Nesumeluota bendrystė

TV3 televizijos projektas "Lietuvos garbė" jau šešioliktus metus Kovo 11-ąją kvies paminėti vieną svarbiausių valstybinių švenčių – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Pagrindinė šių metų renginio idėja – paprasti žmonės daro nepaprastus darbus šiuo nepaprastu laiku.

Projektas "Lietuvos garbė" pagerbia tuos, kurie tyliai daro gerus darbus – padeda į nelaimę patekusiems, savanoriauja, aukojasi dėl kitų gerovės, garsina Lietuvą savo talentais, meno ar mokslo pasiekimais. Tai žmonės, kuriais galime ir turime didžiuotis, tad neatsitiktinai jie pagerbiami tokią svarbią mums dieną – Kovo 11-ąją.

"Praėjusieji metai daugeliui buvo kitokie. Jie nepašykštėjo iššūkių ir išbandymų. Tačiau yra dalykų, kurių niekas negali pakeisti. Nacionaliniai apdovanojimai "Lietuvos garbė" – ilgametė TV3 televizijos tradicija, kasmet suburianti tautą pagerbti tuos, kurie atliko nepaprastus žygdarbius. Jie gyvena tarp mūsų, dažnai niekieno nepastebėti, nes yra per kuklūs, kad garsiai kalbėtų ar girtųsi. Tačiau tai mūsų televizijos galia – parodyti visai šaliai jų pasiaukojamus darbus, drąsias širdis ir įkvepiančias istorijas", – sakė TV3 grupės vadovė Laura Blaževičiūtė ir kvietė minėti Kovo 11-ąją kartu su "Lietuvos garbės" apdovanojimais.

Nepaisant visų karantino apribojimų, sunkumų ir iššūkių, laukia septynios nominacijos, septynios istorijos ir jų herojai. Apdovanojimai bus įteikti septyniose skirtingose Lietuvos vietose, pasitelkiant kranus, dronus, limuzinus, raudonus kilimus ir deglus, o TV3 televizijos žiūrovus džiugins mylimų atlikėjų koncertas, kuriame pasirodys žaibiškai išpopuliarėjusi Austieja, visų mylimi Saulius Prūsaitis, Marijonas Mikutavičius, Evgenya Redko, grupė "Lietuvaičiai" ir daugelis kitų. Apdovanojimus ves A.Kudabienė, Mindaugas Stasiulis ir M.Mikutavičius.

Stengiesi matyti tą, kuris gali pakovoti už kitą, kuris dėl kito gali neskaičiuoti savo pinigų, rūpintis, kad senesnis žmogus turėtų ir draugystės, ir maisto.

Kaip sako A.Kudabienė, kiekvieną kartą, artėjant šiam renginiui, jos viduje atsiranda jaukios šilumos burbulas. "Tokią progą, tokią dieną norisi paminėti, švęsti – ir aš nė kiek neabejoju, kad ne man vienai, – ne pompastiškai, bet labai labai jautriai, labai smagiai, labai džiugiai. Ar kalbėtume apie valstybės gyvenimą, ar apie žmogaus gyvenimą, visą laiką yra smagūs tie momentai, kurie skatina judėti į ateitį. Pasižiūri į tuos žmones, kurie kažin kelintą kartą yra pagerbiami šiuose renginiuose, ir ramybė ateina širdin", – sako ji.

Žurnalistę nuoširdžiai žavi jauni žmonės, kurie kuria mokslą, kultūrą, sveikatos apsaugą, kurie ištiesia pagalbos ranką kitam žmogui, kad ir kas jis būtų – kaimynas ar nepažįstamas. "Išgelbėti skęstantįjį, žmogų iš degančio namo ar nuo ginkluoto nusikaltėlio nukentėti galintį asmenį. Atrodo, kad tokiose situacijose kiekvienas galvojame apie save, bet čia staiga matai, kad ne – yra tikros ir nesumeluotos bendrystės tarp mūsų. Kai matai tokių pavyzdžių, tokius žmones ir jų konkrečius išgyvenimus, tikrai apima įkvepiantis ir saulėtas jausmas", – šypsosi A.Kudabienė.

Jaudulio nepaslėpsi

Ne pirmus metus "Lietuvos garbės" apdovanojimus vedančiai žurnalistei labiausiai į atmintį įsirėžęs herojų jaudulys, jiems įžengus į dideles sales – ar tai būtų Nacionalinis dramos teatras, ar Nacionalinė filharmonija.

"Ten paprastai vyksta grandioziniai, įspūdingi menininkų pasirodymai – tarsi ne su mūsų, paprastų mirtingųjų, gyvenimu susiję. Ir čia staiga žmogus lipa ant scenos, mato didelę minią žmonių, kuri stojasi, jam lipant ant scenos, kuri jam ploja, nes ką tik pamatė, ką jis nuveikė. Pagerbiami žmonės dažniausiai būna labai sutrikę, nes jie yra ne žvaigždės, atrodytų, lyg mes patys: gyvena šalia, atrodo paprastai, elgiasi paprastai, be jokių ypatingų gaidelių balsuose. Staiga jie sutrinka, kad jiems reikia tapti herojais, kuriuos norime pagerbti. Nebuvo nė vieno, kuris nesijaudintų, nė vieno, kuris neklaustų: kodėl mane čia pakvietėte? Juk aš nieko nepadariau. O jis ką tik išgelbėjo vaikus iš degančio namo", – pasakoja ji.

"Lietuvos garbė" skatina kasdienybėje dažniau atkreipti dėmesį į tokius žmones. "Stengiesi matyti tą, kuris gali pakovoti už kitą, kuris dėl kito gali neskaičiuoti savo pinigų, rūpintis, kad senesnis žmogus turėtų ir draugystės, ir maisto. Tokie veiksmai juos atliekančiam nėra materialiai naudingi ar apskaičiuoti – tiesiog tai gera žmogaus širdis. Visą laiką stengiesi pasidžiaugti tokiomis asmenybėmis ir susitikus jas pagirti, nebijoti tai daryti, nes kartais gal mes iš tiesų per mažai vienas kitame matome gerų dalykų ir per retai vienas kitam pasakome gražesnį žodį", – atvirauja A.Kudabienė.

Kovo 11-ąją ji švenčiu kartu su tais, kurie dalyvauja rengiant "Lietuvos garbės" transliaciją. "Su tais, kurie rengia siužetus, su operatoriais, su režisieriais. Iš tiesų ten būna be galo daug žmonių – televizijos žiūrovas nemato daugybės jų, kuri dirba, kad tos kelios eterio valandos virstų švente. Mes su jais, pasidabinę kokiu nors lietuvišku ženkliuku, kad atpažintume vienas kitą, jog švenčiame ir džiaugiamės, būname tądien kartu. Man asmeniškai net nėra smagesnio būdo, kaip švęsti Kovo 11-ąją", – dalijasi žurnalistė.

A.Kudabienė puikiai prisimena ir 1990-ųjų Kovo 11-ąją, nuotaiką šios dienos išvakarėse. "Tada su Gintaru Kudaba, turėdami Kultūros fondo kamerą, lakstėme ir klausinėjome to meto politikų, paprastų žmonių apie nuotaikas, apie pasirengimą, apie prognozes. Man labiausiai išliko jausmas, kad tada buvo įtampos, bet ir didžiulis laisvės noras bei nerimas, kurie sukuria įdomų jausmų kokteilį. Supranti, kad kelio atgal nėra, bet kitas žingsnis – neaiškus. Tą vakarą buvo jaučiamas giedras nerimas visų, kuriuos kalbinome, – patikėkite, o jų buvo labai daug, nebuvo nė vieno, kuris būtų sakęs, kad gal dar truputėlį per anksti, neskelbkime", – pamena ji.

Mokame švęsti

A.Kudabienė nė kiek neabejoja – praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams lietuviai moka švęsti laisvę.

"Mes mokame pabambėti, vienas kitą iškeikti, mokame daugybę visokių dalykų, kurie parodytų, kad lietuvis lietuviui – geriausias patiekalas. Bet iš tiesų man atrodo, kad bet kokioje valstybėje ir tautoje yra to paties. Visiškai normalu yra ginčytis, bartis, ieškoti geriausio kompromisinio sprendimo, paskui vienas kitą kritikuoti. Tai paprasčiausiai žmogiška", – pastebi ji.

"Bet Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją ir Liepos 6-ąją matai žmones, kurie iš vidaus šviečia. Tie žmonės išeina į gatves, kelia vėliavas, puošia savo namus ir aplinką tautine atributika – jie pažymi, kad jiems tai svarbu. Kuo toliau, tų žmonių yra daugiau, ir jie išradingai puošiasi, taip sukurdami šventinę atmosferą. Tada matai, kad viskas yra gerai", – sako A.Kudabienė.

"Man gera gyventi šitoje žemėje, šitoje vietoje, šituo laiku. Taip, visokie kasdieniai rūpesčiai, klausimai, diskusijos, problemos, nusistebėjimai, kritika niekur nedingsta, bet tai yra kasdienybė. O kai ateina diena, kai  pasakome, ką mes iš tiesų galvojame apie savo valstybę, iš tiesų užplūsta giedras ir neišpūstas pasididžiavimo jausmas, kad aš esu čia, dabar ir su visais šiais žmonėmis", – šypsosi žurnalistė.

"Lietuvos garbė" – kovo 11 d. 19.30 per TV3.