Kolekcininkas kasmet rengia vakarėlį, kuriame vaišinamasi iš antikvarinių indų

Prieš devyniolika metų Rotušės aikštėje įsikūrusi „Kolekcija“ buvo pirmoji privati parduotuvė Kaune. Jos savininkas kolekcininkas Antanas Zurba šį faktą savo bičiuliams kasmet primena kovą surengdamas pikantišką vakarėlį, kurio vardiklis yra laikas.

Į kitą laiko tėkmę sugrįžtama nusileidus į gilų skliautuotą rūsį, bėgančio laiko pojūtį didina įvairiais keliais čia atsiradusios senienos, kurias smagu apžiūrėti žvakių šviesoje.
Šiųmetės puotos rūsyje svarbiausias patiekalas buvo stintos, kurias A.Zurbai atvežė bičiulis iš uostamiesčio. Kaip įprasta, jos patiektos antikvarinę vertę turinčiuose induose.
„Mano kartos vaikai neturėjo kompiuterių, todėl beveik visi savo kantrybę išbandydavome ką nors rinkdami. Pašto ženklus rinko beveik visi. Vieniems šis noras pradingdavo po savaitės, kitiems – po metų. Aš taip pat pradėjau nuo pašto ženklų. Tada buvau šešerių metų“, – sako „Kolekcijos“ savininkas.
A.Zurba tikina, kad kolekcionavimas geriausiai padeda suprasti, jog laikas palieka savo ypatingus ženklus ne tik meniniuose kūriniuose, bet ir kasdieniuose daiktuose.
Kolekcininko aistra ne kartą skatino jį išsirengti į keliones, padėjo susipažinti su įdomiais žmonėmis, ypač įdomu būdavo Lvove, Kijeve, Rygoje. Tačiau smagiausias nuotykis, pasak A.Zurbos, buvęs Kaune.
Paprašytas įvertinti seną pianiną, nurodytu adresu jis nuvyko į gana tvarkingus namus, nesitikėdamas patirti didelių staigmenų. „O kur klaviatūra?“ – rengėsi nustebęs paklausti, apžiūrėdamas instrumentą, bet tą pačią akimirką susigriebė: klaviatūra niekur nedingusi, tik jos nesimato per ją nugulusius tarakonus.
„Tai iš juodojo humoro srities“, – sako A.Zurba. Ir pažada išskirtinį interviu, kai „Kolekcija“ minės savo dvidešimtmetį. „Papasakosiu, kaip kolekcininkai gyveno ne prieš du, o prieš keturis dešimtmečius, kodėl jais taip domėdavosi saugumiečiai ir kokios įdomiausios mano kolekcinės „medžioklės“, – pažadėjo A.Zurba.