Vilniaus rotušėje pirmadienio vakarą atidaryta paroda "Priešistoriniai petroglifai" skirta 17-osioms Kazachstano nepriklausomybės metinėms paminėti. Joje eksponuojami kadaise priešistoriniais laikais akmenyje išraižyti piešiniai, kuriuos dailininkas V.Žukas užfiksavo per vieną ekspediciją, o grįžęs į tėvynę pavertė autorinių darbų paroda.

– Primityvusis menas padarė didelę įtaką meno modernizacijos procesui. Ką jums, kaip kūrėjui, reiškia "Šilko kelio" teritorijoje matyti priešistorinio žmogaus kūriniai? Ko jus išmokė pirmykštis kūrėjas?

– Pirmiausia – sustiprino žinojimą, kad žmogus, kuris tuomet tik virto į homo sapiens, nuo pat savo susivokimo pradžios buvo kurianti būtybė. Neatsitiktini kurianti, o daranti tai aistringai, nevaržoma jokių visuomeninių konvencijų. Be to, nuolat jaučianti ir išgyvenanti kitą, nematomą būtį. Petroglifai sukurti daug anksčiau, nei užrašyta Biblija, kur žmogus išgirdo esąs sukurtas pagal Dievo paveikslą. Priešistorinis žmogus tą jautė intuityviai.

– Su Kazachstano mokslų akademijos ekspedicija vykote ne įkvėpimo ieškoti. Kaip dailininkas norėjote prisidėti prie archeologinių tyrimų. Kaip atsitiko, kad darbai virto jūsų autorinių darbų paroda?

– Per ekspediciją atšiauriose Tian Šanio pakalnėse nebuvo kada galvoti apie įkvėpimą – reikėjo vykdyti užduotį. Tiesa, kūryba prasidėjo jau tuomet, kai uolynuose iš gausių petroglifų kompozicijų reikėjo atrinkti įdomiausias, charakteringas, vertas fiksuoti. Grįžus į Vilnių kalkių piešiniai paskatino perkelti viską ant kietesnio pagrindo, tonuoti vidinį piešinio siluetą ir laisvai nutapyti foną, atitinkantį bazalto akmens formą ir spalvą.

– Autorystė – vienas didžiausių modernaus meno klausimų. Walteris Benjaminas dar prieškario metais parašė esė apie mechaninę reprodukciją. Kaip jums atrodo: kiek parodos autorius esate jūs, o kiek – priešistorinis, nežinomas žmogus?

– Išties, dirbdamas jaučiu W.Benjamino mintį ir jos nevengiu. Dažnai į save įleidžiu ir pasinaudoju kitų žmonių, kitų kultūrų ar net civilizacijų paveldu. Būdamas pasaulio muziejuose daug laiko praleidžiu archeologiniuose skyriuose, muziejų fonduose. Kartais savo darbuose naudoju Egipto koptų tekstilės spalvų sąskambius, kartais ritmą paimu iš miniatiūrinių šumerų gliptikos. Ypač daug skolingas esu Žemaitijos audėjams ir altorių drožėjams, sidabro liejikams. Mėgstu daryti koliažus. Bet čia tiesiogiai naudotos iškarpos perkuriamos, atsiranda asociatyvus siužetas su nauja prasme. Manau, kad ir šioje parodoje autorystė abipusė. Pasirašau savo vardu, bet omeny turiu ir aną bevardį uolų kalinėtoją, mano mokytoją.

– Kaip manote, ar šiandienos žmogus gali perskaityti ir suprasti per archajiškus piešinius papasakotas istorijas? O gal tam reikalingas "stalkeris", tarpininkas – šių dienų menininkas?

– Iki galo suprasti priešistorinio meno simbolių nepavyksta ir specialistams. Petroglifų simbolių tyrėjai siūlo daugybę teorijų, pagal kurias galima interpretuoti raižinius. Viena jų – petroglifai yra pirmapradė susižinojimo priemonė, kai kalba dar nebuvo išsivysčiusi. Žinoma, tai maginė kalba, savotiškas besiformuojančios religijos pradžiamokslis. Manau, reikia žmogaus, kuris iš tų gyvatėmis knibždančių pakalnių atneštų priešistorinę žinią ir šiems laikams.

– Ar tokį meną galima vadinti primityviu?

– Primityvus menas – sąlyginis pavadinimas. Gali atrodyti, kad aukštojo renesanso menas yra profesionalus. Bet žvelgiant kitaip, renesanso kūniškumas, žmogaus idealizavimas, realių proporcijų taikymas – primityvus ir nekūrybingas. Ypač, jei lyginsime su neolito laikų uolų raižytojų formos jutimu ir netikėta deformacija. Jau nekalbu apie magiškus siužetus, kurie kartais pranoksta XX a. siurrealistų fantazijas.

– Jūs kuriate tapybos, grafikos, tekstilės, juvelyrikos, skulptūros, keramikos darbus. Su kokia medžiaga dirbti maloniausia?

– Mėgstamiausias, turbūt tas darbas, kurį tuo metu dirbi. Kokia medžiaga artima? Natūralūs, bet labai stiprių tonų pigmentai. Nuostabu juos skiesti ir dirbti su dideliais lokio plauko teptukais ant rupaus prancūziško popieriaus. Laikau save menininku, kuris mėgsta kūrybos procesą, stebi aplinką ir save, bet taip pat mėgsta kvailioti, provokuoti ir nebijau prarasti savo veido. Manau, kad savas veidas ne surandamas, bet pelnomas kaip tam tikras užmokestis už pastangas.

– Kuris kūrybos etapas, darbas ir įvertinimas iki šiol jums svarbiausias?

– Kūrybinis procesas paradoksalus – kartais sunkiai "išvargti" darbai atrodo geriausi, o kartais atvirkščiai. Kartą pakviestas į Vokietiją tapyti freskų per dešimt dienų padariau tai, ką paprastai darytum kelis mėnesius. Neseniai Vilniuje per metus Mykolo Romerio universiteto užsakymu nutapiau didelį paveikslų ciklą. Man tai svarbūs darbai.

– Esate ir rašytojas, ir menininkas, ir žurnalistas. Kaip save pristatytumėte?

– Nežinau. Dabar aš vėl dailininkas. Tai mano pirmoji profesija. Bet man nelabai svarbu kas esu. Esu tėvas.

– Neabejoju, kad ir dabar kuriate. Kokie projektai laukia ateityje?

– Brolis Edvidas iš mūsų su žmona perėmė Vilniaus centre buvusios Vašingtono aikštės galerijos vadovavimą. Dabar galerija vadinsis "Žalias vėjas". Po savaitės kitos per galerijos atidarymą brolis organizuoja savotišką "master class" – pakviesti penki septyni dailininkai, kurie tapys nuogos moters aktą. Gavau kvietimą ir aš (juokiasi).

Vieta: Vilniaus Rotušė, Didžioji g. 31.

Laikas: gruodžio 8–17 d.