininko Mikalojaus Daukšos, turėjusio nemažą biblioteką, rinkinio knygomis.

Kaune saugoma net tris kartus daugiau M.Daukšai priklausiusių knygų, nei jų turi visos Vilniaus bibliotekos. Apie M.Daukšos turėtą biblioteką žinių randame 1579 m. Žemaičių vyskupijos vizitacijos aprašymuose (iš knygoje pateiktų pokalbių galima sužinoti stulbinančių dalykų apie to meto Žemaitijos klebonų gyvenimą).

Čia pat galima pamatyti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didiko, Žemaičių vyskupo, kuris rūpinosi lietuviška raštija, Merkelio Giedraičio (1536–1609) bibliotekos knygas, kurias jis paliko Kražių jėzuitų kolegijai. Esama ir puikiai įrištų Žemaičių vyskupo Mikalojaus Paco (M.Pacas – XVII a. LDK veikėjas, pirmosios lietuviškos epigramos autorius) bibliotekos knygų.

Istorinis vertimas apie cholerą

Tarp XVII a. knygų, saugomų Senųjų ir retų spaudinių skyriuje, išsiskiria labai svarbus italų kilmės LDK kariuomenės karo inžinieriaus, kronikininko Aleksandro Gvanjinio knygos "Europos Sarmatijos aprašymas" lenkiškas vertimas (1611 m.). Mat ši knyga iliustruota pirmą kartą spausdinamais išgalvotais Lietuvos kunigaikščių portretais, kurie yra pasiekę šias dienas ir yra mums gerai žinomi.

Čia pat galima pamatyti kauniečio teologo ir istoriko Alberto Kojelavičiaus – Vijūko "Lietuvos istoriją" (1650 m.), kurioje pateikiami įvykiai nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties. Ši knyga – tai pirmoji spausdinta atskira Lietuvos istorija, parašyta lotyniškai.

Kitas itin vertingas istorinis veikalas – Lietuvos istoriko Teodoro Narbuto romantizmo dvasia lenkiškai parašyta Lietuvos istorija (1839 m.).

Lietuviškų knygų leidyba pradėjo smarkiai augti XVIII amžiuje – apie tai byloja Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomi įvairūs to meto leidiniai, tarp kurių puikuojasi ir pirmoji Kaune išspausdinta lietuviška knyga (1848 m.), kurią parašė Kauno gubernijos valdybos tarnautojas J.Ugianskis. Tai knygelė apie choleros ypatybes, plitimą, apsisaugojimą nuo šios ligos bei jos gydymą. Tai buvo pirmas sveikatos apsaugai skirtas leidinys.

Nuostabą kelia ir lietuviškas "Tėve mūsų" tekstas, išspausdintas drauge su 1679 m. Prūsijoje išleista vokiečių ordino kapeliono Petro Dusburgiečio kronika.

M.Valančius nesusilaikydavo

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje nemaža ne tik paties Motiejaus Valančiaus parašytų knygų, bet ir senų leidinių, kuriuose jis mėgdavo palikti savo pastabas, kai dirbo Kražių gimnazijoje bibliotekininku. Motiejaus Valančiaus pastaba puikuojasi, pavyzdžiui, ir ant istoriko, Žemaičių vyskupijos kanauninko Motiejaus Strijkovskio 1575 m. autografuotos knygos.

Šis autorius mums žinomas kaip Mykolo Giedraičio globotas Lietuvos istorikas, parašęs LDK ir gretimų šalių istoriją (teigiama, kad būtent ją pasisavino anksčiau minėtas kronikininkas A.Gvanjinis) bei pirmąją išspausdintą LDK istoriją.

M.Valančiaus, kaip ir kitų iškilių asmenybių įrašai atskleidžia jų didžiulį išprusimą. Beje, savo įrašus M.Valančius datuoja, o kai kurie buvę knygų savininkai (pavyzdžiui, M.Giedraitis), net tituliniame lape įrašydavo, kiek kainavo knyga, kur ir kada ją įsigijo.

Daug kam nuostabą kelia spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) knygos. Kai 1863 m. sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu Lietuvoje buvo uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis ir lietuvių kalba mokyklose, leista naudoti tik kirilica rašytus lietuviškus tekstus maldaknygėse ir elementoriuose. Tokį raštą paprasti žmonės vadino graždanka.

"Tokiu raštu išleistos knygos dabar iš tiesų atrodo labai neįprastai, tačiau į juos, kaip ir į kitus senuosius leidinius turime žvelgti ne vien kaip į rašto paminklą, bet ir mėginti pajusti dvasinę ir materialią jungtį tarp ano meto ir šiuolaikinių žmonių", – sakė S.Lūžys.