Su šimtais ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio įžymybių interviu dariusi žurnalistė Laisvė Radzevičienė nusijuokė: "Nei tų žvaigždžių pas mus yra, nei žvaigždžių žurnalistų." Ji nutarė daugiau nebebūti glamūrinio gyvenimo atspindžių fiksuotoja ir sako, kad toks sprendimas galvoje noko jau seniai.

– Pradėsime nuo futbolo, kurio paasaulio čempiontas daugelio vyrų žmonų ir mylimųjų laimei pagaliau baigsis. Turbūt įkyrėjo iki gyvo kaulo, nes tavo vyras Vytaras yra didelis šios sporto šakos gerbėjas?

– Kiek prisimenu mūsų bendrą gyvenimą, tiek jame buvo futbolas. Nors pats yra rankininkas, Vytaras futbolą visada žaisdavo. Mano akyse viename Baltijos paplūdimyje buvo įkurtas ir futbolo klubas "Prelegentai". Negaliu sakyti, kad aš jį vien tik geru žodžiu miniu, – tai, kas po futbolo – man labiausiai nepatinka. Nežinau, kur jie dangina tas valandas!

Tiesą sakant, mūsų televizorius nelabai ką daugiau ir rodo: žinias, filmus ir futbolą. Kai žaidžia lietuviai, visada susirandu kitų darbų, tačiau Europos ir pasaulio čempionatai man patinka. Atrodo, kad stiprių, gražių vyrų energija iš ekrano atkeliauja į namus. Vytaras dažnai sako, kad mano skonis blogas, nes futbolininkai, kuriuos išsirenku, nė kiek į jį nepanašūs.

Bet olandus, atrodo, šiais metais išsirinkau teisingai (su Laisve kalbėjomės Nyderlandų ir Argentinos rungtynių dieną, kai dar niekas nežinojo apie Nyderlandų rinktinės pralaimėjimą – red. past.) Na, po to, kai iš čempionato namo išvyko Anglijos rinktinė. Čia aš vyrą palaikau – keturiasdešimtmečio proga jam padovanojau bilietą į "Liverpool" ir "Arsenal" rungtynes Londone. Buvo labai nustebęs. Niekaip nesuprato, iš kur juos gavau.

– Tavo vyras dievina ne tik futbolą, bet ir keliones. Turbūt daug kas klausia, kiek galima leisti jį su Martynu Starkumi į tokias tolimas ir ilgas keliones?

– Tiems, kurie taip klausia, seniai turiu paruošusi savą klausimą: "O kaip galima neišleisti?" Pabandytų jis manęs neišleisti, kai iškeliauju su savo draugėmis! Lygiai taip pat, kaip ir jis – kartą per metus, pavasarį. Būna, apsilenkiame ir tuomet nesimatome beveik du mėnesius. Bet kaip smagu sugrįžti!

– Ką jūs sakote vaikams, kai tėčio tiek ilgai ir dažnai nebūna namie?

– Mūsų vaikai – dideli ir protingi. Augustė Marija tėčio keliones seka nuo paauglystės ir jau įpratusi, kad jis iš savo kelionių jai negaili lauktuvių. Dažniausiai tai – papuošalai. Būna, nepataiko, bet dukra išmintingai nutyli, – tėtis vis tiek neprisimena, kokį daiktą ir iš kokios šalies jai parvežė.

Vincentas nekeliaujančio tėčio nė nepažįsta. Sūnui buvo pusantrų, kai Vytaras su Martynu pirmą kartą senu mersedesu išvyko į Afriką. Lauktuvių Vincentas neprašo. Jo pasiūlymas tėčiui – komercinis: "Tu pasakyk, kiek man skirsi pinigų lauktuvėms, kai grįši, važiuosim į žaislų parduotuvę ir man ką nors nupirksi."

– Ką Vytaras daro dėl tavęs, nors ir sukandęs dantis?

– Retai prašau to, kas jam nepatinka. Bet sukandęs dantis paskui mane jis eina į drabužių parduotuvę. Arba tvarko savo spintą namuose.

– Ar jau galėtum pasakyti, kad puikiai pažįsti vyrus? Kas tai per padarai?

– Vyrai juk iš kitos planetos, kaip gali juos pažinti?! Prisipažinsiu, būna akimirkų, kai galvoju: na ir kas, mielasis, tavo galvoje? Galvok negalvojęs – į smegenis neįlįsi. Vyrai tikina, kad vingių jų smegenyse daugiau, jos sunkesnės, bet labai dažnai po tariamu vyriškumu ir stiprybe slepiasi jautrios, pažeidžiamos sielos. Be moterų daugelis jų pražūtų. Esu tuo tikra.

– Vyrai turi savo žaisliukus. Vytarui tai – futbolas, dar, atrodo, sodyba Dzūkijoje.

– Ir vyrai, ir moterys turi žaislų, kurie padeda neišnykti bėgant dienoms. Matyt, reikia, kad žaidimuose kartais užmirštume sudėtingą ir negailestingą suaugusių žmonių gyvenimą. Futbolą Vytaras žaidžia vis rečiau – jaunystės maksimalizmas išklibino sąnarius. Juokais grasinu jam, kad ratukuose senatvėje jo nevežiosiu, o jis atkerta, kad iki to laiko jau bus išrasti kompiuterizuoti vežimėliai.

Sodyba – ne žaisliukas, o tikras žaislas, vos radęs laisvą minutę jis sėda į automobilį ir važiuoja į Merkinės miškus. Iš pradžių buvau nusiteikusi prieš šį jo pirkinį, tačiau dabar toji vieta man patinka. O dar patinka, kad Vytaras laikosi žodžio: "Galėsi čia nieko nedaryti, kai atvažiuosi, viskas bus padaryta už tave." Nieko ir nedarau. Tik renku žemuoges ir grybus rudenį.

–  Už ką verta mylėti V.Radzevičių?

– Mes mylime juk ne už kažką. Mylime, nes tiesiog mylime. Jis mano žmogus.

– Vytaro kulinarinę knygą turbūt parašė nepriklausoma žurnalistė, jo žmona Laisvė?

– Mano vyras puikiai moka rašyti! "Pasaulio puodų" gimimo procese man teko indų plovėjos ir redaktorės pareigos. Mainais gavau dedikaciją.

– Kodėl nusprendei tapti nepriklausoma žurnaliste?

– Kai manęs šito klausia, juokauju: "Mano regėjimas pablogėjo, darosi labai nepatogu garsenybių vakarėliuose, kai reikia išsitraukti akinius ir užsirašyti nepažįstamų žmonių pavardes."

Pagal visas protingas knygas darbą pakeisti turėjau jau du kartus – "Žmonėse" dirbau keturiolika metų. Tai nebuvo lengvas sprendimas, ilgai jis brendo mano galvoje, kai apsisprendžiau, tapo lengviau. Vadinasi, sprendimas išmėginti savo pačios jėgas, pabandyti nepriklausomos žurnalistės duonos buvo teisingas. Neabejoju, kad manęs laukia šviesi ateitis.

– Tave galima pavadinti žvaigždžių žurnaliste?

– Bjaurus pavadinimas – žvaigždžių žurnalistė. Nei tų žvaigždžių pas mus yra, nei žvaigždžių žurnalistų. Taip jau susiklostė, kad nuo universiteto laikų įlindau į pramogų pasaulį, išties pažįstu daug žinomų žmonių – muzikantų, dainininkų, aktorių, menininkų, režisierių. Tarp jų yra fantastiškų, protingų, jautrių, širdingų asmenybių, tačiau tuštybės – irgi sočiai. Ne vienas pripažįsta, kad garbėtroška juos atvedė į sceną.

– Ko reikia, norint įlįsti į žmogaus sielą ir kad šis žmogus atsivertų iki gelmių? O po to perskaitęs nenusiviltų, nepersigalvotų dėl savo žodžių?

– Atsiverti nenori niekas. Žmonės nori būti geresni, gražesni, protingesni, išmintingesni, talentingesni, nei yra iš tikrųjų. Man sako, kad moku klausytis... O man atrodo, kad reikia gerbti kiekvieną pašnekovo žodį.

– Išskirtum įspūdingiausias istorijas ir kalbintus žmones?

– Žmonių, istorijų, skaudžių išpažinčių, interviu, kurie taip ir nebuvo išspausdinti per tuos metus, buvo daug ir įvairių. Žinau viena: kuo daugiau žmogus turi pasakyti, kuo didesnė jo širdies gelmė, kuo daugiau talentų jis turi, tuo paprastesnis yra. Kompozitorius Ennio Morricone, režisieriaus Ingmaro Bergmano mūza, aktorė Liv Ullmann, šiuolaikinio meno legendos Jono Meko dukra Oona Mekas, vokiečių aktorė Margarita Broich, lenkų režisierius Krzysztofas Zanussi, džiazo legenda Vladimiras Čekasinas, pasaulinio garso menininkas Deimantas Narkevičius, daug dar būtų galima vardyti. Tiesiog tų žmonių mintys ilgai lieka širdyje, bet visada sakau, kad įdomiausi interviu niekada taip ir nebuvo padaryti – galvoju, kartais gaila, kad žmonės nenori dalytis itin vertinga savo patirtimi.

– Ar nepersisotinai vadinamojo glamūro – saldybių, puikybių, gražių drabužių, išorinio blizgesio?

– Darbas yra darbas. Kai dirbi, išmoksti atsiriboti nuo to, kas nėra tau artima. Saldybės, puikybė ir blizgučiai – ne mano gyvenimas. Mano draugės tai patvirtintų.

– Ar nejauti, kad tame išoriškai blizgiame pasaulyje labai daug tuštybės, kuri kartais gali įtraukti į savo liūną?

– Geriau kiekvienas mūsų gyventų savo gyvenimą. Nemėgstu etikečių, man nepatinka, kai žmonės imasi spręsti – tas laimingas, o tas – ne, tas tuščias, o tas – pilnas. Aš nežinau visko apie save, kaip galiu žinoti apie kitus. Nepažįstu savo vyro, kaip galiu suprasti, kas darosi kito žmogaus viduje?

– Ką davė bendravimas su žinomais žmonėmis, tarp kurių, žinoma, yra ir protingų, daug pasiekusių savo gyvenime?

– Tikiu, kad kalbėdami du žmonės apsikeičia energija, negali taip būti, kad viename neliktų kito patirties. Kiekvienas sutiktas žmogus mus kažko išmoko – pakantumo, tolerancijos, garbės suvokimo, meilės kitiems. Man atrodo, aš sąžiningai mokiausi iš kiekvieno sutikto žmogaus – kokiam reikia būti ir kokiam – ne.

– Kokios žvaigždės yra žemiškos ir žmogiškos, o ir graži išorė ar drabužiai nesiskiria nuo jų sielos?

– Nori pavardžių? Bijau, kad vienus prisiminsiu, o kitų – ne, todėl nevardysiu. Sutikau daugybę puikių, žemiškų, šiltų žmonių. Kartais jie būdavo gražiai apsirengę, o kartais – ne visai. Tiesa – išorinis blizgesys ir spindinti siela dažniausiai neturi nieko bendra.

– Išdrįsi įvardyti įnoringiausias žvaigždes?

– Visada suprantu tuos, kurie sako tiesiai: aš nekalbu apie asmeninį gyvenimą. Tačiau keletą valandų klausyti gyvenimo peripetijų, o paskui išgirsti: tu nerašyk, aš tik tau pasakoju, na, tai jau ne darbas. Esu žurnalistė ir sutikusieji su manimi kalbėtis turi tai žinoti.

L.Ulman tikrai neprašė parodyti savo nuotraukų prieš jas spausdinant, režisierius Emilis Vėlyvis nepataisė nė vieno savo pasakyto sakinio, O.Mekas nesimaivė, kad grimas blogas ar stilistė ne tuos drabužius parinko, ji išvis be grimo būtų fotografavusis, o mūsų jaunosios panelės kartais, oi, kokius ožius parodo. Ir krepšininkai kai kurie pasipūtę iki begalybės.

– Trys kurioziškiausios situacijos?

– Nemėgstu tokio klausimo, nors žinau, kurioziniai nutikimai visada paskanina tekstą. Aš apskritai neturiu humoro jausmo. Bent jau taip sako mano vyras. Sūnus dar prideda: "Mes vilniečiai, mes turime humoro jausmą, o tu, mama, iš kaimo."

– Atsigręžiant atgal – kokia situacija ar įvykis raižo širdį, kokia įsiminė kaip neišnaudota proga, kokia vis dar kvepia saldžiai tarsi medus ir kurią norėtum dar ne kartą išgyventi?

– Norėčiau išgyventi kai kuriuos pokalbius. Skaudžius atsivėrimus, pasakojimus apie tikrus, nuoširdžius jausmus. Dėl to man labai patinka rašyti žurnalui "Legendos".

– Kokią prasmę ir kada tau įgavo laikas?

– Laikas? Na, jis bėga žiauriai greitai, bjaurybė. Pamenu, močiutė Salomėja kartą man sakė: "Pamatysi, vaikeli, gyvenimas – tik akimirka. Čia gimei, o čia jau mirti reikia." Tada nesupratau, apie ką ji kalba. Dabar suprantu. Ypač, kai reikia rašyti in memoriam savo herojams. Būtų keista, kad juos rašydama negalvočiau apie laiką. Mes visi jo turime labai nedaug, užtat reikia gyventi šiandien. Tai – dar viena priežastis, kodėl nusprendžiau pakeisti darbą.

– Ir paskutinis klausimas. Laisve, kas tau yra laisvė?

– Kad esu Vytaro nelaisvė – tiksliai žinau, jis man dažnai tai kartoja. Manoji laisvė – tikėti, kad pasaulyje yra daugiau gerų žmonių nei blogų, atleisti tiems, kurie įžeidė, nekreipti dėmesio, ką kiti pagalvos, ir būti sąžiningai. Fu, kaip ožiaragiška!