"Esu tiesiog žmogus, vis dar neišmokęs tenkintis mažu", – prisipažįsta iš televizijos laidų puikiai pažįstama L.Imbrasienė, šiandien visa galva panirusi į pedagoginę veiklą.
– Laura, esate lyg ir žiemos vaikas – gimusi vasario mėnesį. O išties kuris metų laikas arčiausiai širdies?
– Mano protą po gimtadienio užvaldo pavasario laukimas. Dievinu pavasarį su jo oro kvapu, gyvybės nubudimu, gražiausiais žiedais, skambiausiais garsais ir begaliniu noru panardinti rankas į žemę. Atrodo, kad ji paleidžia sroves, kurios įkrauna mano sielą. Kai gyvenimas dabar įgijęs tokį pagreitį, didžiulis džiaugsmas matyti, kaip keičiasi metų laikai. Kiekvienas man savaip svarbus ir suteikiantis skirtingų dovanų.
– Vieni skaičiuoja pozityvią karantino naudą – jis leido atsigręžti į save, įgyti naujų žinių ir gebėjimų, sutvirtino šeimos ryšius, kiti, atvirkščiai, – nuostolius: ir finansinius, ir psichologinius. Kaip jūs išgyvenote karantinmetį?
– Akimirkomis atrodė, kad tiltas virš tavo gyvenimo upės sugriuvo nebepataisomai ir krenti bedugnėn be jokių apsaugų... Baimė dėl nežinomybės yra labai kankinanti. Tačiau gyvenimas jau yra mane stabdęs. Ir šis sustojimas, nors kuriam laikui ir privertęs įsitempti, vis dėlto leido nepamiršti, kad esu sveika, o gyventi galima ir lėčiau.
Prireikė geros savaitės persiorientuoti, priimti namiškius be pertraukos – tą artumo jausmą jau buvau pametusi. Tačiau šis laikotarpis dar kartą įrodė, kad be darbo aš ilgainiui virsčiau nelaimingu žmogumi.
Atradau laiko tam, apie ką galvojau daugiau nei metus, tarsi nujausdama, kad tuoj tuoj visko gali prireikti. Nemažai laiko skyriau nuotolinio darbo priemonėms ir platformoms įvaldyti ir tobulinti. Labai pagelbėjo mano kremtami pradinio gydymo mokslai ir labai šviežiai pačiupinėta disciplina – informacinių komunikacinių technologijų taikymas priešmokykliniame ir pradiniame ugdyme.
Didžiąją karantino dalį dirbome su savo darželinukais nuotoliniu būdu, ieškodami labiausiai vaikams priimtinų bendravimo formų ir ugdymo sprendimų. Viena geresnių karantino pusių – į ugdymą buvome priversti pažvelgti per inovacijų prizmę ir daryti naudingiausius ikimokyklinukams sprendimus.
– Jūsų įkurtas darželis "Išdykęs vėjas" jau grįžo į įprastą veiklą. Kokie nauji vėjai jame padvelkė pandemijos akivaizdoje?
– Nuo kovo 16-osios internetinėje erdvėje vyko intensyvus ugdymo procesas ir nuotoliniai vaikų bei auklėtojų susitikimai. Vaikai įsitraukdavo į veiklas, jiems būdavo pateikiama įvairių smagių užduočių, grojaraščių su auklėtojų įdainuotomis dainomis, auklėtojų nufilmuotų mankštų, įgarsintų pasakų, vaizdinių instrukcijų darbeliams gaminti, vyko nuotaikingi pokalbiai ir ryto rateliai.
Palaikyti ryšį su auklėtiniais ir bendradarbiauti su tėveliais – svarbiausia užduotis karantino metu. Vis dėlto ne menkesnė užduotis laukė, kai vaikai sugrįžo į darželį po dviejų mėnesių pertraukos. Prireikė laiko ne tik adaptuotis, bet ir pritaikyti naujas priemones ir įrenginius auklėtinių ir darbuotojų sveikatai užtikrinti. Diskutavome ir kūrėme strategijas, ko reikia imtis, kad darželio kolektyvas po karantino galėtų saugiai tęsti ugdymo procesą. Negalėjome rizikuoti ir elgtis neatsakingai.
Karantino pabaiga, galima sakyti, tapo nauja pradžia. Be visų Sveikatos apsaugos ministerijos priimtų rekomendacijų įgyvendinimo, pasitelkėme skandinavišką oro valymo sistemą. Šie prietaisai naudoja kombinuotą sterilizacijos technologiją ir žudo ore esančias bakterijas, taip užkirsdami kelią infekcijoms plisti. Jie mažina bakterijų ant paviršių ir dezaktyvuoja viruso DNR ir RNR, pašalina ore esančius junginius ir daleles. Sistema yra testuota pagal Europos direktyvą, sertifikuota ir saugi, todėl visiškai tinkama naudoti darželyje.
– Šiandien kaip niekada daug kalbame apie skiepus. Esate sakiusi, kad, rinkdamasi skiepyti ar neskiepyti vaikus, pasikliaujate mamos intuicija. Ar nepasikeitė ši nuostata koronaviruso akivaizdoje?
– Esu linkusi šiuos reikalus apmąstyti racionaliai, vadovaudamasi mokslu, nepasiduodama panikai, o ir mano intuicija yra tokia pat stipri. Manęs neišmušė iš vėžių gydytojų klaida, kai šalia mano sergančios dvimetės dukros atsidūrė mergaitė, kuriai diagnozuota žaibinio meningokoko infekcija, ir pandemijos akivaizdoje jau buvau gerai išmokusi pamoką, kad reikia saugotis. Kas gali būti lengviau nei tiesiog vengti kontakto ir likti namie?!
Laime aš vadinu jausmą, kai matau sveikus savo artimuosius, girdžiu jų juoką, regiu spalvas, žiedus, užuodžiu svaiginančius kvapus, jaučiu mylimų žmonių artumą, nors jų ir nėra šalia.
Kol Saulė Sofija buvo mažiukė, buvau aiškiai nusprendusi leisti jai ūgtelėti ir tik tada priimti su jos sveikata susijusius sprendimus. Atsižvelgdama į klaikiai alergišką jos organizmą stebėjau ir laukiau, kada situacija ims keistis ir kaip jos organizmas tvarkysis su alerginiu fonu. Dabar, kai jai šešeri su puse, situacija kur kas geresnė, tad su gydytojais sudarėme skiepų planą ir, stebėdami jos būklę, skiepijame tik privalomais skiepais.
Saulė Sofija – labai aktyvi ir sportiška mergaitė, auga gana stipri fiziškai ir emociškai. Todėl manau, kad bet kokius gyvenimo ir sveikatos planus reikia apgalvoti atsižvelgiant į konkretų žmogų. Kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam, ir atvirkščiai.
– Vedėte televizijos laidą "Padėkime augti". Paversiu laidos pavadinimą klausimu: kaip šiandien tėvai turėtų padėti augti savo atžaloms? Kokios dažniausios jų daromos klaidos ir kaip jų būtų galima išvengti?
– Dauguma tėvų taip myli savo vaikus, kad pamiršta galvoti, kas vis dėlto geriausia tam augančiam žmogui. Klaidingiausia yra tikėti, kad duodi viską, bet neduoti to, kas jam reikalingiausia: tėvų laiko, nuoširdaus ir kokybiško bendravimo. Vietoj šešių būrelių, kurių dažniausiai reikia ne vaikui, o tėvams, gal geriau pasirinkti ramų vakarą skaitant drauge knygą ar žaidžiant vaiko pasiūlytus žaidimus?
Labai svarbu, vaikui augant, jam leisti patirti pasaulį ir nebandyti apsaugoti nuo blogių. Tėvai dažnai stengiasi palengvinti situacijas, atlieka darbus už vaikus, vengia sunkesnių ir dažnai emociškai varginančių situacijų. Nes taip yra greičiau – vaikas spės paskui suaugusįjį ir jam netrukdys... Vis dėlto tėvų misija – išmokyti vaikus priimti visą spektrą emocijų ir jas valdyti. Užuot skubėjus gyventi už vaiką, jį reikėtų padrąsinti įveikti sunkumus, mokyti problemų sprendimo strategijų, stiprinti pasitikėjimą ir žinojimą, kad jis gali klysti, ir vėl mokytis iš naujo. Ne barti ir bausti reikia, o įvertinti vaiką net ir už mažiausius jo asmeninius pasiekimus. Ne daiktais skatinti tinkamai elgtis, o kantriai dar ir dar kartą mokyti priimti gyvenimo išbandymus ir iššūkius.
Ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinius, emocinius ir savireguliacijos įgūdžius – toks turėtų būti tėvų tikslas. "Aš tave myliu, todėl leidžiu tau klysti ir būsiu šalia, kai vėl bandysi tai įveikti!" – toks geriausias vaiko palaikymas.
– Kokie tėvai esate vyresnėliui Mantui ir mažajai Saulei Sofijai? Kokių principų drauge su vyru Gediminu laikotės auklėdami juos?
– Esame tiesiog mylintys tėvai, kuriems rūpi vaikai. Padedame jiems augti, augdami ir keisdamiesi patys. Mantas – jau suaugęs žmogus, jo netrukus laukia rimti gyvenimo pasirinkimai, o mes esame šalia su savo gyvenimo patirtimi ir atsakymais į visus jam kylančius klausimus. Esame šalia, kai jam tenka atlaikyti vidinį bręstančio žmogaus maištą, kartais dėl to labai nesutardami su vyru. Tačiau žvelgdami į vyresnėlį širdyje dažnai pasidžiaugiame, kad užaugo sąmoningas žmogus su tvirtomis vertybėmis, drąsus pasirinkti ir spręsti, smalsus gyventi. Toks ir yra mūsų siekis.
O mažoji kitokia. Saulė Sofija – labai judri, smalsi, nepaprastai sociali. Jos bendravimo įgūdžiai leidžia jau užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais. Saulė Sofija kabina gyvenimą šaukštais tikra to žodžio prasme. Ji piešia, klijuoja, lipdo, siuvinėja, sodina... Visada turi būti šalia, pasiruošus padėti jai realizuoti nesibaigiančius kūrybinius planus, suteikiant reikalingiausias priemones. Ir dar ji viską sugeba nufilmuoti ir pasidalyti su draugais... Nuoboduliui jai tiesiog nelieka laiko. Mano nuomone, kūrybiškumas žmogui labai svarbus, todėl skatinu jo apraiškas ir leidžiu jam skleistis.
Labai tvirtas Saulės Sofijos charakteris reikalauja kantrybės derantis dėl pasirinkimų, bet jos komunikacijos įgūdžiai ir iškalba dažnai suminkština suaugusiųjų širdis.
Mūsų namuose karaliauja knygos, kuriomis tikiu labiau nei kai kada bereikšmiais vaikams brukamais žaislais. Skaitymas mums svarbus, diena visuomet baigiasi tėčio skaitomomis istorijomis.
Taigi kokie mes esame tėvai? Palaikantys ir suprantantys, priimantys klaidas ir padedantys atsikelti bei vėl bandyti. Skatinantys smalsumą, kuriantys pozityvaus bendravimo ir dalyvavimo situacijas, kupinas mokytis per patyrimą skatinančių įvykių.
– Ko jus pačią išmokė vaikai – savi ir svetimi?
– Vaikai visada nustebina. Mane jie skatina nuolatos tobulėti, mokytis naujų dalykų, semtis naujų patirčių. Vaikai nėra šalia mūsų, už mūsų – jie yra mes patys. Tai, ką transliuojame pasauliui, sugeria mūsų vaikai. Ir kai mes galvojame, ieškome atsakymų, kas ne taip su mūsų vaikais, kodėl vienoks ar kitoks jų elgesys kelia nerimą, visų pirma turėtume paanalizuoti savo, suaugusių žmonių, santykį su vaikais ir ieškoti priežasčių savo elgesyje. Mane visada stebina, kokie vaikai yra laisvi, kokia jų fantazija, kokios stiprios įžvalgos, kokios įdomios svajonės, koks beribis gailestis ir noras gelbėti pasaulio mažiausiuosius. Turėdama galimybę suktis tarp vaikų vis grįžtu įkvėpti tos vaikiškos laisvės, gyvenimo džiugesio.
– Dėmesį ir pripažinimą pelnėte televizijoje. Nėkart nesigailėjote dėl sprendimo pereiti į verslą ir pedagoginę veiklą?
– Savirefleksija labai svarbi mano gyvenime, tad priimdama vienokius ar kitokius sprendimus daug galvoju, dėlioju galimus pasirinkimus. Tad tai, kas nutiko su manimi, nei nustebino, nei išmušė iš vėžių. Dar būdama televizijoje su drauge Rūta atvėriau "Išdykusio vėjo" duris. Toks atsitraukimas nuo televizijos ir posūkis link ikimokyklinio ugdymo vyko palaipsniui. Esu įgijusi edukologijos magistro laipsnį, tad nėriau į pažįstamus vandenis.
Manęs neišmušė iš vėžių pačių gydytojų klaida, kai šalia mano sergančios dvimetės dukros atsidūrė mergaitė, kuriai diagnozuota žaibinio meningokoko infekcija, ir pandemijos akivaizdoje jau buvau gerai išmokusi pamoką, kad reikia saugotis.
– Dar neseniai saviugdos treneriai ragino pradėti dieną nuo šypsenos ir su ja keliauti per gyvenimą, šiandien jau daugiau ir drąsiau kalbama apie tai, kad ir neigiamos emocijos turi teisę gyvuoti. Koks jūsų santykis su jomis?
– "Išdykusio vėjo" namuose įžvelgiame, kad bene svarbiausia, auginant žmogų, ugdyti jo pasitikėjimą, gebėjimą spręsti gyvenimiškas problemas, padėti jam susivokti emocijų pasaulyje ir kontroliuoti jų išraišką, tinkamai reaguojant į kitų žmonių emocijas. Tad ir mano požiūris yra lygiai toks pats – svarbu drąsiai priimti visas emocijas, kurių nė viena nėra blogesnė ar gėdingesnė. Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad pykti yra nenormalu ir šios emocijos, gink Dieve, reikia išvengti. Mes mokomės atpažinti, įvardyti visas emocijas ir jas priimti. Jausmų pasaulis nėra paprastas, su jais esame susieti visą gyvenimą, tad gebėjimas valdyti emocijas yra vienas svarbiausių.
– Nuoširdžiausi komplimentai jūsų elegancijai, rafinuotam įvaizdžiui. Ar tai įgimta? Gal paveldėjote tobulus mamos genus? O gal vis dėlto tai darbas – nuolatinis ir atkaklus?
– Matytumėte, kaip aš elegantiškai ir rafinuotai su vaikais išdykauju (juokiasi). Nuo vaikystės mamos skiepijama meilė klasikiniam įvaizdžiui užsiliko manyje, dažniau renkuosi modernią klasiką arba sportinį stilių, kuris palankesnis būnant su vaikais. Esu intravertiška asmenybė, mano spalvas galima pamatyti pagal tai, kiek pasitikiu žmogumi. Širdyje vis dėlto atrandu vietos ekstravagancijai, į ją einu per detales. Taigi mano spintoje galima atrasti vieną kitą, atrodytų, man nebūdingą daiktą. Su laiku ir įgyta patirtimi joje ima karaliauti universalūs kokybiški drabužiai, kuriuos derindama tarpusavyje jaučiuosi užtikrintai ir komfortiškai. Jau nebenoriu nieko išversti iš klumpių ar kažkam kažką įrodyti (juokiasi).
– O sveikata? Ar turite savo geros savijautos taisykles, receptus?
– Išbandymai mus verčia susimąstyti ir grūdina. Visi jie man buvo siųsti kaip įrodymas, kad aš tik žmogus. O ne viskas paklūsta žmogaus valiai ar norams. Visai nesvarbu, kaip kruopščiai planuosi savo ateitį, sustreikavus tavo organizmui, visi tie planai suyra kaip smėlio pilis nuo bangos. Labai svarbu kartkartėmis daryti kūno apžiūrą ir profilaktinius tyrimus. Tik mažai žmonių pažįstu, kurie tai darytų reguliariai ir niekieno neverčiami...
Apie geros savijautos receptus nedaug galiu papasakoti. Labai mėgstu maudytis šaltame vandenyje. Būdama savo kaime kas rytą, jau nuo balandžio, neriu į vandenį. Ryte geriu šiltą vandenį, dieną – žolelių arbatas, jų ir pati turiu prisirinkusi. Reguliariai sportuoju su kineziterapeute, po karantino užsisėdėjimo prie kompiuterio ėmiausi išjudinti limfą masažais. Du kartus per metus vartodama žoleles valau organizmą, nuolat stiprinu organizmą vitaminais C ir D. Jau dvejus metus niekuo nesirgau, tad tikiu, kad kažką darau teisingai.
– Nevengėte atvirai kalbėti apie ypatingą savo gyvenimo patirtį po negimdinio nėštumo. Jūsų dukra gimė po dirbtinio apvaisinimo. Tuomet tai nebuvo nei paprasta, nei įprasta. Gal dabar mes jau ne tokie tamsuoliai kalbant ta tema?
– Visada buvau ganėtinai drąsi, nors kartais atrodo, kad ne ten, kur labiausiai reikia (juokiasi). Tuomet, kai laukiausi antro vaikiuko, man buvo ganėtinai sunku ieškoti atsakymų. Pasigilinusi į problemą pamačiau daugybę liūdnų moterų. Norėjosi dalytis, kad jas padrąsinčiau, įkvėpčiau, palaikyčiau, nes nebuvau silpna šiuo klausimu, o tylos ir nevilties aplinkui buvo apstu. Negaliu prisiimti nuopelnų, bet tuo metu garsiai išsakyta tiesa ir mano patirtis padėjo daugeliui žmonių. Kiekvienas kalbantis ir besidalijantis prisidėjo prie to, kad valstybė pagaliau suprastų, jog kalbama apie esamus ir būsimus šalies piliečius, laukiančius pagalbos. Iš stalčių buvo ištraukti bene dešimtmečius dulkantys projektai, atsirado galimybė gauti profesionalių atsakymų nevaisingumo klausimais. Pagalbinio apvaisinimo procedūra dabar nebeatrodo kažkokia nežmoniška ir nesveika. Džiaugiuosi, kad daugelis pagaliau įsisąmonino, kad tai tiesiog pagalba žmogui ateiti į šį pasaulį.
– Esate gavusi nuo savo šeimos vyrų fantastišką dovaną – pienių pievą, tikrą! Oho – tai jau aukštasis dovanojimo menas...
– Tai žemės sklypas Zarasų rajone, šalia mūsų šeimos sodybos. Labai daug ką gyvenime mes galime paversti neaprėpiamais ir dideliais dalykais, o norėdami juos supaprastinti – padaryti beveik nematomus... Viskas yra požiūrio reikalas. Norėsi būti laimingas, toks ir būsi, įžvelgdamas stebuklą ir pakalnučių puokštelėje. O jei tavo lūkesčiai bus nepamatuoti, nepadės ir pienių laukas, tikras, kvepiantis, skaistus... Stebuklai slepiasi mūsų galvose.
– Kaip bėga vasaros jūsų sodyboje? Kuo džiugina tas laukas?
– Vasara ypatinga tuo, kad mano vyras visada praneša, kiek yra savaitgalių ir kaip greitai jie prabėgs, o po Joninių vasara praktiškai jau baigiasi. Čia kasmetis mūsų juokelis. Vasarą kaime visuomet yra ką veikti, tad ji būna darbinga. O pieva – didelė ir dosni: pavasarį dovanoja laukinių raktelių, pienių ir rūgštynių, dobilų ir siauralapių gysločių, vasaros pradžioje – žemuogių ir čiobrelių, jonažolių ir pelkinių vingiorykščių, gauromečių. Ką jau kalbėti, kai sužydi! Būdami sodyboje kas vakarą einame susiskinti pievų žiedų puokštę.
– Kūrėte papuošalus, šokote, fotografavote... Ar jūsų mėgstamų veiklų ir pomėgių sąrašas ilgas?
– Man patinka mokytis, griebti tai, kas įdomu ir vilioja. Tik dabar gal kruopščiau atsirenku, ką norėčiau pažinti ir išmokti. Mezgu, siuvinėju, siuvu nuo mažų dienų – mama išmokė, o ir mokykloje patiko patobulinti gebėjimus. Dar ir dabar retkarčiais su mokytoja šnektelime, esu likusi jos atmintyje iki šių dienų. Ketverius metus mokiausi juvelyrikos paslapčių. Pasižvalgydama po savo brangiųjų ir pusbrangių akmenų, metalų dėžutes, ilgiuosi tų valandų prie juvelyro stalo ir kūrybinio proceso. Tačiau šis užsiėmimas labai imlus laiko, visur nespėju. Buvau pradėjusi domėtis papuošalų su emaliu gaminimu, bet taip ir nesužinojau visų paslapčių. Gyvenime prieini kryžkeles, reikalaujančias pasirinkti.
– Yra gana nuvalkiotas posakis: jei nori ką nors pakeisti savo gyvenime, pakeisk šukuoseną. Jūs tam ir pasiryžote, neseniai gerokai pasitrumpindama plaukus. Kas pastūmėjo į naujo įvaizdžio paieškas?
– Gal labiau kardinalūs pokyčiai susiję su šiuo posakiu? Niekada nepuoliau į kraštutinumus, tad tie mano išvaizdos pokyčiai labai saikingi ir minimalūs. Na, jei kada nors įvyks rimti pokyčiai – niekada nežinai, kas gali šauti į galvą – tada ir pakabėsime (juokiasi). O dabar tiesiog galima kalbėti apie dviejų žmonių draugystę. Mano bičiulė Rūta Morozovienė, užsukus pas ją į saloną, visuomet pasirūpina mano garbanomis. O kadangi nepaprastai mane jaučia, tai ir pasiūlo pokyčių galimybių. Telieka sutikti ir mėgautis komplimentais.
– Esate laiminga moteris? Ko reikia, kad tokia jaustumėtės?
– Laime aš vadinu jausmą, kai matau sveikus savo artimuosius, girdžiu jų juoką, regiu spalvas, žiedus, užuodžiu svaiginančius kvapus, jaučiu vėją plaukuose ir saulę ant odos, mylimų žmonių artumą, nors jų ir nėra šalia.
Kaip tik šį savaitgalį aplankė toks palaimos jausmas. Nors tikrai ne visuomet taip jaučiuosi. Esu tiesiog žmogus, vis dar neišmokęs tenkintis mažu. Vis atrodo, kad turiu padaryti daugiau, ieškau būdų, kaip save pripildyti, o tada – išdalyti. Gal tai ir yra žmogiški trūkumai, per nuovargį, klaidas ir klajones vedantys į tokius kaip šį savaitgalį nušvitimus? Tikiu, pavyks pasiekti nuolatinę laimingos moters būseną, tik klausimas – kada?
Naujausi komentarai