Visų pirma, dėl skaičių pase. Kai pagal amžių nepriklausai išrinktajai technologijų kastai, visi tie QR kodai, bilietų rezervacijos ir pirkimai internetu, automatai vietoj gyvų žmonių kuo toliau, tuo labiau baugina. Svajodama apie Tekančios Saulės šalį labiausiai nerimavau, kad nesugebėsiu nusipirkti bilieto ar laiku išlipti ten, kur reikia. Gandai, kad Tokijo traukinių sistema dar painesnė nei Londono, nieko gero nežadėjo. Vis dėlto Bailiojo Liūto žodžiai iš Lymano Franko Baumo knygos „Ozo šalies burtininkas“ padarė savo. „Labiau nori ar labiau bijai? – klausiau savęs ir nė sekundės nedvejojau: labiau noriu! Tad šiandien kviečiu į Kiotą ir dalijuosi akimirkomis, kurios liko ne tik nuotraukose, bet ir širdyje.
Dievams pagerbti ir blogybėms išvaryti
Iš Tokijo greituoju šinkansenu atšvilpę į senąją Japonijos sostinę Kiotą patenkame į vieną didžiausių vasaros festivalių Gion Matsuri. Jis trunka visą mėnesį, tačiau pagrindinės šventės dienos – liepos 17-ąją ir 24-ąją, kai mieste vyksta įspūdingos eitynės.
Liepos 17-osios išvakarėse, nuo pietų, centrinės gatvės užtveriamos – jas užpildo šurmuliuojanti, mirksinti neoninėmis ausytėmis, kaukšinti tradiciniu japonišku apavu, raibuliuojanti įvairių spalvų yukatomis (vasariniais kimono) žmonių minia, į kurią įsiliejame ir mes.
Kadangi esame savarankiški turistai, dažnai bendraujame su išmaniuoju protu. Pasak jo, šio festivalio ištakos siekia 869 m., kai Kiotą siaubė maras ir epidemijos. Tikėta, kad dievai gali būti nuraminti ritualais ir šventėmis. Taip gimė Gion Matsuri – festivalis, skirtas Yasaka šventyklos dievybėms pagerbti ir blogoms dvasioms iš miesto išvaryti.
Matome, kaip policija padaro kelią baltai apsirengusiems šventyklos maldininkams, kurie fotografuojasi ir duoda pradžią viešoms eitynėms. Jaučiamės kaip didžiulėje sraunioje upėje, kuri mus neša pasroviui – tik spėk gėrėtis krantuose pūpsančiomis milžiniškomis platformomis. Vienos jų stovi, kitas įsirežę tempia arba neša ta pačia balta apranga pasipuošę vyrukai. Pailsusius keičia kiti. Platformos puoštos senoviniais audiniais, skulptūromis, žibintais. Jų viršuje kartais muzikantai groja tradiciniais japoniškais instrumentais, primenančiais varpelius. Melodija – vos kelios natos. Matyt, skirtos piktosioms dvasioms iš kantrybės išvesti, nes ir mūsiškė jau beveik baigiasi.
Eitynėse daug jaunimo. Įdomiai atrodo prie merginų vasaros kimono avimos „Nike“ šlepetės ar „Adidas“ kedukai. Matyt, toks apavas kur kas patogesnis nei tradiciniai medpadžiai, kuriuos dažniau renkasi vyresnės kartos japonai.
Stoviniuoja mažais būreliais, ragauja gatvės maistą, prieš tai nepamiršę nufotografuoti. Jo įvairovė begalinė – nuo vaivorykštės spalvų ledų iki ant pagaliuko pamautų ilgų marinuotų agurkų.
Garsų, žmonių, vaizdų, kvapų, erzelio vienu metu tiek daug, kad oras aplinkui tarsi įelektrintas. Išsigąstu, kad mane tuoj ištiks panikos priepuolis ir niekas neišgelbės – neištrauks iš tirštos žmonių jūros, kuri kaip užhipnotizuota juda pirmyn. Beje, nemokamų hipnozės seansų būnant Japonijoje teko matyti ir daugiau, kaip manga ir anime statulėlių parduotuvėse, kur atrodė, kad žmonės net jaučia stiprų emocinį ryšį su veikėjais, esančiais už stiklinių vitrinų.
Raudonųjų vartų šventykla
Fushimi Inari Taisha – garsioji Inari šventykla, žinoma dėl tūkstančių ryškiai raudonų torii vartų. Jei sumanysite aplankyti visus, patirsite išties gerą haiką. Ypač einat pirmąjį kilometrą, nes tuomet jūsų viršugalvių dar nesaugos vešli medžių lapija.
Mes pasiryžome. Tiesa, vieną kartą sustojome pusiaukelės kavinėje, kai jėgos, rodos, visai buvo apleidusios.
Teigiama, kad šioje šventykloje yra apie 10 tūkst. torii vartų. Tikslus skaičius nuolat keičiasi, nes vis atsiranda naujų. Ką jie reiškia?
Šintoizme, t. y. senojoje japonų religijoje, vartai žymi perėjimą iš žemiško pasaulio į šventą dievų teritoriją.
Kodėl jų tiek daug? Todėl, kad kiekvieni vartai – vis kieno nors prašymas arba padėka dievui Inari už sėkmingą verslą, išpildytus norus, suteiktą apsaugą ir pan.
Kuo didesni vartai – tuo didesnė suma, paaukota verslo įmonės ar pavienio asmens. Patys didžiausi gali kainuoti net milijonus jenų. Aukotojo vardas ir data užrašomi ant galinės vartų pusės. Bandėme tikrinti su programėle – iš tiesų yra.
Nejučia ateina mintis, kad panašų jausmą jau esame patyrę Lietuvoje, lankydamiesi Kryžių kalne. Čia vietoj vartų – didesni ir mažesni kryžiai. Padėkos, prašymai, maldos, už gyvus ir mirusiuosius.
Tuomet galvoje susijungia ir daugiau paralelių – senoji lietuvių pagonybė ir japonų šintoizmo dvasios kami, galinčios būti visur – kalnuose, upėse, medžiuose, akmenyse. Smagu, suvokti, kad turime kažką bendro.
Mano Šaunusis vis nuklysta į šonus, kur daug atšakų su mažesniais vartais, varteliais. Jų šventumą saugo akmeninės lapės (kitsune), perduodančios norus, meldimus iš žmonių į dvasinį pasaulį. Dažniausiai jos sėdi poromis prie vartų ir burnoje laiko ryžių varpas – derliaus simbolį arba raktus į ryžių sandėlį. Lapės čia – Inari dievybės pasiuntiniai žemėje.
Sutemus šioje vietoje mėgsta lankytis šernai. Daugelyje vietų matėme perspėjimus duoti jiems kelią. Ei! – dar vienas panašumas į mūsų Kuršių neriją ir jos pušynų gyventojus. Mėgsta, pasirodo, visų kraštų laukinės kiaulaitės šventas vieteles.
Uji: kur rasti mačios arbatos šluotelę?
Tegul Kiotas toliau sau švenčia, o mes skubame į centrinę stotį ir gaudome traukinį, vykstantį į Uji. Tai senas miestas, garsus, visų pirma, savo budistine šventykla.
Byōdō-in. Vieniems tai – vieta, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kitiems – proga pasidaryti puikių nuotraukėlių socialiniams tinklams.
Mums čia lankantis karštis toks alinantis, kad kondicionuojamas muziejaus vidus džiugina labiau nei ikoninės šventyklos atspindys vandenyje, kurį sučiupti fotoobjektyvais prakaituodami bando turistai.
Uji garsėja ir aukščiausios kokybės mačia. Sakoma, kad tenykštis klimatas yra pats tinkamiausias jai auginti.
Tuo nesunkiai įsitikinome keliaudami po kitus Japonijos miestus. Visose parduotuvėse, kavinėse Uji mačia pristatoma kaip išskirtinis produktas. Tik neaišku, kaip ją atskirti, nes rūšių ir kainų – nors vežimu vežk! Pardavėjai sako: gera mačia turi kvepėti šviežiais žolynais, jei kvapas primena šieną – ženklas, kad arbatos kokybė prasta. Geros mačios skonis turi būti kiek saldokas, jei ji kartoka ar net rūgšti – galbūt tai kulinarinė, visai ne gėrimui skirta mačia. Kadangi perkame lauktuvių brangiausiam savo turtui – dukroms, aišku, imame pačią brangiausią ir saldžiausią.
Kad ir kur eisi šiame mieste, visur lydi maži arbatos nameliai, saldumynų parduotuvėlės, kurių virtinose – žalieji mačios skanėstai. Tik mūsų tikslas kur kas didesnis. Norime joms parvežti ne tik mačios, bet ir bambukinių šluotelių (jap. chasen), skirtų smaragdiniams milteliams maišyti. Jų, pasirodo, net ir Japonijoje reikia su žiburiu ieškoti. Radę stebimės kaina. Išmanusis protas gina šluotelių gamintojus ir sako, kad jų gamyba nepaprasta. Tokiai šluotelei pagaminti naudojamas aukštos kokybės džiovinto bambuko stiebas, kuris įpjaunamas smulkiais pjūviais – būsimais šereliais. Priklausomai nuo tipo, šluotelė gali turėti nuo šešiolikos iki 120 šerelių. Kiekvienas iš jų atskiriamas rankomis ir tiksliai suploninamas peiliu. Žodžiu, šluotelei pagaminti reikia kruopštaus rankų darbo, todėl šeši ar net aštuoni tūkstančiai jenų už vieną verti kiekvieno pinigo!
Tikrieji japonų arbatos meistrai naudoja skirtingas šluoteles pagal sezoną, arbatos tipą ar net svečių skaičių. Na, o mes tiesiog laimingi, kad turime praktišką suvenyrą iš Japonijos, tad perkame, per daug neskaičiuodami nei jenų, nei šerelių. Juokaujame, kad dabar sparnuotas posakis apie laimingus žmones, neskaičiuojančius valandų, skambėtų maždaug taip: laimingi chasen šerelių neskaičiuoja!
Žvejyba su kormoranais
Vakarojame Uji mieste. Dar nesinori grįžti į festivalį švenčiantį Kiotą. Taip gera vaikščioti Uji paupiu. Pakrantėse sėdi daug jaunimo, šnekučiuojasi, daro asmenukes. Mūsų mačios prigėrę pilvai reikalauja tikro maisto.
Pėdiname į netoliese esantį prekybos centrą. Keliaudami po Japoniją vakarienei pirkome po sušių rinkinį. Būdami ten įsitikinome, kad japoniškiems sušiams lietuviški jų pusbroliai nė iš tolo neprilygsta. Kaip nepirksi, jei po 19 val. juos parduoda su 40–50 proc. nuolaida. Regėdami tokį masalą, turistai prie šaldytuvų puola kaip skėriai.
Smaguriaujame sušiais prie upės, o žmonės valtyse kažko laukia. Įdomu, ko? Gido neturime – kas įmins mįslę? Žinoma, išmanioji draugužė Chat GPT. „Tikėtina, – rašo ji, – kad turistai valtyse laukia tradicinio kormoranų žvejybos reginio. Uji upė garsėja tuo, kad joje vasarą vyksta kormoranų žvejyba, kai žvejai, plaukdami upėje specialiomis medinėmis valtimis, naudoja dresuotus kormoranus, kad šie sugautų žuvis.“
Kormoranai? Japonijoje? Mes žinome tik kormoranų koloniją Neringoje. Po minutės dar viena valtis nusiiria nuo kranto. Du žvejai laiko degančius fakelus, kurių šviesa tikisi privilioti žuvis. Vedlė moteris už virvelių laiko?.. Išties – pririštus paukščius! (Vėliau, sukdami link traukinių stoties, randame prie upės ir vargšelių kormoranų buveinę.)
Moteris paleidžia paukščius į upę susidomėjusių turistų akivaizdoje. Vanduo net verda nuo medžiotojų instinkto apimtų skraiduolių. Netrukus ir pirmasis laimikis! Smalsu, kaip vedlė išlups kormoranui žuvį iš gerklės, kai jis ją beveik prarijo? Moteris švelniai masažuoja paukščiui kaklą, kol šis atryja laimikį. Pasirodo, užrišta virvelė neleidžia jam nugurkti stambesnių žuvų. Žiūrovai laimingi ploja, o ceremonijos vedlė iškilmingai paleidžia žuvį atgal į vandenį.
Suprantame, kad ši atrakcija – visai ne apie žvejybą ir net ne apie praktiškąją jos pusę, nors iš šalies žiūrint vandenyje besiblaškantys paukšteliai atrodo žiaurokai. Gyvūnų teisių aktyvistai čia tikrai turėtų ką veikti – ne bilietus į spektaklį plėšyti. Nors juos, sako, irgi reikia rezervuoti gerokai iš anksto: pramoga itin populiari tarp turistų. Mums, vėlyviems žioplinėtojams, nuskilo nemokamai – kaip aklai vištai japoniškas grūdas!
Turistų džiaugsmas – Naros elniukai
Beveik už valandos kelio nuo Kioto yra Naros miestelis, išpopuliarėjęs dėl elniukų. Artėjant prie parko, jų matyti vis daugiau ir daugiau. Vieni eina per gatves, kiti reketuoja turistus prie šventyklos, treti slepiasi nuo lietaus po medžiais.
Legenda sako, kad VIII a. Naroje įsteigus šintoistinę Kasuga Taisha šventyklą, dievas Takemikazuchi-no-mikoto atvyko čia jodamas ant balto elnio. Nuo tada šie gyvūnai laikomi šventais šios dievybės pasiuntiniais ir daug šimtmečių buvo saugomi vietos įstatymų. Iki tol, kol šintoizmas nustojo būti valstybine religija. Tuomet elniai neteko oficialaus „šventumo“ statuso, bet vis tiek liko globojami.
Šiandien jų Naros parke laisvai vaikštinėja apie 1 tūkst. Nebandėme skaičiuoti, bet matėme, kad net ir per stiprų lietų jų pilnas parkas. Kaip ir turistų, perkančių specialius shika senbei elnio sausainius, pagamintus iš ryžių miltų ir kviečių. Perkame ir mes. Prieš duodami japonišku papročiu nusilenkiame. Nuostabu – mielieji elniukai padaro tą patį. Pasirodo, tai ne dresūra, o su laiku išmoktas elgesys, atsiradęs dėl kasdienio bendravimo su žmonėmis.
Smagu stebėti, kaip sausainių turėtoją iš visų pusių apspinta raguoti ir beragiai, leisdami spigius garsus. Kinkuodami galvas jie prašo skanėstų. Jei uždelsi minutėlę – tuoj gausi niuksą į šoną, o neapsikentęs kolega dar ir įžnybs. Tiesa, nesmarkiai, kad pagaliau susiprastum pavaišinti ir jį.
Nors dangus vis dar kiauras, o nuo lietaus žemė pažliugusi, nei elniams, nei turistams tai nė motais. Merginos iš baimės klykia, vyrai drąsiai joms asistuoja, perimdami sausainius ir nukreipdami raguočių dėmesį į save. Na, o vaikai – jie dar neturi jokių baimių, todėl su elniukais susišneka geriausiai.
Keista, bet aplinkui nėra jokių prižiūrėtojų. O jei koks hiperaktyvus elniaragis sumanytų pasikasyti savo ragus į kokį saugumo jausmą praradusį turistą? Mūsų virtualioji gidė porina, kad rudenį ragų viršūnės patinams nukerpamos ir dėl jų pačių, ir dėl lankytojų saugumo. Puiku – vadinasi, mes saugūs.
Ar tie elniukai iš tiesų prijaukinti? Kiek supratome – ne. Jie gali laisvai judėti po visą miestelio teritoriją, bet yra stebimi vietinių gyvūnų globos tarnybų. Jei liga ar kokia nelaimė – nacionalinis Naros turtas tikrai nebus paliktas likimo valiai.
Naujausi komentarai