Sniego karaliene vadinama dainininkė nesižavi žvaigždžių fabrikais, nemoka taupyti ir neranda nieko, kas galėtų nustebinti

Latvių dainininkės, Rusijos estrados primadonos Laimos Vaikulės žvaigždė tebėra zenite. Tai patvirtino praėjusį sekmadienį Vilniaus „Siemens“ arenoje surengtas jos koncertas, į kurį buvo nupirkta aštuoni tūkstančiai du šimtai bilietų.

Prie arenos rikiavosi eilės lengvųjų automobilių, autobusų, iš pusės Lietuvos suvežusių gerbėjus pasiklausyti „gyvos Laimos Vaikulės“. Kita pusė Lietuvos kitądien važiavo Šiaulių link, kur vyko dar vienas koncertas.

Prieš koncertą Vilniuje Laima Vaikulė surengė spaudos konferenciją. Susitikimui su žurnalistais ji paskyrė dvidešimt minučių. Ir nė viena minute daugiau: čia ne koncertas, kuriame po paskutinės dainos sukeltomis ovacijomis galima išprovokuoti bisą.

Sniego karaliene tituluojama Laima Vaikulė su žurnalistais bendravo ganėtinai šiltai ir draugiškai, tačiau bendravimas vis tiek priminė simultaną: joks klausimas neatrodė netikėtas, o ką atsakyti, regis, žinojo jau iš anksto.

Mieliausiai ji kalbėjo apie savo šunis. Tai, kad jie - didžiausia L.Vaikulės gyvenimo aistra, yra sena tiesa. Net prabangūs dainininkės namai Rygoje įrengti atsižvelgiant į jos šunų poreikius.

Rusiškai geriau nei angliškai

Žvaigždė žurnalistus privertė prisiminti kai kam jau primirštus, kai kam – menkai išlavintus rusų kalbos įgūdžius. Įžengusi į spaudos ložę, natūraliai tarė: „Zdravstvuite, rebiata“, tuo parodydama trumpiausią kelią susikalbėti.

Dėl kalbėjimo ir dainavimo rusų kalba L.Vaikulė per savo karjerą prisiklausė tiek komentarų, kad, matyt, nebekreipia į juos dėmesio. Viename neseniai spaudoje skelbtų interviu ji sakė, kad rusiškai kalba, mąsto ir dainuoja taip pat lengvai, kaip ir latviškai. Anglų kalba išmokta, tačiau taip ir liko svetimesnė.

Tai tik detalės, nes kad ir kokia kalba dainuotų L.Vaikulė, jos žemas specifinio tembro balsas atpažįstamas be vargo. Lygiai taip atpažįstamas ir su niekuo nepalyginamas jos sceninis įvaizdis, plastika, manieros.

Įvaizdis žavi ir erzina

Ji jau priprato būti vadinama stilingiausia Rusijos varjetė artiste. Nesigina to vardo, dėkoja už komplimentus, tačiau visada palieka teisę rinktis. Sako žinanti, kad jos įvaizdis patinka tikrai ne visiems: kai ką erzina, kai ką - piktina. Tačiau Laima Vaikulė yra tokia, kokia yra, kokią save sukūrė ir kokią daug metų pažįsta žiūrovai. Lietuvos žiūrovai - taip pat.

Laima Vaikulė visuomet mielai prisimena savo pirmą įspūdingą pasirodymą Lietuvoje 1985-aisiais. Kaip tik tada visu ryškumu sužibo jos žvaigždė, kurios švytėjimą palaiko ryškus talentas, begalinis darbštumas ir žmonių meilė.

Lietuvoje Laima Vaikulė koncertuoja pakankamai dažnai, tačiau pirmąkart koncertai surengti tokiose didelėse koncertinėse erdvėse. „Tai norma“, - vėliau tarstelės santūriai ir užtikrintai.

Mikrofoną Laima Vaikulė pasitikrina lengvabūdiška trele - suveikia profesinis instinktas: balsas turi skambėti nepriekaištingai švariai, visada - ne tik scenoje.

Simultanas prasideda.

- Jeigu šiandieniniame koncerte galėtumėte sudainuoti tik tris dainas, kokios jos būtų?

- Greičiausiai tai būtų naujos dainos. Visos trys - Raimundo Paulo. Pirmiausiai - „Dvi minutės“. Ši daina apie tai, kad vienas kitam per gyvenimą nesuspėjame pasakyti gerų žodžių. Vis atidėliojame, kol vieną dieną suprantame beviltiškai pavėlavę. Prieš kelias dienas netekau savo mylimo šuns (vieno iš trijų angliškų buldogų – V.M.) ir vis galvoju: kodėl tiek nedaug aš su juo buvau? „Dvi minutės“ man visuomet asocijuojasi su mano šunimi, nors, žinoma, ji parašyta apie žmones. Ši daina man dabar yra arčiausiai širdies.

- Kaip scenoje pavyksta nuslėpti asmeniniame gyvenime vykstančias dramas ir tragedijas, kartais anaiptol ne šventinę nuotaiką? Štai dabar - nugaišo (L.Vaikulė sako „numirė“ – V.M.) jūsų šuo...

- Pavyksta labai paprastai: kauki vilku, o paskui - eini į sceną ir dainuoji. Aleksandras Rozenbaumas turi tokią dainą - apie šunį. Joje yra žodžiai: „Maniau, kad tu gailiai staugsi ant mano kapo. O staugti teko man.“ Klausydamasi tos dainos visuomet baisingai žliumbdavau ir galvodavau: kaip stipriai, kaip galingai pasakyta. Kai pati tai išgyvenau, supratau, kad tų žodžių - per mažai. Žiūrovas, klausytojas neprivalo to matyti ir žinoti, savo dramas turiu išgyventi pati.

- Sako, kad savo šunims leidžiate viską, mylite juos be sąlygų ir be išlygų. Žmonėms esate daug reiklesnė. Kodėl taip?

- Žmogus, kuris gerai elgiasi su gyvūnais, ir su žmonėmis elgsis taip pat gerai. Kitaip tiesiog negalės. Ir priešingai: jeigu žmogus nemyli gyvūnų, jeigu su jais blogai ar net žiauriai elgiasi... Nemanau, kad su žmonėmis jis elgsis padoriai. Galbūt jam pavyks apsimesti, sudaryti gero žmogaus iliuziją, bet giliai širdyje nebus nieko panašaus.

- Į jūsų koncertą bilietų parduota dukart daugiau negu į pačių garsiausių Vakarų pasaulio popžvaigždžių koncertus...

- Suprantama, nes aš geresnė už juos.

- Ar galvojate apie tai, eidama į sceną? Ar tai labiau įpareigoja?

- Tai norma. Turiu pakankamai praktikos. Buvo laikas, maždaug 1986-1989-aisiais, kai dainuodavau daugiatūkstantinėms auditorijoms. Ir nieko - lemiamos reikšmės tai neturi. Vienintelis svarbus dalykas - norisi būti arčiau žmonių. Dėl to man labiau patinka mažesnės salės, kuriose matau kiekvieną žmogų, dainuojantį, išgyvenantį drauge su manimi. Tai puikus jausmas. Didelėje minioje truputį šalčiau.

- Kas jums šiandien labiausiai patinka jaunimo muzikos pasaulyje?

- Kai jie tyli - man labai patinka, kai jie nedainuoja. Iš jaunųjų, man, pavyzdžiui, yra įdomios Podolskaja ir Zemfira. Man taip atrodo, tačiau absoliučiai nereiškia, kad tai yra tiesa. Kalbu apie Rusiją.

O pasaulyje - daug kas patinka, sunku būtų išvardyti. Vieno dalyko šiandien pavydžiu jauniems – kad jie gali stovėti vienoje scenoje su, sakykim, Stevie Wonderiu arba nuvažiuoti į bet kurio dainininko koncertą bet kurioje šalyje. Ir pačios žvaigždės važiuoja - Stingas, Eltonas Johnas, kiti. Tačiau šiandien tai neteikia tokio „kaifo“, kaip anksčiau.

- Kokia mintis ar pastarųjų metų patirtis sukrėtė, suteikė daugiausia peno apmąstymams?

- Jeigu man būtų šešiolika, galėčiau ilgai pasakoti apie mane sukrėtusius patyrimus ir mintis. Beveik viską patyriau būdama jauna, iki 20-ies. Nemanau, kad šiandien mane kas nors dar galėtų labai nustebinti ar ypatingai sužavėti. Būdamas tokio amžiaus gali tik nusivilti. Nors niekada nesakau niekada.

- Ar tikite, kad į „Žvaigždžių fabrikus“ panašiuose realybės šou gali gimti žvaigždės?

- Fabrike?.. Žinoma, į fabriką gali pakliūti dainininkas, kuris vertas tapti kažkuo daugiau. Tačiau problema yra ne dainininkas, o asmenybė. Fabrikai gali štampuoti žmones, kuriuos publika pažinos. Tačiau jiems reikia rašyti šlagerius, jie turi kokius tris mėnesius neišlįsti iš ekranų. Tik klausimas, kiek ilgai jie bus žinomi ir kaip greitai bus pamiršti. Tai priklauso nebe nuo fabriko, o nuo asmenybės.

- Ne paslaptis, kad tokio lygio žvaigždės, kaip jūs, uždirba didelius pinigus. Kaip ir kam juos išleidžiatete?

- Savo šunims, savo artimiesiems, draugams. Aš juos tik leidžiu, leidžiu ir leidžiu – niekuomet nemokėjau taupyti. Aš neturiu pinigų.

Tai ištarusi L.Vaikulė nusijuokė ir atsisveikino - dvidešimt minučių baigėsi.