Suaugusieji nesubrendo lėlėms teatre? Ar lėlės, tiksliau, jų kūrėjai, dar nesusitaikė su mintimi, kad jų kūryba gali būti skirta ir suaugusiųjų auditorijai? Ieškoti atsakymų į šiuos klausimus paskatino naujausias Kauno lėlių teatro pastatymas.

Skaičiusieji Juliaus Kaupo pasakas, nukeliančias į supasakintą Kauną, tikriausiai vienbalsiai tvirtintų, kad šie kūriniai skirti tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Tačiau dar labiau į suaugusiųjų auditoriją orientuota J.Kaupo pasakų įkvėpta Kęstučio Navako pjesė „Daktaras Kripštukas pragare“ Kauno valstybinio lėlių teatro scenoje virto spektakliu vaikams. Teatras neišdrįso priimti iššūkio – statyti spektaklio suaugusiesiems ar universaliai auditorijai. Iš pradžių pjesę prikelti scenai kviestus vilniečius menininkus – režisierių Rimantą Driežį ir dailininkę Simoną Biekšaitę pakeitė klaipėdietė Jūratė Januškevičiūtė. Jos sukurtą spektaklio viziją išvydo žiūrovai. Pokalbis su Vilniaus „Lėlės“ teatro režisieriumi R.Driežiu – apie tai, kodėl Lietuvos lėlių teatrai vengia brandžiai auditorijai skirto repertuaro.

– Kokiam žiūrovui „Daktarą Kripštuką pragare“ būtumėte skyrę jūs?

– Susigaudančiam. Nenorėčiau, kad skaitytojai manytų: jei būtų dirbusi mano komanda, tai oi oi oi koks geras rezultatas būtų buvęs. Buvau pasikvietęs jauną teatro dailininkę S.Biekšaitę, norėjome statyti universalų spektaklį, neužkertant kelio į jį ir vaikams. Pjesė man pasirodė netikėtai gera. Man susidarė įspūdis, kad tai – gerą įdirbį turinčio dramaturgo kūrinys. Skaitydamas J.Kaupo pasakas nieko per daug jose neįžiūrėjau, išskyrus sąsajas su Kaunu. O K.Navakas labai gražiai viską susiejo su šiuolaikine Kauno mitologija. Tą norėjome apžaisti spektaklyje. Retai taip būna, kad pjesę norisi statyti be jokių pakeitimų – o šiuo atveju buvo būtent taip.

– Kodėl teatras atsisakė jūsų paslaugų?

– Tai buvo sprendimas iš mano pusės – solidarizavausi su dailininke, jauna menininke, kurios paslaugų buvo atsisakyta. Tai, ką, man pritariant ir netgi skatinant, sukūrė dailininkė, teatrui pasirodė nepriimtina. Teatras turi teisę rinktis, aš taip pat turiu tokią teisę. Lėlių teatras – su dailininko kūryba nepaprastai susijęs menas. Dailininkės buvo atsisakyta neatsiklausus manęs – man pasiūlė susirasti kitą spektaklio dailininką. Tarsi kas būtų iš mano santuokos liudijimo išbraukęs žmoną ir siūlytų kitą. Su dailininke išėjau ir aš. Tačiau teatrui jokių pretenzijų neturiu.

– K.Navako pjesėje yra dviprasmiškų seksualinių užuominų.

– Prieš šias užuominas nebūtume užmerkę akių. Bet ir būtume ne daugiau jas atmerkę nei Stasio Ušinsko (žymiausio Lietuvos lėlininko, profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko – aut. past.) lėlės. Juk S.Ušinsko sukurta lėlė Dainininkė buvo atvira krūtine, bet nebūtinai nepadoriai atrodė. Kadangi S.Ušinskas – kaunietis, norėjome personažus kurti taip, kad atsispindėtų jo dvasia.

„Lėlės“ teatre net keletą kartų stačiau „Silvestrą Dūdelę“ pagal Antano Gustaičio pjesę. Tekstai – pilni dviprasmybių. „Silvestrą Dūdelę“ turime repertuare – tai spektaklis vaikams. Tačiau kartais tą spektaklį užperka vien suaugusieji. Tada mes leidžiame dviprasmybėms išryškėti – tekste pabrėžiame kitus dalykus.

– S.Biekšaitės scenografijoje buvo erotizuotų elementų?

– Velnienė turėjo būti su atvira krūtine, bet ne su natūralia – tiesiog sekant S.Ušinsko dvasia. Antra, nesinorėjo daryti saldžios stebuklinės pasakos. Juk pjesė universali – tinkama ir vaikams, ir suaugusiesiems. Spektaklį pastatė puiki lėlininkė J.Januškevičiūtė – atsiradus progai, būtinai jį pažiūrėsiu.

– Buvo tekę anksčiau nutraukti pradėtą darbą dėl pernelyg drąsių kūrybinių sumanymų?

– Ne. Nepasakyčiau, kad mūsų sumanymas buvo per drąsus – tiesiog neatitiko mano ir teatro lūkesčiai. Galbūt, kai buvau jaunesnis, dėl šeimos, dėl kitų socialinių dalykų negalėjau sau leisti atsisakyti nepriimtino darbo – dirbdavau dantis sukandęs. Dabar aš jau per senas tokiems žaidimams. Be to, norėjau solidarizuotis su jauna dailininke. S.Biekšaitė – ne kokia piemenė, yra kūrusi kostiumus Gintaro Varno, scenografiją – Jono Vaitkaus spektakliams.

– Susidaro įspūdis, kad lėlių teatrų repertuaras pernelyg dažnai skiriamas vien vaikams…

– Čia ne lėlių teatrų bėda. Norėtųsi, kad lėlių teatruose būtų bent jau pusiausvyra – tiek pat pastatymų vaikams, kiek ir suaugusiesiems. Tačiau tai sunku įveikti dėl visuomenės požiūrio inercijos. Ypač kai tampame vartotojų visuomene.

– Kas turi pasikeisti, kad suaugusieji eitų į lėlių teatrą žiūrėti jiems skirtų spektaklių?

– Pirmiausia spektakliai turi būti geri. Tik nereikia pamiršti, kad gerų spektaklių lygiai tiek pat mažai pastatoma dramos, operos ir lėlių teatruose.

– Kaip manote, kada pusė šalies lėlių teatrų pastatymų bus skiriama suaugusiesiems?

– Kai turėsime daug lėlių teatru iš pašaukimo užsiimančių žmonių ir visuomenė kaip socialinis užsakovas šiuose teatruose ras pakankamai spektaklių vaikams – kad kažkam liktų laisvos rankos eksperimentams. Beje, jūs Kaune turite labai įdomų universalų teatrinį eksperimentą – „Psilikono teatrą“. Teatru jį galima vadinti sąlyginai, bet, manau, jis gali būti priskirtas prie lietuviškojo lėlių teatro reiškinių. Vaizdo, iškalbos stiprumu jis universalus – manau, ir vaikas su malonumu pasižiūrėtų jo pasirodymus.
Inercija – baisus dalykas. Lėlių teatre į gerą spektaklį suaugusiesiems labai sunku prisikviesi žiūrovą vien dėl to, kad tai – neįprasta.

O dėl K.Navako pjesės – Kaune yra ne vienas dramos teatras. Pjesė tikrai verta išvysti rampos šviesą viename jų.