Garsiausias Lietuvos akordeonistas. Charizmatiškas. Artistiškas. Publiką užburiantis virtuozas. Tai – tik keletas epitetų, kuriais apibūdinamas 24 metų Martynas Levickis. "O kaip pats apibūdintumėte save?" – paklausėme jo.

– Save galėčiau apibūdinti iš profesinės pusės, pristatyti savo veiklą, tačiau magiškų epitetų niekada nevartoju. Turiu talentą, jį išnaudodamas stengiuosi tobulėti ir pristatyti programas, patinkančias mano publikai, – lakoniškai paaiškino M.Levickis.

– Groti pradėjote būdamas trejų. Ar vaikystėje jus vadino jaunuoju talentu?

– Matyt, kad vadino (šypsosi).

– Kas grojančiam vaikui yra sunkiausia?

– Sunkiausia buvo groti giminės baliukuose, kuriuose kartais pasijusdavau kaip muzikos grotuvas. Bet tai irgi buvo gera mokykla.

– Kaip jums į rankas pateko akordeonas? Kodėl ne saksofonas ar klasikinė gitara? Juk akordeonas vaikui – sunkus instrumentas. Ir visai neromantiškas.

– Kam neromantiškas, o kam netgi labai. Iš tiesų tai aš norėjau groti fortepijonu, bet šeima neišgalėjo man nupirkti šio instrumento. Tad kaip alternatyvą gavau kitą klavišinį instrumentą – akordeoną. Niekada dėl to nesigalėjau. Tas atsitiktinumas išėjo tik į gera. Įsivaizduokit vaikį, sodyboje vaikštantį po miškus, grojantį akoredeonu ir dainuojantį... Vaikystėje dar mėgdavau įkūnyti įvairius personažus. Ko gero, tada buvau gal net tikresnis artistas nei dabar. Man tai labai romantiška (šypsosi).

– Kas jums yra muzika? Kaip pasikeistų jūsų pasaulis, jei staiga liautumėtės girdėti?

– Net supykina nuo tokios minties. Tikrai neįsivaizduoju, koks būtų pasaulis negirdint ne tik muzikos, bet absoliučiai nieko. Muzika mano gyvenime reiškia be galo daug. Ji yra mano profesija, kuri sutapo su mano pomėgiu, mano įgimtais gebėjimais. Ji manęs niekada nenuvylė.

– Kodėl kūriniai, kuriuos pasirenkate atlikti, daugiausia minoriniai? Jei muzika išties yra sielos kalba, ar tai reiškia, kad jumyse daug liūdesio?

– Iš tikrųjų esu linkęs į melancholiją, iš šios būsenos manyje gimsta daugiau kūrybinės energijos. Tad melancholijos akimirkas stengiuosi išnaudoti produktyviai (šypsosi). O ar didžioji dalis kūrinių, kuriuos groju, minoriniai, sunku pasakyti. Tačiau galiu pasakyti viena: minoras nebūtinai yra liūdnas.

– Mūsų gyvenimo rūmas pastatytas ant vaikystės kaladėlių. Kokios buvo jūsų kaladėlės – žaismingos, linksmos, spalvotos ar vis dėlto nudažytos minoriniais atspalviais?

– Mano kaladėlės buvo labai spalvingos. Tarp spalvų buvo ir pilkos, bet džiaugiuosi, kad pilki atspalviai manęs per daug nepalietė. Manau, kad mano rūmas šiek tiek neatitinka vaikystės kaladėlių, bet gal taip lemta. Savo gyvenimu dabar esu labai patenkintas.

– Jei reikėtų įvardyti du kraštutinius jūsų 24 metų biografijos dalykus – patį geriausią ir patį skaudžiausią, ką išsirinktumėte?

– Patys geriausi dalykai vyksta dabar. Ne visus juos galiu atskleisti, tačiau ir asmeniškai, ir profesine prasme aš šiuo metu jaučiuosi laimingiausias. Gal prie to prisideda ir faktas, kad daugiau laiko praleidžiu Lietuvoje, čia kuriu savo projektus, juos sėkmingai įgyvendinu, subūriau keletą bendraminčių darbui drauge. Vyksta daug koncertų – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ir –  tarptautiniai įvertinimai, kvietimai reziduoti dideliuose garbinguose festivaliuose. Prieš visa tai nublanksta skauduliai, kurių, kaip ir kiekvieno gyvenime, neišvengiamai pasitaiko.

Pats nesmagiausias faktas biografijoje yra tas, kad mano šeima niekada neatrodė pilna, nes nebuvo tėvo. Ir nors mamos man visiškai pakako, aš nenuneigsiu, kad tėvo man trūko. Bet vėlgi – tą trūkumą kompensavo puikūs krikšto tėvai, talentingi pedagogai, įkvepianti aplinka.

– Teigiama, kad vienai sričiai gabus žmogus paprastai turi ir daugiau gebėjimų. Gal jumyse slypi talentų, apie kuriuos net nenutuokiate?

– Visi žmonės turi talentų ir vienus jų sėkmingai atskleidžia, kitų – ne. Taip pat ir aš. Save matau ne tik muzikos atlikimo, bet ir kultūros vadybos, organizavimo srityse – tai jau pradedu po truputį daryti. Kartais ne tik atlieku, bet ir kuriu muziką. Tai irgi stengiuosi daryti vis dažniau. Šiemet save išbandžiau ir aktoriaus amplua. Man patiko. Dabar reikėtų sulaukti rezultato prieš nusprendžiant, ar tam turiu talento, ar ne (šypsosi).

– Kiek valandų per dieną grojate?

– Valandomis to nesuskaičiuosi.

– Ar turite mėgstamiausią kūrinį?

– R.Wagnerio "Tanhoizerio" uvertiūra.

– Per koncertą Raudondvario pilies dvare pagrojote lietuvių liaudies dainą, kurią girdėjo ir princas Charlesas, tiesa? Ar prisimenate susitikimą su juo, su kitais Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovais?

– Tos dainos aranžuotė yra mano, ir taip – ją girdėjo princas Charlesas su žmona. Susitikimas su jais buvo labai šiltas ir malonus, su daug šypsenų. Šiais metais man vis tenka prasilenkti su karališkąja šeima arba jų artimaisias. Neseniai vykusiame  koncerte Londone, "Royal Albert hall", tarp klausytojų buvo ir  viena garbinga ponia – karališkojo sluoksnio atstovė, muzikos mecenatė. Džiaugiuosi tokiu atsirandančiu ryšiu.

– Kokių dar įsimintinų susitikimų turėjote?

– Esu susitikęs su Singapūro prezidentu, žymiu pianistu Danieliu Barenboimu, yra tekę labintis su Rodu Stewartu ir dar su ne vienu garsiu muzikos ar kultūros pasaulio žmogumi.

– Jei galėtumėte pasirinkti pašnekovą pakalbėti visiškai atvirai, be jokių tabu, koks tai būtų  žmogus?

– Kiekvienas žmogus yra įdomus, ir jei atsivertų, manau, galima būtų daug nepaprasto sužinoti net ir apie tą, kuris iš pažiūros atrodė gana pilkas, nuobodus. O jei galėčiau atsukti laiką atgal, norėčiau atvirai pasikalbėti su kontroversišku Renesanso kompozitoriumi Carlo Gesualdo. Jo muzika man labai patinka, bet ir biografijos faktai – pritrenkiantys.

– Esate ambicingas, turite didelių svajonių ir tikslų?

– Esu sveikai ambicingas, o svajonių turiu labai daug ir didelių. Džiaugiuosi matydamas, kad jos pildosi, kad jas įgyvendinti padeda darbas ir nusiteikimas. Konkretesni ateities planai ir ambicijos tegul šiandien dar lieka už širmos – smagiau apie juos kalbėti post factum.

– Ar tiesa, kad Raudondvaryje ketinate organizuoti jaunųjų akordeono talentų festivalį?

– Taip, Kauno rajone, Raudondvaryje, turėtų gimti koncertų ciklas, pristatantis ne tik akordeono muziką, bet ir jaunuosius talentus. Tai įsivaizduoju kaip festivalį ir kartu meistriškumo kursus. Labai laukiu, kada šis projektas bus pradėtas įgyvendinti.

– Mocarto ir Soljerio drama. Ar jau esate patyręs ką nors panašaus? Ar jums pavydi, ar turite priešų, kaišiojančių pagalius į ratus?

– Priešų neturiu arba bent jau apie juos nieko nežinau. O visa kita – normalus gyvenimas, kuriame pasitaiko ir dramų, ir melo, ir pavydo. Tai natūralu. Apskritai pavydas yra labai žmogiškas, nė vieno neaplenkiantis jausmas. Klausimas tik, ar moki jį suvaldyti, ar ne.

– Martynai, jūs dažnai raustate? Scenoje, regis, taip nutinka. O gyvenime?

– Mano raudonis man nepavaldus. Nežinau, ar tai turi tiesioginį ryšį su susijaudinimu, ar pan. Aš tiesiog dažnai būnu paraudęs.

– Ar yra poelgių, dėl kurių jums vertėtų raudonuoti? Ar esate padaręs kažką, ko šiandien gėdytumėtės?

– Jei sakyčiau, kad ne, tai tikrai meluočiau. Žinoma, esu padaręs  gėdingų dalykų. Ir ne vieną.

– Kaip manote, ar menininkai tikrai viską jaučia aštriau, ryškiau?

– Negaliu to patikrinti, todėl ir atsakyti sunku. Aš save laikau gana jautriu, bet lygiai taip pat galiu pasirodyti ir bejausmis, jei, sakykim, esu supykęs. Dažnai gyvenime mano jautrumą slepia skydas, tačiau scenoje aš – beginklis. Visą save atveriu ir atiduodu klausytojams.

– Toks įspūdis, kad į šlovės, pripažinimo kalną užbėgote tiesiog bėgte – greitai ir be trukdžių. Ar tas įspūdis teisingas?

– Man taip neatrodo. Juk vyko ilgas procesas, mokantis akordeono atlikimo technikos Šiaulių konservatorijoje, dabartinėje Sauliaus Sondeckio menų mokykloje, pas mokytoją Marytę Markevičienę. Tada laukė dar sunkesni išbandymai Londone, Karališkojoje muzikos akademijoje. Ir tik visa tai perėjęs, tik tada atsidūriau ties tikrąja pradžia. Ir dabartinis momentas man vis dar tebėra pradžia, nors iš šalies gali atrodyti kitaip. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad tai, ką esu pasiekęs šiandien, – dar ne viskas, ką savo karjeroje ir gyvenime galiu pasiekti.

– Ar išties menininkas, nemokantis savęs parduoti, pristatyti, tai yra neturintis vadybos įgūdžių, šiais laikais niekaip neiškils?

– Manau, kad tai tiesa. Pirmiausia reikia būti sau vadybininku, tačiau gelbsti ir tai, jei šalia turi kitą žmogų – gerą,  profesionalų vadybininką. Mano atveju, manau, tai buvo svarbiausia. Tam tikrų dalykų aš pasiekiau tik padedant mano vadybininkui Rickui Blaskey, labai daug iš jo išmokau.

– Turite daug draugų Vilniuje, Londone?

– Draugų turiu, tačiau jų ant lentynėlės išrikiavęs neskaičiuoju. Kiek turiu, tiek pakanka, skųstis negaliu.

– Esate minėjęs, kad Šiauliuose, kuriuose augote ir kur gyvena mama, neturėjote draugų. Kodėl?

– Turėjau keletą, tačiau ankstyvoje paauglystėje jaučiausi vienišas. Tai, manau, normalu.

– Tikite, kad visi mes turime sau artimų sielų, tik reikia mokėti jas surasti? Apie tai rašė H.K.Andersenas pasakoje "Bjaurusis ančiukas".

– Aš tikiu individu ir manau, kad žmogus gimsta vienas, gyvena vienas ir išeina iš gyvenimo vienas. Tačiau jis ateina į bendruomenių pasaulį, todėl neišvengiamai turi įsilieti į būrį. Žinoma, būryje lengviau siekti tikslų, kovoti, išlikti, juk vienas lauke – ne karys. Tačiau nežinia kas – ar mano asmenybės vingrybės,  ar jaunas amžius  – man diktuoja kitokias gyvenimo taisykles.
Savo aplinkoje pažįstu žmonių, kuriems sunku pritapti prie būrio nustatytų normų, taisyklių. Tie žmonės dažnai suklumpa. Jie pasimeta svarstydami, ar eiti su būriu, ar ieškoti savo kelio. Taip pasimetus juk galima net ir mokyklos nebaigti, todėl, manau, labai svarbu rasti balansą tarp ambicijų likti ištikimam sau ir savo norams, ir tarp sugebėjimo pritapti, prisitaikyti, būti kolektyvo dalimi.

– Kokių savybių turėtų turėti žmogus, kad galėtumėte jį pavadinti savo draugu? Ir kokios savybės jums atgrasios?

– Man patinka žmonės, kurių platus interesų laukas, kurie turi potraukį menui, muzikai. Patinka tokie, kurie pasižymi ne per dideliu humoro jausmu, užtat geba būti patikimu partneriu, bendražygiu, sugeba eiti iki galo.
O labiausiai nervina nuolatinis pasiteisinimų ieškojimas, išsisukinėjimas, inkštimas, miglotų užuominų svaidymas, žodžio netesėjimas, melas.

– Kokį savo bruožą labiausiai vertinate ir kokio labiausiai nemėgstate?

– Spontaniškumas. Tai mano bruožas, kuriuo ir džiaugiuosi, ir labiausiai nemėgstu.

– Papasakokite apie savo gyvenimą Londone. Kuo jis skiriasi nuo  gyvenimo Vilniuje?

– Londone šiuo metu praleidžiu kiek mažiau laiko, laisvu nuo koncertų metu būnu Vilniuje. Čia truputį ramiau, jaučiu daugiau erdvės sau. O gyvenimas Londone gali būti labai intensyvus, bet gali būti ir labai vienišas. Londonas yra darbo ir karjeros miestas. Džiaugiuosi, kad, net ir nepraleisdamas daug laiko ten, šiuo metu ir toliau galiu vystyti savo karjerą. Bet mano vadybininkai ir įrašų kompanija gyvuoja Londone ir visi didieji sprendimai vyksta ten.

– Žiniasaklidoje buvo užuominų, kad "Martynas vėl vienišas, jis vėl – svajonių jaunikis". Bet gal per kelis mėnesius viskas kardinaliai pasikeitė?

– Manau, kad pasikeitė.

– Ką jūsų gyvenime reiškia meilė, aistra? Juk tai, ko gero, neatsiejama nuo kūrybos, nuo muzikos, įkvėpimo.

– Meilė svarbu kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo to, ar esi kūrybiškas, ar ne. Žmogui reikia kito žmogaus meilės. Bet tai nebūtinai turi būti meilė, vedanti į lovą.

– Koks jūsų santykis su materija? Ar jums svarbi gerai sutvarkyta buitis, komfortas, geras automobilis, laikrodis? Juk sutinka pagal drabužį, tiesa?

– Apranga iš tikrųjų daug lemia, kad ir kaip tai materialistiškai skambėtų. Juk eidami į darbo pokalbį renkamės solidų drabužį, aksesuarą – tai turi įtakos pirmam įspūdžiui, kurį susidarys apie tave. Materija man yra svarbu, bet gal labiau – komfortas. Tačiau jei paklaustumėte, ar galėčiau be to gyventi, atsakyčiau: lengvai.

– Koks būtų pirmasis noras, kurį pašnabždėtumėte auksinei žuvelei?

– Auksinės žuvelės prašyčiau aplankyti mane kasmet, nes norai juk keičiasi (juokiasi).