Meilė nuvedė į Jugoslaviją

E. Šulenta pasakoja, kad jos mama apie 1970-uosius Vilniuje susipažino su moterimi, kuri buvo atvykusi į ekskursiją Lietuvoje. Užsienietė, mažai kalbanti rusiškai, mamos tada paklausė, kur yra vaistinė. Ta moteris buvo iš Jugoslavijos, serbiškos jos dalies.

„Nuo to laiko prasidėjo jų draugystė. Moterys susirašinėjo laiškais, o kartkartėmis teta Jelena atvažiuodavo pas mus į Lietuvą. Dabar jai jau 94-eri, iki šiol su ja bendrauju. Visai neseniai, kai buvau tuose kraštuose, ją aplankiau“, – pasakoja Elina, kuri ir pati jaunystėje nuvykdavo pasisvečiuoti į tuometę Jugoslaviją, iki 1991 m. ten buvo gal penkis kartus.

Vienos iš tokių kelionių metu 1990 m. susipažino ir su savo būsimuoju vyru. Prasidėjo neilgai trukęs romanas – 1991 m. po sausio įvykių Lietuvoje ji išvažiavo gyventi į Jugoslaviją.

Pašnekovės šeima Vilniuje gyveno šalia televizijos bokšto, tad 1991-aisais dalyvavo ir čia vykusiuose Sausio 13-osios įvykiuose, jos sesuo budėjo prie Seimo. Elina tuo laiku buvo ką tik mokslus baigusi ekonomistė, dirbo „Rajkoopsąjungoje“. Kai prasidėjo darbuotojų  atleidimai, žvilgsnis pirmiausia nukrypo į turinčius mažai patirties. Taip ji liko be darbo.

Elinos draugės tuo metu ruošėsi važiuoti į Ameriką. Tokį planą turėjo ir ji, intensyviai mokėsi anglų kalbos. Tačiau išvažiavo gyventi į Balkanus, pas mylimą žmogų.

„Taip atsidūriau buvusioje Jugoslavijoje ir Belgrade pragyvenau 23 metus. Praėjus maždaug aštuoneriems metams nuo mano atvykimo, Jugoslavijoje prasidėjo neramumai. Mama tada labai jaudinosi: „Na ir kur tave nunešė – vėl atsidūrei ten, kur kariaujama...“ Matyt, toks jau tas mano likimas – nerami siela, nuotykių ieškotoja“, – svarsto pašnekovė.

Istorija: saloje turistus itin vilioja atrakcija – šokis su kardais „Moreska“, vaizduojantis kovą su užpuolikais.

Lemtinga netikėta pažintis

Kadangi Elina – ekonomistė, išmokusi kalbą Serbijoje ji buvo labai reikalinga įmonėms, dirbančioms su Rusija. Ilgai dirbo kompiuterių įmonėje, kurios savininkai buvo rusų tautybės, bet prasidėjus bombardavimui 1999 m. jie su visu savo verslu pabėgo.

Tada ir Elina su dukromis pusmečiui buvo atvykusi į Lietuvą, pagyveno čia, kol neramumai baigėsi. Grįžusi vėl dirbo buhaltere įmonėse, susijusiose su užsienio prekyba. Vieno susitikimo metu susipažino su Azerbaidžano ambasadoriumi ir 2010–2014 m. dirbo Azerbaidžiano ambasadoje. Tai buvo labai naudinga patirtis, mat tuomet pakeliavo po Serbiją, susipažino su daugeliu įdomių žmonių. Po ketverių metų keitėsi ambasados darbuotojai, atvyko naujų žmonių ir jos paslaugų nebereikėjo. Taip 2014 m. vasaros pradžioje Elina liko be darbo su dviem dukromis, kuriomis reikėjo pačiai rūpintis, nes su vyru jau buvo išsiskyrusi.

„Netikėtai viena draugė supažindino su žmogumi, kuriam reikėjo vilos administratorės Kroatijoje, kad prižiūrėtų vilą ir priimtų svečius. Nuvažiavau į Lietuvą, pasitariau su mama su seserimi, susitariau su savo mergaitėmis ir nusprendžiau pabandyti – išvažiavau vasarai padirbėti į Kroatiją. Toje viloje padirbau pusantro mėnesio, tada susipažinau su savo dabartiniu vyru ir pradėjome kurti planus, ką galėtume veikti ir kaip gyventi kartu“, – apie savo klajones po pasaulį pasakoja pašnekovė.

Elina sako iki šiol turinti nuostabių draugų Serbijoje ir gražiai prisimena ten praleistus metus. „Ten gyvenimą paskyriau darbui, vaikams, tobulėjau, visą laiką ko nors mokiausi. Kalbant apie situaciją toje šalyje, buvo labai sunkių momentų, bet visa tai pasimiršta. Mano aplinkoje nebuvo žmonių, kurie būtų palaikę toje šalyje vykdytą politiką. Nežinau, gal aš nesąmoningai rinkausi draugus, kurie yra kitokio mąstymo“, – svarsto Elina.

Prie kroatų mentaliteto ir vulkaniško gyvenimo esu jau pripratusi, perpratusi, kaip su jais gyventi, bendrauti ir dirbti.

Išbandymas bendruomenėje

Kroatijos Korčulos sala, kurioje moteris apsigyveno su antruoju savo vyru, yra tarp Splito ir Dubrovniko. Joje – apie 18 tūkst. gyventojų. Daugelis užsiima verslu. Yra mokyklų, darželių, viešųjų įstaigų, senelių globos namų.

„Atsidūriau tokioje aplinkoje, kuri primena senovinę Italiją, nes sala labai ilgai priklausė Italijai, perėmė daug itališkos kultūros, – teigia Elina. – Kroatų kalba priklauso slavų kalbų grupei, tačiau sumaišyta su italų tarme. Įdomus vietinių temperamentas, papročiai. Žmonės – geri, darbštūs, man labai priminė lietuvius. Jeigu tie geri žmonės tave priima į savo bendruomenę – tai puiku.“

Tačiau Elina pripažįsta, kad ne iš karto pavyko. Atvykus į salą, bendruomenė į ją žiūrėjo įtariai. Tą įrodo ir faktas, kad praėjus kuriam laikui, lapkričio 1-ąją, jos vyro automobilis buvo apipiltas kalkėmis. Pagal senovinius vietos papročius, jei bendruomenė atėjūno nepriimdavo, būtent lapkričio 1-ąją jo duris apipildavo kalkėmis. Kadangi XXI a. – kalkėmis apipylė ne duris, bet automobilį, tačiau žinutė buvo aiški, nors Elinos vyras į ją ir nereagavo.

„Mano vyras buvo perspektyvus šešiasdešimtmetis senbernis verslininkas, o staiga ėmė ir įsimylėjo moterį iš pašalies. Kaip paskui suvokiau, čia buvo nemažai potencialių kandidačių į jo žmonas“, – paaiškina pašnekovė.

Saloje – uždara bendruomenė ir jeigu svetimšalė pati bandytų kažką organizuoti, nebūtų lengva. Elinai daug durų atidaryti padėjo būtent vyras, kuris saloje yra gerbiamas žmogus.

Mokėsi ir kalbos, ir istorijos

Elina suko galvą, kokią veiklą galėtų pradėti šalyje, kurioje nieko nepažįsta. Į galvą atėjo vienintelis sprendimas – nusprendė dirbti turizmo srityje, kurti turizmo agentūrą. Juo labiau kad patirties, kaip supažindinti atvykstančius su svetima šalimi, turėjo dar nuo darbo Serbijoje laikų. Tačiau, kad galėtų dirbti Kroatijoje, teko išmokti kroatų kalbą, gauti licencijas, reikalingas norint verstis gido veikla.

„Serbų ir kroatų kalbos panašios, bet kartu ir skirtingos, – teigia Elina. – Laimė, labai gerai mokėjau serbų kalbą, net vertėjaudavau ne iš serbų į rusų, bet atvirkščiai, kad galėčiau perteikti visus niuansus, kurių profesionalūs vertėjai nepastebi. Tad ir kroatų kalbą greitai išmokau.“

Atvažiavusi spalį, tais pačiais metais moteris, jau būdama 50-ies, pabaigė kursus, išlaikė 15 egzaminų. Teko mokytis geografijos, istorijos, meno istorijos, nagrinėti Kroatijos konstituciją, įstatymus, nes, turėdama savo verslą, turi žinoti, kas vyksta toje šalyje.

„Lietuvoje mokiausi Lietuvos istorijos, Serbijoje kartu su vaikais mokiausi Balkanų istorijos, o čia susidūriau su trečia istorija. Atsirinkti reikėjo, kaip yra iš tikrųjų, kuri istorija teisinga, – juokauja pašnekovė. – Dabar esame ten, kur esame, o istorija rašoma kasdien, labai daug kas keičiasi.“

Lietuvybė: E. Šulenta Kroatijos Korčulos salos gyventojus supažindina ir su Lietuvos kultūra – globoja čia atvykstančius lietuvių kolektyvus.

Didžiuojasi lietuvybe

Kroatijos – tokios gražios, su tokiu turtingu istoriniu paveldu – Elina sako nesitikėjusi pamatyti. Tiesa, pripažįsta, kad nedaug jos dar matė. Gerai pažįsta Dalmatiją, jos pietinę dalį. Ateityje nori geriau pažinti žemyninę Kroatiją. Dar – Zagrebą ir šalies dalį netoli Serbijos. Tačiau visos Kroatijos pažinti, jos manymu, neįmanoma.

„Man patogiausia dirbti šalia Dubrovniko – visas Dubrovniko regionas iki pat Splito regiono. Ir Splite galiu dirbti, nes ten baigiau mokslus, tad apie tą miestą tikrai daug žinau. Tačiau labai daug laiko užima nuvažiuoti iki Splito ir grįžti atgal: reikia tris valandas plaukti keltu arba tris valandas automobiliu aplinkui važiuoti. Su Dubrovniku nuo šios vasaros yra labai geras susisiekimas – greitieji laivai, tačiau ir jais nuo Korčulos salos iki Dubrovniko – dvi valandos kelio“, – pasakoja Elina.

Jei būna norinčių, lietuvė organizuoja ekskursijas po Korčulos salą. Čia vietiniai turi folkloro ansamblį, tad vyksta mainai – vieni folkloro ansambliai atvyksta pas kitus. Svečiams surengiama įdomi ekskursija po salą ir aplinkui, vyksta pasirodymai.

„Man labai gera, kai atvažiuoja lietuvių, ir jeigu visa tai tęsis, tai kas vasarą turėsiu po keletą lietuvių pasirodymų. Vietiniai parodo savo programą, o mes – savo. Fantastika! Dabar jau visi saloje žino, kad esu lietuvė“, – džiaugiasi mūsų tautietė.

Ne aplankyti, o pažinti

E. Šulenta rekomenduoja planuojantiems keliones į Šiaurinę Kroatijos dalį aplankyti Pulą, Rovinją, Crikvenicą. Kas leidžiasi į Dalmatiją, turi pamatyti Plitvicos krioklius, nacionalinį parką. Kiekvienas miestas, anot jos, turi savo perliuką: Zadaras – vargonus, Šibenikas – architektūrinių paminklų, Splitas – tvirtovių, kur filmuoti „Sostų karai“, Stonas išlaikęs gynybines sienas, kurios yra antros pasaulyje pagal savo ilgį.

„Kai mokiausi, gyvenau Splite, šalia Diokleciano rūmų, buvo ruduo, pūtė vėjas, vakarais išeidavau pasivaikščioti. Eini viena per tuos Diokleciano rūmus ir toks sunkiai apibūdinamas jausmas, kai pagalvoji, kad tai yra pastatyta prieš 2 tūkst. metų ir viskas išlikę. Istorinis paveldas čia labai senas, bet išsaugotas“, – sako pašnekovė.

Gidė sako nesuprantanti žmonių, kurie atvažiuoja į Kroatiją, prabėga nieko nepamatydami ir užsideda paukščiuką, kad aplankė. Taip šios šalies tikrai nepažinsi.

„Šią vasarą teko bendrauti su žmonėmis, kurie jau penktą, šeštą, septintą kartą Kroatijoje. Klausiu, ką čia veikia. Jie sako, kad kiekvieną kartą kažką naujo pamato. Man svarbūs tie žmonės, kuriems įdomu kažką sužinoti, – sako Elina. – Prisiskaityti apie Kroatiją gali daug, bet kai čia gyveni ir bendrauji su vietiniais gidais, sužinai tokių detalių, kurių niekur neperskaitysi. Jomis galiu pasidalyti su atvykstančiais. Tad dirbu įdomų darbą ir džiaugiuosi, kad žmonės mano darbu patenkinti. Šiemet vienuolikos metų vaikas man pasakė: „Teta, aš dar atvažiuosiu į Dubrovniką. Man labai patiko jūsų pasakojimai.“ Man tai pats didžiausias komplimentas, suteikiantis sparnus.“

Ką Kroatijoje veikti atvykus žiemą? Elinos teigimu, žiema čia neįdomi – daug lietaus ir vėjo. Minimali temperatūra – 5–7 laipsniai šilumos, tad tikrai nešalta, tik, kai vėjas pučia, nemalonu. Būna kelios dienos per metus, kai vėjas bando atskirti žmones nuo žemyno. Tačiau Korčulos salos vieta dėkinga – nuo žemyno ji nutolusi apie kilometrą, tad, net ir pučiant patiems stipriausiems vėjams, keltas į žemyninę dalį vis tiek plaukia.

„Žiemą aš išvažiuoju prie jūros, nors dukra vis juokiasi: kaip galima važiuoti prie jūros gyvenant saloje? – sako pašnekovė. – Vietovė, kurioje gyvenu, nėra ant jūros kranto, tad toks jausmas, kad, kai nevažiuoju prie jūros, dirbu. Iš tiesų dirbu: vertėjauju, kažką skaitau, tvarkau vyro įmonės buhalteriją. Ką moku, tą ir darau. Dar daug šilto bendravimo su artimaisiais, keliomis draugėmis, su likusiais Lietuvoje.“

Namai ten, kur širdis

Paklausta, kuri šalis yra jos namai, Elina susimąsto: skrisdama į Lietuvą sako, kad skrenda namo, o pabuvusi Lietuvoje vėl pasiilgsta namų. Tad namai yra ten, kur širdis, šeima, mintys ir artimieji. Jos mama ir sesė su šeima gyvena Vilniuje – ten ir yra dalis namų. Tačiau, kai Elina pabūna Lietuvoje ilgėliau, pamato – visi gyvena savo gyvenimą, dirba savus darbus, o ji – tik svečias. Tada važiuoja atgal, namo.

„Veiklos Lietuvoje neturiu. Nors, jei gyvenčiau, sugalvočiau kažką, – svarsto lietuvė. – Kita vertus, šiuose kraštuose jau gyvenu ilgiau nei Lietuvoje, tad ir geriau suvokiu, ką ir kaip reikia daryti. Prie kroatų mentaliteto ir vulkaniško gyvenimo esu jau pripratusi, perpratusi, kaip su jais gyventi, bendrauti ir dirbti.“

Kadangi bendrauti su Lietuva yra visos galimybės, Elina nesijaučia labai nuo jos atskirta. Tik su metais atsiranda vis didesnė nostalgija. Kroatijoje trūksta lietuvių kalbos, lietuviškos duonos, lietuviško peizažo – nors Korčula yra žalia sala, ne tokia akmeninga kaip kitos Kroatijos salos, bet ta žaluma ne tokia kaip Lietuvoje.