Vertybių trūkumo ir susvetimėjimo tema vyrauja ir trijų Baltijos šalių festivaliui pristatytame filme „Apsimetėliai“. Debiutinis pilnametražis Estijos režisieriaus Vallo Toomla vaidybinis filmas dėl „Jaunųjų režisierių“ programos apdovanojimo („Kutxabank-New Directors Award“) varžosi su dar 15 filmų iš viso pasaulio. Programa skirta pirmiems ar antriems jaunų kino kūrėjų darbams.

„Trijų Baltijos šalių kino centrai pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir tai – pirmas toks didžiulis darbas, kuomet sujungtos trijų kinematografininkų pajėgos“, – pažymi L. Bytautaitė.

– Kelintą kartą lankotės šiame festivalyje ir kuo šį kartą jis kitoks?

– San Sebastiano kino festivalyje esu penktą kartą, jis vyksta jau 64-ąjį. Šiemet San Sebastiano miestas yra ir Europos kultūros sostinė. Tad rengėjai, norėdami atkreipti dėmesį į šį miestą kaip į vieną gražiausių baskų miestų, pasistengė, kad būtų kuo daugiau žvaigždžių, kad jas matytų gyventojai.

Taigi šių metų akcentas – žvaigždės, kurias galima sutikti tarsi paprastus žmones. Monica Bellucci, Hugh Grantas vaikšto spaudos centre, sveikinasi ir bendrauja su žurnalistais bei kitais festivalio svečiais. Kitas momentas – „Jaunųjų režisierių“ programa, kurioje dalyvauja ir filmas „Apsimetėliai“, yra ir konkursas, o ne tik programa, kaip būdavo anksčiau.

– Girdėjau, kad esama ir politinių atspalvių.

– San Sebastianą, kaip ir visas kultūros sostines, lydi nepasitenkinimas, kad politikai yra iššvaistę daug pinigų. Tokį nepasitenkinimą kelia kultūros renginių organizatoriai. Kitas momentas – baskai, kaip ir katalonai, nori atsiskirti nuo Ispanijos ir šią tendenciją galima matyti ir dabar. Madride esanti vyriausybė, kuri skirstė kultūrai pinigus, kaltina baskus, kad per kultūros sostinės renginius jie itin propaguoja savo baskišką kultūrą. Kultūros sostinę, kaip buvo ir Lietuvoje ar kitose šalyse, lydi politikų ir kultūros žmonių sankirta, o nuo to nukenčia žiūrovai, kurie atvažiuoja į San Sebastianą.

– Festivalyje pristatytas trijų Baltijos šalių filmas „Apsimetėliai“. Kuo šis pristatymas svarbus Lietuvai ir kaip praėjo premjera?

– Svarbu tai, kad trijų Baltijos šalių kino centrai pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir tai – pirmas toks didžiulis darbas, kuomet sujungtos trijų kinematografininkų pajėgos. Didelis darbas buvo ir filmas „Lošėjas“, tačiau čia bendradarbiavo tik latviai ir lietuviai. Šiuo atveju prie filmo daugiau prisidėję yra estai: jų ir idėja, ir scenarijus, režisierius bei aktoriai – taip pat estai. Lietuviai prie šio filmo prisidėjo garsu bei montažu. Latviai – spalvų korekcija.

Kitas svarbus trijų Baltijos šalių projektas – Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“. LRT taip pat prisidėjo prie šio filmo, kuris bus rodomas rugsėjo 26 dieną. Manau, kad šis bendras kūrinys labai pasiteisino, nes tai padeda atskleisti talentus, sustiprinti kūrėjų pozicijas. Finansiškai tai taip pat geras sprendimas.

Grįžtant prie „Apsimetėlių“ – filmas festivalio lankytojams buvo įdomus. Girdėjau minint Baltijos šalis, o du seansai buvo pilnut pilnutėliai žmonių. Sėdėjau salėje, visi plojo ir šaukė „bravo“. Atgarsis tikrai yra ir kūrėjai sulaukė didžiulio dėmesio iš festivalio, iš kritikų. Mačiau žurnaluose nemažai interviu su kūrėjais. Kadangi programa – konkursinė, lieka laukti festivalio pabaigos.

– Kokia Jūsų pačios nuomonė apie šį filmą?

– Šiaurietiškas braižas ir lėtas tempas dominuoja šiame filme, tačiau sukurta įtempta atmosfera. Filmo autorius jaunas ir, kaip pats sako, kalba apie savo kartą ir tai, kas jam šiandien atrodo svarbu: kad ta karta prioritetu laiko finansinius dalykus, o dvasinį žmonių ryšį, artimą kontaktą nustumia į antrą vietą.

Jei žiūrėtume į bendrą festivalio programą ir tendencijas, man atrodo, jog yra per daug agresijos, susvetimėjimo, bendrumo stokos temų. Kartais lauki, kada pamatysi šviesesnę istoriją, bet sakoma, kad menininkai kalba apie tai, kas jiems rūpi, tad tie filmai turbūt atspindi mūsų šiandienos gyvenimą ir tas gyvenimas rodo, kad nėra taip lengva, kad pasauliui trūksta gėrio.