Kad M. Kalendra – balsingas ir artistiškas, praėjusį sezoną galėjo įsitikinti LNK antrininkų projekto „Mes – vieno kraujo“ gerbėjai, o dabar, pasiryžęs rimtai įsitvirtinti muzikos pasaulyje, jis pasibeldė į „Lietuvos balsą“.

„Tai ne mano vienkartinis įgeidis, o didžiausia svajonė. Anksčiau bijojau ją įgyvendinti, o dabar esu tam pasirengęs ir žinau, kad manęs niekas nesužlugdys“, – „TV dienai“ dėstė M. Kalendra.

– Kas sporto trenerį veja į „Lietuvos balsą“?

Man visad kildavo jausmas, kad repetuoju gyvenimą. Pajutau galvojantis, kad veikti pradėsiu ryt, poryt, po metų, bet juk niekas taip nepasikeis.

– Sena svajonė būti atlikėju. Visada norėjau juo būti, bet bijojau, o kai galvojau, kur panaudoti balsą, pasukau į televiziją, studijavau žurnalistiką. Visgi tie septyneri metai LNK buvo laikotarpis, kuomet pajutau, kad be muzikos gyventi negaliu. Vis būdavau šalia scenos: vesdavau renginius, dainuodavau, kurdavau dainas. Ilgainiui subrendau kaip asmenybė, sportas atėjo į mano gyvenimą, be to, artėjo 30-metis, kuomet žmonės permąsto savo prioritetus, supranta, kad gyvenimas trumpas ir reikia daryti, ką iš tiesų nori. Man Dievas davė balsą, absoliučią klausą, muzikos pojūtį, gebėjimą kurti, groti. Tuomet susimąsčiau, kodėl turėčiau tai slėpti ir nedaryti to, ko norėčiau.

O į „Lietuvos balsą“ einu, nes tai profesionaliausias muzikinis projektas Lietuvoje. Kartais žmonės net pajuokauja, kad jau esu „Lietuvos balsas“ – kad ir kur nueinu, vis užklausia: „Kur aš jus girdėjau?“ Kadangi mano balsą jau atpažįsta, reikia parodyti ir tai, kad sugebu gerai dainuoti. „Mes – vieno kraujo“ buvo artistiškesnis projektas, savotiškas apšilimas, o „Lietuvos balse“ noriu formuoti save kaip rimtą atlikėją, prisistatyti ir parodyti Lietuvai, kad Martas nusiteikęs rimtai dainuoti, koncertuoti.

– Ko bijojot?

– Esu kilęs iš Skuodo, o kai augi mažame miestelyje, nežinai, kokia ateitis tavęs laukia. Bijojau, kad baigęs muzikos mokslus neturėsiu pinigų, taip pat susiduri su negatyvia nuomone: „Būsi muzikantas – gerai. O ką dirbsi, o kokia bus tavo profesija?“ Tai dažnai nužudo žmonių talentus, svajones, ir pradedi daryti tai, ko visai nenori, tik galvoji, kaip uždirbti pinigų, pasiimti paskolą, nusipirkti butą, toliau dirbti, pareiti į namus ir tiesiog gyventi kaip visi. Bet gal mano tėvų genetika lemia, kad nepasiduodu šiai srovei ir kovoju už tai, ko noriu. Mano vidinis menininkas visada šaukė, o dabar nebebijau juo sekti.

– Susidursite, o gal jau susidūrėte su požiūriu, ar ne per vėlu į sceną lipti?

– Tiems žmonėms atsakau taip: įsivaizduokite, kad man 18 metų, atvažiuoju į Vilnių ir pradedu naują gyvenimą. Koks skirtumas, kada – ar yra riba, kad galima atlikėju tapti 18 metų ar 40-ies. Gal pradėjęs 18-os aš karjerą būčiau baigęs 25-erių. O pradėjęs 30-metis baigsiu 60-ies ar sulaukęs 80-mečio. Jaunas žmogus paprastai dar ieško savęs, be to, scena skirta tik stiprioms asmenybėms, o nepasirengusius jai jaunuolius dažnai sulaužo. Dabar jaučiu, kad mano balsas gerai paruoštas tobulėti, o ir asmenybė jau susiformavusi, turiu, ką ant scenos pasakyti. 20-metis dar gyvenimo nematęs – ką kiti liepia, tą pasako, kokią dainą duoda, tokią dainuoja. Aš jau jaučiuosi tvirtai, einu į sceną ne parodyti, kad moku pavinguriuoti balsą, o atiduoti žmonėms save, kaip asmenybę.

– Jums pažįstamas jausmas, kad inertiškai stumiatės per gyvenimą, bet gyventi pradedate po darbo?

Džiugina, kai žmogus sako, kad išgirdęs mano istoriją pats galutinai pasiryžo pokyčiams. Gera tapti įkvėpimu kitiems.

– Taip ir buvo. Aš stengdavausi atsiimti po darbo – būti šalia muzikos, priliesti, tegu ir ne pats tai daryti. Bet supratau, kad Dievas spardo užpakalį žmogui, kuriam davė viską, ko reikia muzikantui, o jis eina į darbą, kuris nepatinka, dirba nuo 9 iki 17 val. Ir kas iš to? Man visad kildavo jausmas, kad repetuoju gyvenimą. Pajutau galvojantis, kad veikti pradėsiu ryt, poryt, po metų, bet juk niekas taip nepasikeis – neateis niekas ir nepaklaus, ar nenoriu būti dainininkas, neatneš laimingo bilieto, – pats turi pajudinti užpakalį ir siekti to.

– Kaip tobulinate balsą, ruošiatės scenai?

– Visapusiškai: lankau vokalo pamokas pas operos solistą, pradėjau mokytis groti fortepijonu, „Lietuvos balsas“ taip pat yra galimybė labai patobulėti per trumpą laiką.

– Dėl grojimo fortepijonu tikrai kyla klausimas – ar ne per vėlu?

– Tai visada buvo mano svajonė. Bet viskam ateina savas laikas. Mano vokalo dėstytojas – pianistas, ir kai prisipažinau, kad noriu groti, jis tik paklausė: „O ko mes laukiam?“ Mokėdamas groti visapusiškai lavini klausą, girdi akompanimentą, nekopijuoji kitų atlikėjų balsų, „ausis“ aštrėja. Pradėjau mokytis prieš kelis mėnesius ir labai greitai tobulėju.

– Būsite sau akomponuojantis atlikėjas?

– Taip, sau akomponuojantis, gebantis sukurti savo dainos melodiją, parašyti natas, kad įrašų studijoje galėčiau parodyti, kaip turi skambėti mano kūrinys. Manau, kad geras atlikėjas turi ne tik dainuoti, bet ir kurti dainas, muziką, o ne atlikti tik svetimus kūrinius. Toks jau esu: pradėjau dirbti LNK „Žiniose“, tai iš esmės – baigiau žurnalistiką, jei noriu būti treneris – baigiu trenerio mokymus, jei noriu būti dainininkas, tobulinu viską, kas susiję su muzika.

– Kokio stiliaus dainas kuriate?

– Nors visiems atrodau labai linksmas ir pozityvus, aš esu melancholiškas romantikas, tokia ir mano kūryba – lyrinė, soul stiliaus. Kartais juokais sakau, kad būčiau vyriška Jazzu versija. Nesakau, kad visos dainos būtų liūdnos, būtų ir linksmesnių, bet kūryba tokia jau yra – kokia mūza prieina, tokia daina ir išeina. Ne vieną dainą turiu skynioje, kurią tapęs dainininku kada nors atversiu. Orientuojuosi į kokybišką muziką, ne timba limba.

– Jaučiate, kad jums kiti labiausiai pavydės ne karjeros, veiklumo ar fizinio grožio, bet ryžto keisti savo gyvenimą?

– Jaučiu, kad žmonės ne pavydi, o didžiuojasi manimi, sako, kad esu jiems pavyzdys, kaip galima pakeisti savo gyvenimą. Džiugina, kai žmogus sako, kad išgirdęs mano istoriją pats galutinai pasiryžo pokyčiams. Gera tapti įkvėpimu kitiems.

– O kas įkvepia jus?

– Tikėjimas. Esu krikščionis ir sakau, kad turiu savo Dievą, kuris visada yra su manimi, mane saugo, kaip ir angelai sargai. Tai man padeda eiti į priekį. Kartais atsisėdu ir pagalvoju: „Martai, iš kur tu turi tiek drąsos eiti nežinodamas, kas tavęs laukia?“ Bet einu neatsigręždamas, padėkoju Dievui, kad esu šioje žemėje, galimybę siekti svajonių, padėkoju už talentus ir sakau, kad už juos atidirbsiu.

– Ar jūsų gyvenime liks vieta sportui, žurnalistikai?

– Artistas būna visapusiškas. Žinios niekur nedingsta, be to, manau, kad viską galima suderinti. Dar nesu dainininkas, todėl didžiąją mano darbo dalį sudaro moterų treniravimas, o žurnalistika yra mano išsilavinimas – jei taip susiklostytų, kad tapčiau televizijos laidos vedėju, tai labai pasitarnautų.

– Taip ir prisiprašysit laidų kūrėjų dėmesio...

– Galbūt! Galiu pasakyti tiek, kad dalyvavimui projektuose labai padeda faktas, kad esu žurnalistas. Galiu atlaikyti laviną klausimų, numatyti juos, neretai pats perimu valdymą.

– Manote, būdamas aštuoniasdešimties tebestovėsite scenoje?

– Mano seneliai ilgaamžiai, prosenelė mirė sulaukusi 103-ejų. Jei Dievas duos ilgą gyvenimą ir man, tikrai nesustosiu – visada būsiu scenoje, nebent mane išneš iš ten.

– Ar esate pasirengęs nesėkmei?

– Mano gyvenime buvo daug nesėkmių. Kita vertus, sakau, kad jei tai įvyko, vadinasi, taip turėjo būti. Žiūriu pozityviai – po to eis tik geryn. Nesu tobulas, man gali nesisekti, tai ir žmonėms bandau perteikti – gali nesisekti, bet svarbu nesustoti, nes gyvenimas nesibaigia nei šiandien, nei rytoj, o viena klaida nieko nekeičia.