Koncertinis turas didžiuosiuose mūsų šalies miestuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dainininkui, prodiuseriui, kompozitoriui Linui Adomaičiui yra ne iššūkis, bet dar viena realizuojama svajonė. Kaip ir didžiausias karjeros pasiekimas – šeima.

– Koncertai su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Šiauliuose, Klaipėdoje – tau dar vienas iššūkis?

– Svajonė. Sena sena. Turbūt dar nuo mokyklos laikų. Štai vakar iš fabriko gavau naujutėlį albumą, – ištraukia ir rodo albumą "Laiko mašina". – Taip, beje, vadinasi ir šis koncertinis turas. Žinoma, savotiškai tai ir iššūkis, ir malonumas atlikti savo senus bei naujus kūrinius didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

– Kuo šiuose koncertuose savo gerbėjams tu kitoks?

–  Ne kiekvieną dieną stoviu scenoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Net per repeticijas žinomos dainos skamba kitaip, ypatingai.

– Kas tapo spyriu žengti pirmą žingsnį?

– Iš pradžių pristačiau savo svajonę ir norą apie 80 žmonių komandai. Jie patikėjo ir sako: dirbame.

– Keista, kad dar mokykloje svajojai apie koncertą su simfoniniu orkestru.

– Muzikos mokykloje grojome orkestre. Tai – didinga. Ta orkestro galybė, kai instrumentai perima vienas iš kito obertonus, nenusakoma žodžiais. Kai groja orkestras, muzika skamba tarsi magija.

– Esi žmogus, kuris mėgsta spontaniškus iššūkius, ar toks, kuris atkakliai siekia savo svajonių?

– Žmogus, siekiantis svajonių. Nesu iš tų, kurie sustoja pusiaukelėje ir darbus meta į šoną. Jei kam nors ryžausi, negailiu savęs ir tai darau 110 proc.

– Albumas ir koncertinė programa vadinasi "Laiko mašina". Pafantazuok dar kartą – kur norėtum nukeliauti, jei turėtum vieną galimybę laike?

– Oi, man viskas labai įdomu. Vieniems sakiau, kad noriu nukeliauti į neandartaliečių laikus, nes viena mano daina apie neandartalietį, kuris pateko į dabartinius laikus. Kitiems sakau, kad noriu patekti į tolimą ateitį, paklausyti ateities muzikos – gal tuomet ji bus tarsi sielos gydymas? Dabar noriu nukeliauti į Antano Smetonos laikų Kauną. Kai jis klestėjo, žmonės buvo madingai apsikirpę, tvarkingi, kultūringi ir mieste buvo labai daug šviesuolių, inteligentų.

– Dar fantazuokime. Kokiu orkestro instrumentu norėtum būti? Turbūt smuiku, kuriuo groji labai seniai ir jį vežiojiesi į visas tolimas keliones?

– (Šypsosi) O, tik smuiku! Su juo esu visą gyvenimą ir kitu instrumentu savęs neįsivaizduoju.

– Ką iš sielos gelmių jis tau prikelia?

– Smuikas prasiskverbia ne tik į mano, bet ir į daugelio žmonių sielas. Tai į širdį galintis prisibelsti sielos instrumentas.

– Pameni akimirką, kai jis prisibeldė į tavąją?

– Žinoma! Tėtis paklausė, ar noriu groti smuiku. Labai norėjau! Ir kai septynmetis jau buvau šiek tiek pramokęs, grodamas Antonio Vivaldi kūrinį pirmoje klasėje supratau, kad tai – mano instrumentas.

– Kiek metų jis keliauja kartu?

– Turiu du smuikus. Vieną – nuo dvyliktos klasės. Su juo baigiau muzikos akademiją, groju profesionaliai. Ir kitą, fabrikinį, nebrangų, kurį dažniausiai vežuosi. Nes neduok Dieve, kas nors atsitiktų pirmajam.

– Kur tavo smuikas skambėjo nuostabiausiai? Panamos salose pas kuna genties indėnus, džiunglėse Malaizijoje, ant šventyklų Belize, mažame kaimelyje Tailande ar Halongo įlankoje Vietname, kur neseniai buvai?

– Centrinėje Amerikoje, kai vežiausi tą brangų, seną smuiką. Tuomet smuiką atradau iš naujo, nes baigęs muzikos akademiją jį buvau padėjęs į šalį.

– Persisotinai?

– Turbūt. Po studijų nėriau į estradą. O Centrinėje Amerikoje keliaudamas su Hokšila smuiką vėl atradau. Grįžę kartu įrašėme albumą "Backpackers".

– Perfrazuojant tavo ir Pushaz dainą "Ji mano", kam Linas Adomaitis gali pasakyti: "Tai – mano"?

– Svarbiausios žmogiškos vertybės – nuoširdumas, atvirumas, pagarba vienas kitam, kai žmonės primygtinai neperša vienas kitam savo nuomonės, įsiklauso į kitą ir priima tave tokį, koks yra.

– Sakei, kad kūryba tave ne tik išklauso, bet ir nuramina.

– ... (juokiasi) gal ir sakiau.

– Kada kūryba tau ypač padėjo?

– Nuolat. Ir kūryba – tai ne tik muzika ar geras tekstas. Šis interviu – taip pat kūryba. Kūryba mus turi lydėti visur ir visada. Rašant eilėraštį, albumą, dainą ar bendraujant.

– Esi gavęs ne vieną apdovanojimą. Ką jie tau reiškia?

– Kad dirbu ne veltui. Ypač malonu gauti apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose.

– Bet gal tai – snobizmas? Gal nereikia apdovanojimų? Užtenka kurti, turėti gerbėjų, kurie ir yra apdovanojimas?

– Snobų, skeptikų, pesimistų yra ir bus. Žmonės – įvairūs. Aš linkęs bendrauti su optimistais, tikinčiais, svajojančiais, nebijančiais, pozityviais žmonėmis. Mano draugas, mano žmogus turi turėti šias savybes. Su skeptikais, pesimistais sunku ir nuobodu.

– Turbūt neverta stebėtis, kad tavęs beveik niekada nematyti glamūriniuose vakarėliuose, kur puikuojamasi naujomis silikoninėmis krūtimis, lūpomis, batais žudikais, kur žmonės it lėlės dirbtinomis šypsenomis pozuoja fotografams.

– Man gerokai mieliau pabūti gamtoje, sodyboje ar išėjus iš įrašų studijos nusipirkti bilietus ir keliauti. Net neįmanoma to lyginti su kaukių baliumi.

– Tau neapmaudu, kad kai kurios kaukių baliaus dalyvės, mokančios tik laikyti mikrofonus, viename koncerte stovi lygioje gretoje su profesionaliais, muzikos mokslus baigusiais dainininkais?

– Niekada jų nesmerkiu. Gyvename demokratinėje šalyje. Žmonės įvertina savo galimybes ir renkasi kelią. Ir dažniausiai tų, kurie sublizga ne dėl muzikinių gabumų, o dėl gilių iškirpčių, po kelerių metų scenoje neišvysi. O kas eina lėtai, po žingsnelį, atkakliai siekia savo tikslo, gyvuoja ilgai.

– Nepaisant kelių dešimčių metų scenoje sakei, kad tau didžiausia karjeros viršūnė – šeima.

– Taip. Ir tuo vadovaujuosi. Karjeroje, muzikoje, sporte, versle, moksle išgyveni euforiją, nuosmukius, pakilimus. Bet svarbiau, kai yra greta žmogus, su kuriuo gali tuo dalytis – ir džiaugsmu, ir skausmu.

– O didžiausias šeimos pagrindas, kaip minėjai, – meilė.

– Kalbėti apie meilę neužtektų laikraščio lapo. Be to, meilė turi daug rūšių. Akcentuoju pagarbą, mokėjimą išklausyti. Nuo to daug kas prasideda. Reikia mokėti prisitaikyti, eiti į kompromisus.

– Kalėdos su žmona Irma tau ypatingas metas? Regis, prieš aštuonerius metus susipažinote prieš šias šventes?

– Taip. Labai mėgstame Kūčias, Kalėdas, kai aplankome tėvus, būna brolis. Tai viena retų švenčių, kai mėgaujamės šeimos židiniu, atsisakome koncertų.
O pažintį su Irma puikiai atsimenu, nors esu skraidantis padebesiais ir kartais pamirštu, kokia tai diena – gruodžio 19-oji ar 21-oji, – juokiasi. – Žinau, kad moterims tai labai svarbu, kai kurios skaičiuoja ne tik dienas, bet ir valandas.

Tame vakarėlyje buvau komisijos nariu.

– Irma – komandos nare.

– Taip. Ją pastebėjau per repeticijas, o užkopęs ant scenos būtent jai, o ne vadovei įteikiau prizą.

– Esate susituokę ketverius, kartu gyvenate jau aštuonerius metus. Meilė – tarsi gyvas junginys, ji kinta, keičiasi. Ką tau davė tie metai, ką atradai su Irma?

– Su ja labai gera keliauti ne tik į Centrinę Ameriką, Belizą, Panamą, Tailandą, Vietnamą. Su ja gera ir smagu keliauti kasdienybėje. Mes labai sutampame, esam vienis.

– Nuo ko priklauso, kad su broliu Marijumi Adomaičiu, muzikos pasaulyje labiau žinomu, kaip Mario Basanov, vienas kito neužtemdote, nepavydite ir puikiai sutariate? Nors yra labai daug liūdnų pavyzdžių.

– Gerbiame ir mylime vienas kitą. Vertiname vienas kito pasiekimus, grojame skirtingų žanrų muziką. O susitikę papildome vienas kitą. Jis pasakoja apie elektroninę, aš – apie akustinę muziką.

– Esi realizavęs šokių projektą "Dulkių spindesys". Kada tau spindėjo dulkės?

– Valstybiniame muzikiniame teatre ir dabar jos spindi. Džiaugiuosi, kad tai – šioks toks, vis dar anšlaginis reiškinys, kelerius metus mėgstamas žiūrovų, o aš buvau vienas šio projekto sraigtelių.

– Tau labai nepatinka asmeniniai klausimai.

– Į kai kuriuos neatsakau, – šypsosi.

– Vyrai labai nemėgsta kalbėti apie savo buvusiąsias.

– Vyrai mėgsta arba moterys mėgsta – tai stereotipai, nuo kurių atsiriboju. Man patinka susitelkti į asmenybę, su kuria bendrauju, ir parenku jai tinkantį klausimą.

– Tau labai patinka Centrinė Amerika, Azija, kur žmonės gyvena čia ir dabar. O kas tau yra praeitis?

– Gyvenimo pamokos ir geri prisiminimai. Juos ir akcentuoju, o nemalonius palieku nuošalyje, jie virsta pamokomis. Jų nereikia akcentuoti, nereikia savęs graužti. Geriau išsaugokime šviesių prisiminimų. Ir labai gaila žmonių, kurie ilgai nešiojasi liūdesį, nuoskaudą, pyktį. Taip jie naikina save.

– Kalbėjome apie dulkių spindesį, o kada tau labiausiai spindėjo gyvenimas?

– Nuolatos. Kaip ir minėjai – čia ir dabar. Man patinka šis posakis. Mes nuolat ką nors strateguojame, planuojame galvojame toli į ateitį, ką padarėme, ko nepadarėme. Ir pamirštame gyventi, o spindėjimas atsiranda, kai gyveni dabar.

– Bet kaip pabėgti nuo strategijų, ateities, praeities?

– Keliauti. Nusipirkti bilietą, atsiriboti nuo savo aplinkos, rutinos – nuo to, kas neduoda ramybės, ir kur nors pabėgti. Į visas problemas pažvelgti iš šalies. Dažniausiai jos atrodys menkutės.

– Koks tavo didžiausias atradimas kelionėse?

– Muzika, architektūra, virtuvė, nes kiekviena šalis turi savų prieskonių, kvapų, skonių. Ir žmonės, jų nuoširdumas. Skirtingas, bet toks pat. Tailande – nuolankūs, nuoširdūs žmonės, Vietname žmonės kitokie – išoriškai šaltesni, bet turbūt dar nuoširdesni už tajus. Centrinėje Amerikoje – išdidūs, nesilankstantys, pagarbūs. Bet jei pažadėjo – šimtu procentų laikysis žodžio.

– Esi gurmanas, didelis virtuvės gerbėjas, mėgsti gaminti įvairius patiekalus. Rimta konkurencija Irmai?

– Kartais virtuvėje draugiškai apsistumdome, bet stengiuosi nesikišti į jos fantastiškai kuriamą saldumynų pasaulį. Pagrindiniais patiekalais dalijamės. Tačiau sodyboje, kepant mėsą, aš tampu diktatoriumi – tai tik mano privilegija.

– Sakei, nemėgsti stereotipų, bet kaip išsaugoti santykius, kad meilė netruktų vos trejus metus?

– Kas sakė, kad ji trunka trejus metus? Tas, kuriam ji tik tiek truko? Yra daug tokių, kuriems trunka dešimtmečius, iki senatvės, amžinai.

– Santykių išsaugojimas – darbas, kūryba?

– Kažkuria prasme – taip. Bet svarbiausia – jausmai. Ne visada šypsaisi ir skraidai padebesiais. Svarbu sunkiomis akimirkomis palaikyti artimą žmogų, įkvėpti pasitikėjimo.

– Laikas – tavo priešas?

– Ne, jis mano draugas. Nebijau laiko. Ir stengiuosi atsikratyti baimių. Jos – mūsų priešas. Visi turime baimių, netgi savęs bijome, tačiau to reikia atsikratyti.

– Kokia L.Adomaičio gyvenimo prasmė? Ko atėjai į šį pasaulį?

– Vis dar ieškau atsakymo. Kartais sau pasitvirtinu kai kurias vertybes, permąstau. Bet dar daug ko nesu atradęs ir pasiekęs. Todėl šis ieškojimas, kelionė man labai patinka.

– Turbūt nebijai, kad ta kelionė niekada nesibaigs?

– O, ne. Tegul ji trunka amžinai.