Dešimt dailininkų, teatralų, muzikų, architektų pretenduoja į garbingą „Kauno dienos“ renkamo Metų menininko titulą. Jų pavardės šiemet ne kartą mirgėjo dienraščio puslapiuose.

Rašėme apie juos, jų kūrybą ar visuomenę išjudinusias iniciatyvas. Kuris jų yra verčiausias pasipuošti pripažinimo laurais ir pelnyti dienraščio įsteigtą prizą, paliekame nuspręsti skaitytojams. Verdikto laukia dienraščio kultūros priedo „Santaka“ ir dienraščio bei portalo skaitytojų dažniausiai siūlyti kandidatai.

Kauno metų menininko rinkimai vyks visą gruodį – balsuoti galima specialioje rubrikoje portale www.kaunodiena.lt. Nugalėtojas bus paskelbtas ir apdovanotas vertingu prizu sausį.

Menininkai pristatomi abėcėlės tvarka.

Mario Basanov - už tai, kad įrodė, jog elektroninė muzika gali papildyti klasikinę, ir atvirkščiai.

Tarp tūkstantinę publiką subūrusios naujausio režisierės Dalios Ibelhauptaitės kūrinio – elektroninės operos fantazijos XYZ – bendraautorių puikuojasi kauniečio Mario Basanov vardas. Elektroniniams ritmams šiam projektui jis pritaikė Triumfo maršą iš Giuseppe Verdi operos "Aida", Nadiro ariją iš Georges'o Bizet operos "Perlų žvejai", kitus kūrinius. Žinomas prodiuseris ir elektroninės muzikos kompozitorius gali pasigirti kuriantis muziką ne tik sau, žinomiems Lietuvos populiariosios ir elektroninės šokių muzikos atstovams, bet ir užsienio žvaigždėms. Kurį laiką gyvenęs Vokietijoje, jis ir dabar iš ten gauna kūrybinių užsakymų.

Kauniečio kūrybinėje biografijoje yra amerikiečių duetui "Deep Dish" sukurtas jų kūrinio "Connected" remiksas. Tačiau muzikas tikina: kurti užsienio atlikėjams gali ir gyvendamas Lietuvoje. Šiek tiek avantiūristinio garsiausių operos fragmentų ir elektroninės muzikos maišymo projekto XYZ jis ėmėsi dėl to, kad sudomino skirtingų pajėgų – profesionalių operos vokalistų ir elektroninės muzikos kūrėjų – sintezė. O jei sukurtų tikrą operą – tokios galimybės 28-erių kompozitorius neatmeta ir tikina pasirašysiantis ją savo tikruoju vardu – Marijus Adomaitis.

Daiva Čepauskaitė - už sugrįžimą į lietuvių poezijos erdves.

Įvairiapusė poetės, dramaturgės, aktorės Daivos Čepauskaitės kūryba iki šiol yra įvertinta solidžiais laurais, tačiau pastaruosius keletą metų jos beveik nematėme Kauno kamerinio teatro scenoje, neskaitėme naujausios jos kūrybos. Todėl šiemet „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės serijoje išleista jos kūrybos rinktinė buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – D.Čepauskaitė sugrįžo. „Visos mano knygos pasirodo mistiniais šešerių metų intervalais. Gana dideli tie tarpai – kiti poetai knygas išsileidžia dažniau, bet man kitaip neišeina“, – prisipažįsta poetė. Atidi gyvenimo stebėtoja, eilėraščiuose fiksuojanti nemažai kasdienybės detalių, yra viena iš septynių „Poezijos pavasario“ laureačių moterų. Impulsu poezijai rašyti jai gali tapti bet kas.

Tačiau, kad tuos impulsus pajustum, turi būti nuogas, pažeidžiamas, atviras – tikina poetė. „Poezijai reikia polėkio, įkvėpimo, kuris su metais gęsta. Paskui prasideda proza“, – užsimena. Tarsi pasiaiškindama, kodėl ant jos darbo stalo vis dažniau gimsta neeliuoti kūriniai. Pagal jos scenos kalbai pritaikytą Gintaro Beresnevičiaus kūrybą Kauno valstybiniame lėlių rudenį pastatytas vaikų ir suaugusiųjų simpatijas pelnęs spektaklis „Šeimynėlė iš Didžiosios girios“.

Jonas Jurašas - už spektaklį „Antigonė Sibire“ ir tvirtą grįžimą į savo atrastą Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) Ilgąją salę.

Šiandien statomų spektaklių fone solidumu išsiskirianti „Antigonė Sibire“ paženklino KVDT jubiliejinio – 90-ojo – sezono pradžią ir legendinio režisieriaus sugrįžimą į gimtąjį teatrą, kuriame jis sovietmečiu režisavo tylaus pasipriešinimo sistemai ženklais tapusius spektaklius: „Barborą Radvilaitę“, „Grasos namus“, „Šventežerį“. 1990-aisiais, jau grįžęs iš priverstinės emigracijos, Ilgojoje salėje J.Jurašas pastatė lietuviškos tematikos „Smėlio klavyrus“ pagal Aušros Marijos Sluckaitės pjesę. 2010 m. „Antigonėje Sibire“ nueita kur kas toliau – lietuviška nepalaidotų miško brolių tematika, „Misijos Sibiras“ dalyvių prisiminimai meistriškai supinami su Antigonės istorijos siužetine linija.

Iš A.M.Sluckaitės užrašytos lietuviškosios veiksmo dalies pereinant į dramaturgo Jeano Anouilh‘o naujai interpretuotą klasikinį mitą tautinė neapraudotų žuvusiųjų tematika išvedama pasaulinį kontekstą. Režisierius naujai pažvelgė į vis dar kraujuojančio lietuviško pokario temą, kuri daugeliui Lietuvos teatro režisierių atrodo išsemta ir neįkvepianti, o šiuolaikinei publikai – neįdomi.

Birutė Letukaitė - už tai, kad jos kūdikis – Tarptautinis modernaus šokio festivalis – pakilo ant kokybiškai naujo laiptelio.

Lankydamiesi choreografės pagimdyto ir du dešimtmečius iš eilės organizuojamo festivalio renginiuose kauniečiai gali ir nekeliaudami į sostinę susipažinti su šiuolaikinio šokio naujienomis. „Negaliu organizuoti šiuolaikinio šokio festivalio ir vežti į jį naftaliną, kad patenkinčiau neišlavinto skonio žiūrovus“, – taip B.Letukaitė atsako visiems, kurie tikina, esą Tarptautiniame modernaus šokio festivalyje rodomi šokiai – nesuprantami, pernelyg abstraktūs ar pernelyg nuogi.

Festivaliui organizuoti subūrusi jaunų iniciatyvių žmonių komandą, į riboto biudžeto renginį ji sugeba atvežti garsiausių Europos šiuolaikinio šokio choreografų kūrybą. Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė įsitikinusi, kad save gerbiantys choreografai nuolat turi ieškoti kažko naujo, ir pasigenda novatoriškumo jaunųjų Lietuvos choreografų darbuose.

Milda Gailiūtė - už tai, kad įtikino, jog populiariausio kūrinio autorius gali būti ir studentas.

Paveikslas neturi būti ryškus ir spalvingas, kad kristų į akį neprofesionaliai publikai. O jo autorius – nebūtinai patyręs profesionalas, sumaniai apskaičiuojantis, kaip pelnyti auditorijos simpatijas. Tai įrodė M.Gailiūtė, šiemet pelniusi publikos laurus parodoje "Geriausias metų kūrinys". Autorės technika nutapytas jos monochrominės tapybos darbas "Ištrinta erdvė" surinko daugiau kauniečių simpatijų, nei parodoje taip pat eksponuoti beveik 100 kitų Kauno krašto dailininkų darbų. Šiandien iš studentiško amžiaus išaugusi jauna menininkė viliasi sugebėsianti išvengti kūrybinių kompromisų ir drąsiai tikina: "Yra kelias gyventi neišduodant tapybos, neinant į kūrybinius kompromisus tam, kad darbus galėtum parduoti."

Andrius Kurienius - už teatro ir socialinių tinklų tradicijų sintezę spektaklyje "Moderatoriai".

Paaugliai į teatrą neina. Šiai teatro režisierių kartojamai tiesai pasipriešino choreografas ir režisierius A.Kurienius, KVDT pastatęs "Moderatorius". Prabildamas apie socialinių tinklų teikiamas galimybes, savo susikurto antrojo "aš" žaidimus su adekvačiais kitų individų antrininkais ir tų žaidimų keliamus pavojus, spektaklyje bandydamas tiesiogiai prakalbinti publiką, A.Kurienius pasiekė savo: nemažą publikos dalį sudaro į teatrą neinantys paaugliai. Spektaklis, kurio tekstas atkeliavo ne iš pjesės puslapių, bet gimė po ilgų diskusijų su jame vaidinančia jaunų aktorių komanda, neprimena klasikinės pjesės siužeto, kur veiksmas vystosi, pasiekia kulminaciją ir atomazgą. Po "Moderatorių" žiūrovas jaučiasi taip, tarsi išjungęs kompiuterį, kuriame skaitydamas elektroninius laiškus, žinutes, komentarus ir pats komentuodamas buvo paniręs į chaotišką informacijos srautą.

Jūratis Zalensas - už ilgai lauktą parodą savo sode.

Užklupus sunkiai ligai ir dalinei negaliai, namuose tarsi kiaute ilgai slėpęsis J.Zalensas ryžosi grįžti į viešumą. Tiesa, kol kas tik viena koja: vasarą savo sode jis pristatė parodą artimiausiems bičiuliams ir kolegoms dailininkams. Po nuo obuolių apsunkusiomis šakomis tąkart rikiavosi naujausios kūrėjo drobės, bylojusios apie naujus J.Zalenso žingsnius tapyboje, ryškėjantį naują kūrybos braižą. "Jūratis atsisako iki tol jam būdingo juodo kontūro, dekoratyvumo. Matome tapybos išlaisvėjimą – mažiau piešinio, detalių, konkretybių, ima dominuoti tapybinė dėmė", – įspūdžiais tąkart dalijosi kolegos dailininkai. Paroda vadinta J.Zalenso sugrįžimu į aktyviai kuriančių Kauno menininkų bendruomenę. "Nesustok", – tąkart žinomą dailininką ragino bičiuliai.

Žmonės kavingais veidais. Už kultūrai atkovotą „Romuvą“.

Ilgai trypčiojusi vietoje ir neapsisprendusi, ką daryti su neveikiančiu seniausiu Lietuvoje „Romuvos“ kino teatru, Kauno miesto savivaldybė pagaliau apsisprendė ir vienašališkai nutraukė ilgalaikę pastato nuomos sutartį su akcine bendrove „Rosh“. Tokį žingsnį žengti paskatino neformalaus judėjimo mastą įgavęs kauniečių sambūris „Žmonės kavingais veidais“.

Be jokių transparantų, šakių ar kitų lietuviams būdingų ginklų architekto Audrio Karaliaus suburti kauniečiai periodiškai rinkdavosi prie kino teatro ir visiškai taikiu būdu, apsiginklavę tik kavos puodeliais ir meninėmis akcijomis, protestavo prieš miesto galvų vangumą sprendžiant „Romuvos“ likimą. Taikus kovos būdas davė vaisių – nors „Romuva“ vis dar neveikia, ji sugrįžo į savivaldybės rankas, o teatro valdybos nariai kalba apie tarpdisciplininio menų centro kino teatre steigimą.

Gintarė Žitkevičiūtė ir Aleksandras Pasevinas. Už tai, kad išsaugojo savo iškastą „Meno duobę“.

Be lito kišenėje sukurti kultūros centrą ir interneto tinklaraštį. Tokį iššūkį prisiėmė du iniciatyvūs jauni kauniečiai J.Žitkevičiūtė ir A.Pasevinas – jokioms struktūroms, institucijoms ar menininkų grupuotėms nepriklausantys žmonės. Kultūros tinklaraštis www.menoduobe.com, turintis gerbėjų visoje Lietuvoje, ir Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salės fojė kampą atriekęs „Menų centras“ vadinami reiškiniu.

„Menų centras“ tapo neformalia menine erdve, kurios Kaunui pavydi sostinės menininkai. „Meno duobę“ su daugybe informacijos ir nuomonių apie meną bei kultūrą plačiąja prasme, seniai peraugusią eilinio tinklaraščio rėmus, jie administruoja ir pildo, kaip ir kita kultūrine veikla užsiima nesitikėdami jokios materialios naudos.
Šiemet kauniečiai smarkiai išplėtė savo veiklos lauką – Žeimių dvare jų organizauotas festivalis „Ošia“ subūrė didžiulę įvairius menus išpažįstančią jaunimo kompaniją.

Kauniečių pasiūlyti kandidatai:

Eglė Mikulionytė - už įsimintiną Antigonės vaidmenį J.Jurašo „Antigonėje Sibire“. Už sugrįžimą į Kauną.

Ratas apsisuko: prieš beveik 20 metų aktorės kelią pradėjusi Kaune – Pantomimos teatro scenoje, šį rudenį E.Mikulionytė sugrįžo į gimtąjį miestą. Ne šiaip sugrįžo – J.Jurašo pakviesta atlikti pagrindinį vaidmenį „Antigonėje Sibire“, ji tapo Kauno valstybinio dramos teatro trupės nare. Jos sukurta Antigonė pratęsė įsimintinų vaidmenų Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus, Cezario Graužinio spektakliuose plejadą. Greičiausiai tai – ne atsitiktinumas, o tendencija. Ji neskirsto vaidmenų į svarbius ir ne tokius reikšmingus, pagrindinius ir antraplanius, dėl to niekada nevaidina puse kojos. Vaidmeniui atiduoti visą save jai atrodo visiškai natūralu.

O ieškodama iš antikinio mito atkeliavusios Antigonės sąsajų su šiandiena pabrėžia: „Kiekvienas dar gyvas žmogus turi turėti savyje maišto sistemai apraiškų.“

Balsuoti už Metų Kauno menininką galite čia.