Pasirinkimai – šeimos naudai

"Gimę vaikai į mano gyvenimą atnešė prasmę, – neabejoja Eglija. – Kai esi jauna, ieškai savo pašaukimo, mokaisi, galvoji apie savo būsimą darbą, karjerą, šeimą. Bet nesuvoki, kad tik vienintelė šeima ir yra ta tikroji prasmė, vertybė."

Jos vyresnioji dukra Greta baigė universitetą Danijoje ir Londone – mokėsi dizaino ir technologijų, dabar dirba, o jaunesnioji Klaudija mokosi meno ir dizaino koledže, šiemet stos mokytis dailės.

Savo gyvenime Eglija nekart rinkosi savo šeimos ir vaikų naudai.

Kitas vertybes, susijusias su asmenine erdve, savęs įprasminimą veikloje, asmeninių, bet ne šeimos svajonių įgyvendinimą ji paliko dėl vaikų interesų, kokybiško mokslo ir jų sveikatos.

"Dėl to negaliu gailėtis, nes tokia esu ir kitokio varianto neįsivaizduoju. Kitu atveju būčiau ne aš, arba pusiau aš", – įsitikinusi Eglija.

Jos šeimoje svarbiausia yra pasitikėjimas. "Mes perėjome sudėtingus paauglystės labirintus.  Dėl to tam tikrais laikotarpiais reikėjo atsisakyti karjeros, veiklos ir visą savo dėmesį bei laiką skirti tik vaikams", – kalbėjo dviejų dukrų mama.

Už atvirumą nebaudžiama

Eglija su dukromis kalbėjosi ir kalbasi daug, visada ir atvirai apie viską.

"Prašiau sakyti tiesą pažadėjusi, kad nesmerksiu, suprasiu, padėsiu ir palaikysiu, kad ir kas būtų, – apie savo, kaip mamos, bendravimo principus kalbėjo Eglija. – Už tai dabar man dėkoja. Mes esame stiprus kumštis, visada žinau, kur ir ką jos veikia, kaip sekasi. Mano antenos, davikliai vis dar tokie pat jautrūs ir nukreipti į mano dukrų pusę, kaip buvo ir jų vaikystėje. Jaučiu jas, žinau, kaip joms sekasi, visada pajaučiu, kada man reikia susirūpinti."

Eglijos šeimoje svarbiausias prioritetas – mokslai ir išsilavinimas. Ji pati dar nėjo į mokyklą, kai pradėjo savarankiškai skaityti sudėtingas knygas.

"Pamenu krūvas knygų, kurios buvo perskaitytos po kelis kartus. Mama kasdien man atnešdavo po knygą į mano vaikystės biblioteką, – prisiminė Eglija. – Meno ir kultūros pažinimas yra neatsiejama auklėjimo dalis, o dabar, jau užaugus vaikams, tapo jų kasdienybe."

Ji perdavė dukroms tai, ką gavo iš savo mamos, nuolat savo kvalifikaciją keliančios meno žinovės, menininkės, mokytojos.

Dar būdama pradinių klasių mokine, E.Vaitkevičė žinojo visus dailininkus, visus paveikslus, visus laikotarpius.

"Tai mama man įdėjo kaip matricą. Jos dėka esu kūrybinga. Mano 74 metų mama šiais metais įstojo į universitetą Kaune mokytis anglų kalbos, – pasakojo Eglija. – Bet tuo ji mane visai nenustebino. Aš, kaip ir ji, esu nuolatinė studentė."

Mano 74 metų mama šiais metais įstojo į universitetą Kaune mokytis anglų kalbos.

Dukras vadina gamtininkėmis

Išvykdamos nuolat gyventi į Londoną Eglija su dukromis labai džiaugėsi galimybe pamatyti britų muziejus, paveikslų galerijas.

"Mano dukros galerijas aplankė jau ne po vieną kartą. Jaunesnioji Klaudija mokosi meno ir dizaino. Ir kaip kitaip, jei nuo vaikystės lankė Valdorfo darželį ir pradinę mokyklą, o jos močiutė yra viena iš Valdorfo mokyklos pionierių Lietuvoje, – tęsė E.Vaitkevičė. – Paklauskite savo aplinkos mokytojų, ar jie dažnai važiuoja į pasaulinius seminarus ir mėnesiais gyvena kitose pažengusiose mokyklose, norėdami atnešti patirties į savo mokyklas?"

Neatsitiktinai Eglija visada jautėsi taip, kad turi atitikti mamos iškeltą kartelę ir tai perduoti savo vaikams.

Kai Londone apsilanko E.Vaitkevičės mama, prasideda labai intensyvus laikotarpis – lankomos dailės galerijos, muziejai, architektūros paminklai.

"Mes nostalgiškai prisiminėme laikus, kai ji man dar mažytei rodydavo Gogeno, Matisso, Van Gogo, Rembrandto paveikslus savo  reprodukcijų kolekcijoje, – prisiminė Eglija. – O štai dabar, kai turime galimybę pamatyti originalus, negalime atsigrožėti."

Jos mama taip pat yra botanikos žinovė. Pažįsta augalus, žino jų lotyniškus pavadinimus. "Mano kvepalų kūrėjos profesija jai labai patinka, nes susiję su augalais", – paaiškino E.Vaitkevičė.

Eglija savo dukras vadina gamtininkėmis – norą kažką užsiauginti Greta ir Klaudija paveldėjo iš močiutės. "Ant palangės iš sėklų užaugina visokių keistų augalų", – šypsosi Londone gyvenanti Eglija.

Dabar jos dukros yra suaugusios, turi savo gyvenimus, dirba, mokosi. "Netrukus jos taps visiškai nuo manęs nepriklausomos, – prisipažino ji. – Tačiau mūsų glaudus ryšys niekur nedingsta ir nemažėja."