– Sekmadieniais, 20 val., TV6 žiūrovai gali matyti naują laidą „Turisto Lituano“, kurioje – žaismingos kelionės po Lietuvą, netikėti vietovardžiai ir vietos, kurias tiesiog privalu įtraukti į vasaros atostogų planus. Bet pradėkime kiek iš toliau, nuo jūsų darbo radijuje...
L. I.: Jau ketverius metus esame „Power Hit Radio“ duetas. Kartu su Edgaru vedame laidą „Power popietė“, kurios klausytis kviečiame kiekvieną darbo dieną nuo 15 iki 19 val. Šalia jos aš dar turiu asmeninę laidą apie muziką, kuri vadinasi „Groja Ignatovičiūtė“, nes, prisipažinsiu, esu visiškai muzikos žmogus.
– Tai kokios muzikos klausotės, kai vykstate drauge su Edgaru į kurią nors iš daugelio „Turisto Lituano“ žemėlapyje numatytų vietelių?
L. I.: Tiesą sakant, muzika skamba tik mano ausyse, nes automobilyje visada sėdžiu su ausinukais (juokiasi). Kai su Edgaru važiuojame į renginius ar į „Turisto Lituano“ filmavimus, nedaug šnekamės. Juk prisibendraujame iki soties radijuje ar TV laidos filmavimų metu. Kas mano grojaraštyje? Tai priklauso nuo nuotaikos ir įvykių, kurie tuo metu vyksta gyvenime. Dabar iš mano ausinuko sklinda daug pozityvo su trupučiu jautrumo ir vos vos liūdesio.
– Kas įkvėpė leistis į kelionę po mažai žinomus Lietuvos kaimelius ir būtent – keistais ir net anekdotiškai skambančiais pavadinimais?
L. I.: Kas įkvėpė? Laidos prodiuseriai. O kodėl sutikome? Nes Lietuva – be galo graži ir įdomi, tačiau kartais truputį žmonių nuvertinama. Niekaip nesuprantu, kodėl vasaromis jie skrenda į užsienį, jei ir Lietuvoje tiek daug vietų, kurias galima aplankyti.
E. K.: Mintis būtent tokia ir buvo – pasidairyti, kas vyksta mažesniuose Lietuvos miesteliuose įdomiais pavadinimais. Pavyzdžiui, miestelis Paparčiai. Iš kur toks pavadinimas kilęs, ar jame yra daug paparčių, ar jis susijęs su Joninėmis ir apskritai, ką ten žmonės veikia? Kartu su prodiuseriais radome beveik pusšimtį vietų, turinčių intriguojančius pavadinimus. Iš jų atsirinkome pačius pačiausius. Beje, kai apie tuos miestelius paskelbėme per radiją, klausytojai rašė mums žinutes, skambino ir siūlė vietas, kur dar galėtume nuvažiuoti. Žodžiu, medžiagos ta tema yra daug, tik vasaros mažoka. Šiuo metu esame nufilmavę maždaug pusę laidų. Jau lankėmės Paparčiuose, Turgeliuose, Lašinių kaime. Žmonės dažniausiai siūlė Lietuvos Šveicariją. Dar laukia kelionė į Puskelnius, Bubius ir kt. Žodžiu, žiūrėkite ir patys viską pamatysite.
– Jūsų laida vadinasi „Turisto Lituano“, bet ar esate ką nors girdėję apie panašiai skambantį „Camino Lituano“?
L. I.: Camino Lituano? Kiek žinau, tai yra žygis. Ganėtinai ilgas, bet kur tiksliai žmonės žygiuoja, tikrai nepasakysiu. Pati to dar nebandžiau, bet turiu draugų, kurie ėjo. Nors esu gana sportiška, bet bijau, kad fiziškai ir emociškai tokiam ėjimui būčiau per silpna. Kodėl? Nes kai pavargstu, noriu pasitraukti (tarkim, plaukti baidarėmis), o tai, kad negaliu to padaryti, varo mane į neviltį. Be to, nesinorėtų nuvilti ir draugų, su kuriais kartu eitume. Kur kas labiau nei vaikščioti man patinka bėgioti. Bėgimas – didžioji mano terapija. Bėgioju, kai prisikaupia neigiamų emocijų. Bėgioju, kai noriu pasportuoti. Bėgioju, kai turiu naujos muzikos, nes klausytis jos sėdint neįdomu. Bėgti maratoną? Oi, ne, iš pradžių būtų gerai įveikti bent pusmaratonį.
E. K.: Camino Lituano? Nieko apie jį nežinau. Piligriminis kelias? Įdomu. Pats esu ėjęs tik „Caminito del Rey“ (liet. „Karališkasis takas“) Pietų Ispanijoje. Sakoma, kad tai pavojingiausias pėsčiųjų takas Europoje.
– Kurios iš filmuojant laidą aplankytų vietų jus labiausiai nustebino ir kuo – vietos istorija, žmonėmis, gamta?
L. I.: Edgaras – asfalto vaikas, o aš užaugau Verbiškių kaime, Molėtų rajone. Tebeturime sodybą, kurioje augau, dažnai ten ilsiuosi. Todėl man „Turisto Lituano“ kelionėse svarbu gamta, bet ne paskutinėje vietoje ir žmonės bei jų veiklos. Visada įdomu pasmalsauti, kuo jie gyvena kasdien. Nustebino Mikniškėse įsikūrusi Lietuvos stačiatikių bendruomenė. Nieko panašaus iki tol nebuvau mačiusi. Gal tik filmuose. Žmonės, gyvenantys toje bendruomenėje, vadina save viena šeima, valgo tik savo pačių užaugintą maistą, yra pasiskirstę pareigas ir, žinoma, laikosi religinių tradicijų ir reikalvimų. Tarnystė Dievui yra tos bendruomenės pagrindas.
Niekaip nesuprantu, kodėl vasaromis jie skrenda į užsienį, jei ir Lietuvoje tiek daug vietų, kurias galima aplankyti.
E. K.: Vienas iš geriausių dalykų, nutinkančių keliaujant po Lietuvą, yra pažintys su vietiniais žmonėmis, kurie labai šilti, nuoširdūs, maloniai priimantys svečius, o dažnai ir visą gyvenimą čia praleidę. Įdomiausia vieta? Man – Šveicarija. Tikroje Šveicarijoje dar nesu buvęs, bet lietuviška Šveicarija Jonavos rajone paliko be galo gerą įspūdį. Visų pirma, čia labai tvarkinga. Antra, sutikome daug veiklių žmonių. Dar prieš vykdami žinojome, kad Šveicarijoje rasime tikrą bajorą – žmogų, turintį visus bajorystės dokumentus. Susipažinome su moterimi, kuri turi savo šunų veislyną. Net gavome su jais pasivažinėti. Lankėmės nuostabioje Survilų sodyboje, kurioje yra didžiulis parkas ir Basakojų takas. Šveicarijoje radome ir Barborlaukio dvarą, kuriame mėgo lankytis pats Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Tiesą sakant, prieš važiuodami į vieną ar kitą vietą, mes jau žinome žmones, su kuriais susitiksime ir su kuriais laidos prodiuseriai susisiekia iš anksto, bet visada smagu nuvažiuoti į miestelio centrą ir ten ekspromtu pakalbinti vietinius. Tą patį padarėme ir Perlojoje, kur netikėtai sutikome jaunimo iš Niujorko, atvykusio į Lietuvą pagal „Erasmus“ programą.
– Sakėte, kad miestelių žmonės – nuoširdūs ir svetingi. Turbūt dažnai ir lauktuvių išlydėdami įdeda?
L. I.: Visada. Prisipažinsiu, aš tiesiog dievinu raugintus agurkus. Galėčiau vien jais ir maitintis. Perlojos kaimelyje (Varėnos r.) mus pasitiko vietos kultūros namų ansamblis su muzika ir tautiniais rūbais, o vėliau tos tetutės vaišino mus tradicinėmis dzūkų bandomis ir į namus dar lauktuvių įdėjo. Ar galite patikėti – trilitrinį stiklainį raugintų agurkų! Sudorojau jį per kelias dienas (juokiasi). O kai lankėmės Šventos gatviniame kaime (Švenčionių r.), susipažinome su vietiniais žolininkais, kurie irgi daug žolelių arbatų į namus prikrovė. Ir kaimiškų lašinių esame gavę, ir medaus, ir gėlių – tuščiomis niekada negrįžtame.
E. K.: Dažnai net į kavinę netenka eiti – vietiniai pakviečia į svečius, pavaišina. Kol kas bent man didžiausią įspūdį paliko Paparčių kaimelis. Važiuodami ten tikėjomės rasti paparčio žiedą, o radome… ypatingo skonio kugelį!
– Ar po Lietuvą nuodugniau keliaujate pirmą kartą?
E. K.: Prieš porą metų kartu su Laura turėjome projektą, kai gyvenome kemperyje ir savo radijo laidą vedėme vis iš kito Lietuvos miesto. Tiesa, tie miestai buvo didesni už dabar lankomus, pavyzdžiui, Marijampolė, Ukmergė, Telšiai, Alytus. Savo mobilią studiją įsirengdavome tiesiog lauke, kad žmonės galėtų ateiti ir patys pamatyti, kaip čia viskas atrodo.
– Kodėl verta skatinti vidaus turizmą Lietuvoje ir ko netenka tie, kurie dažniau keliauja po užsienį?
E. K.: Straipsnių antraštės mirga pavadinimais, kaip gera atostogauti užsienyje – Italijoje, Ispanijoje, Kipre… Viskas puiku, bet jei nori tą daryti nebrangiai ir patirti tiek pat įspūdžių, Lietuva – puikus pasirinkimas. Čia daug gražių vietų, kurių dar nesame atradę. Be to, vietiniai žmonės labai šiltai priima atvykėlius ir papasakoja daug įdomių dalykų. Į kokį miestelį norėčiau nuvežti savo svečius? Visų pirma, į Šveicariją, kur ne tik gražu, tvarkinga, bet ir yra labai daug veiklų. Jei dėl gamtos – į Paparčius. Ten yra piliakalnis. Ant jo, pasak padavimo, kadaise stovėjo medinė pilis, kurioje gyveno kunigaikštis. Kartą jis išvyko savo reikalais, o pilį patikėjo karžygiui, vardu Papartis. Kovos su kryžiuočiais metu jis krito, o pilis buvo sudeginta. Pasakojama, kad karžygio Paparčio garbei kaimas ir buvo pavadintas jo vardu.
– Keliauti dviese po Lietuvą smagu, bet ką darote, kai judviejų nuomonės išsiskiria?
L. I.: Ar mes pykstamės? Aišku, nes daug laiko praleidžiame kartu. Kur slypi mūsų stiprybė? Turbūt tame, kad susikalbame iš pusės žodžio. Prieš ketverius metus aš atėjau į „Power Hit“ radiją pasibandyti kaip laidos vedėja. Patekau į porą su Edgaru. Kadangi abu pagal Zodiaką esame Avinai, uždaryti mus vienoje studijoje – nelengva... Ypač nelengva su manimi, nes labai reiškiu savo nuomonę. Kartais galėčiau ir patylėti (juokiasi). Mokausi prisitaikyti. Ne visada pavyksta, bet stengiuosi. Šiaip esu taikus žmogus, nemoku ir nenoriu ilgai pykti. Nesusitaikiusi negaliu ramiai miegoti. Todėl iki miego stengiuosi viską išsiaiškinti.
E. K.: Esame pažįstami ketverius metus, kartu vedame ne tik radijo laidą, bet ir privačius renginius, tad išmokome, kaip valdyti vienas kito pykčio atakas. Būna, ji užsiraukia arba aš, tada vienas ant kito išsirėkiam ir vėl gerai.
– Jei kitam vasaros sezonui turėtumėte neribotą laidos biudžetą?
L. I.: „Turisto Lituano“ pasaulinis turas? Kodėl gi ne?! Jei tiktai radijas išleistų, labai norėčiau važiuoti į kokią Islandiją lietuvių paieškoti.
E. K.: Keliaujant po Lietuvą didelio biudžeto nereikia – tiesiog sėdi ir važiuoji. Jei ne savo automobiliu, tai autobusu ar traukiniu. Viskas pigu ir ranka pasiekiama. Todėl ar su didesniu biudžetu ar be jo, aš norėčiau pamatyti visą tą pusšimtį keistai besivadinančių miestelių, kuriuos suradome drauge su laidos prodiuseriais.
– Ar keliaudami po Lietuvą patyrėte kokių nors juokingų situacijų, kurias prisiminus ir dabar ima juokas?
L. I.: Didžiausius kuriozus mes keliame į savo ar „Power Hit Radio“ socialinius tinklus – feisbuką, instagramą. Kadangi laida transliuojama sekmadienio vakarais, jau nuo ketvirtadienio užverčiame klausytojus juokingais vaizdeliais. Pavyzdžiui? Kaskart, kai filmuojame laidą, mudu su Edgaru keliamės penktą ryto, tad į miestelį atvykstame truputį apsnūdę. Juokinga, kai dešimtą ryto tu kalbini žmogų ir jauti, kaip pats arba kolega markstosi, tik pro tamsius akinius kiti to nemato. Edgarą taip pat keletą kartų mačiau užsimerkusį (juokiasi).
E. K.: Vienoje iš laidų mes keliavome į bityną, kur mane atakavo viena labai įkyri bitė. Nesu alergiškas bičių įkandimams, be to, buvau su specialiu bitininko kostiumu, bet ji tiek suko apie veidą, kad nesusilaikiau nepasiuntęs jos toli toli... Tikiuosi, tą vietą užpypins. Kas dar? Lašinių kaime nusiritau nuo piliakalnio. Pati pirma laida. Pagalvojau – geras startas, jei taip ir toliau?..
Radome beveik pusšimtį vietų, turinčių intriguojančius pavadinimus. Iš jų atsirinkome pačius pačiausius.
– Ar jaučiatės esantys keliautojai iš prigimties – ne tik darbe, bet ir širdyje?
L. I.: Mano kelionių maršrutas priklauso nuo to, į kokios grupės ar atlikėjo koncertą noriu skristi. Per metus tai darau bent kelis kartus. Labiausiai nervina, kad tie koncertai, kurie mane domina, dažnai vyksta tose pačiose šalyse. Štai neseniai grįžau iš Amsterdamo, kur grojo australų elektronikos grupė „Rüfüs Du Sol“. Praeitais metais irgi buvau koncerte Amsterdame. Septynis kartus skridau į skirtingus Europos miestus dėl savo mėgstamiausio atlikėjo brito Fredo Again. Autografo negavau, bet buvome bendrame vakarėlyje po koncerto, tai ten jį pamačiusi vos nenualpau iš laimės.
E. K.: Kiek darbai leidžia, tiek keliauju. Rudenį su savo antrąja puse planuojame aplankyti Niujorką ir Majamį.
– Jei reikėtų apibūdinti savo kolegą (-ę) trimis komplimentais ir vienu šypseną keliančiu priekaištu...
L. I.: Kai dirbi su Edgaru, žinai, kad visada viskas bus padaryta gerai. Jis darbui atsiduoda visu šimtu procentų. Antra – jis labai punktualus: ir laiko prasme, ir gyvenime, ir dedlainuose (liet. galutinis terminas). Trečia – Edgaras sugeba būti ne tik kolega, bet ir geras draugas. Sukandęs dantis išklauso visų mano gyvenimo dramų, kurios vyksta beveik kasdien, ir duoda patarimų. Nežinau, ar jis laiko mane savo drauge, bet aš jį – tikrai. Bloga savybė? Gal egoizmas? Tarkim, stovi studijoje du išgerti kavos puodeliai. Mano ir jo. Baigęs darbą jis paims ir nusineš išplauti tik savo – per ketverius metus maniškio turbūt nė karto nepaėmė (atsidūsta).
E. K.: Laura – labai rūpestinga. Ir be galo komunikabili, organizuota. Dar? Nepakeičiama, kai reikia atlikti kokį nors darbą iki galo. Ars tol, kol galiausiai jį užbaigs. Nepaisant visų gerumų, kuriuos ką tik išvardijau, ši mergina, kur bekeliautume, vis kažką palieka, pamiršta, pasideda ne ten. Galvoju, koks čia žodis tiktų? Gal išsiblaškymas? Kai tik išvažiuojame iš renginio, Laura tuoj pat prisimena, kad sodyboje kažką paliko, ir tai nutinka beveik kaskart.
– Ar jūsų, Edgarai, antroji pusė nekelia pavydo scenų, kad drauge su Laura praleidžiate tiek daug laiko?
E. K.: Ne, ne… Man Laura labiau kaip sesė. Sakyčiau, tokia kartais užknisanti sesė.
– Kokių planų turite likusiai vasarai?
L. I.: Liepos pabaigoje planuoju su draugais trečią kartą skristi į Barseloną – į amerikiečių hiphopo atlikėjo Kendricko Lamaro Duckworth'o koncertą.
E. K.: Visą liepą kartu su „Power Hit Radio“ komanda, žinoma, ir su Laura, dirbsime Palangoje. Turėsime ir privačių renginių. Tiesą pasakius, vasara man – labiau darbymetis, o atostogas, kaip jau sakiau, turėsiu spalį. Laukia kontrastingos patirtys – nuo mažų lietuviškų kaimelių iki Amerikos didmiesčių.
– Vasara – puikus metas išbandyti kažką naujo arba skirti laiko senam geram hobiu, jei tokį turite?
L. I.: Pagrindinis mano hobis – muzika ir koncertai. Dar – bėgiojimas. Tai ir darysiu.
E. K.: Aš labai mėgstu žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai jau tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Ypač atėjus rudeniui, kai orai pabjūra, mėgstu užsidaryti su kompiuteriu ir visiškai pasinerti į virtualią realybę. Kartu su kolegomis kuriame tinklalaidę, kurioje kiekvieną savaitę apie juos kalbame – apžvelgiame, kas naujo įvyko kompiuteriniame pasaulyje. Jutube turime beveik 80 tūkst. savo kanalo prenumeratorių. Kitų metų gegužę pasirodys daugiau nei dešimt metų kurtas ir mano ilgai lauktas kompiuterinis žaidimas „GTA6“. Jau dabar esu užsirezervavęs dvi savaites atostogų. Noriu, kad tuo metu galėčiau ramiai sėdėti prie kompiuterio ir žaisti tą žaidimą.
– Ko palinkėtumėte sau, o kartu ir „Turisto Lituano“ laidos žiūrovams?
L. I.: Kadangi esu darboholikė, palinkėčiau hobiu paversti poilsį (juokiasi). Šito meno labai noriu išmokti, todėl vos tik randu daugiau laisvo laiko, išsyk lekiu į savo sodybą prie Molėtų, kur bandau įsižeminti ir draugauti su gamta.
E. K.: Keliaukite visur, kur tiktai galite. Nebūtinai toli, nebūtinai lėktuvu, nebūtinai brangiai – keliaukite kad ir į artmiausią miškelį, esantį šalia jūsų namų. Kuo dažniau išeisite iš namų, tuo daugiau pamatysite naujų dalykų, įgysite naujų patirčių. Kaip ten sakoma – esi jaunas, kol dar turi pirmų kartų? Tai keliaukite ir rinkite tuos pirmuosius kartus.
Naujausi komentarai