It raketa į karjeros aukštumas prieš penkmetį iššovęs žurnalistas Mindaugas Rainys šiuo metu yra vienas žinomiausių šalies sporto apžvalgininkų. Vyras pripažįsta esąs maksimalistas ir atiduodantis visą save tikslui pasiekti. Tačiau ši Mindaugo savybė yra ir kyštelėjusi jam koją – neįvertinęs fizinių galimybių ir laiku nesustojęs kartą jis atsidūrė ant operacinės stalo.

- Neseniai grįžote iš Europos vyrų krepšinio čempionato, kurio metu ne vienam žiūrovui iš jaudulio „stojo širdis“. Kokie jūsų įspūdžiai, juk viską matėte iš arti?

- Čempionato metu dirbau Slovėnijoje, todėl emocijas teko derinti su darbu. Jos buvo įvairios, tačiau stengiausi nepasiduoti pirmam įspūdžiui. Kai pats dalyvauji krepšininkų treniruotėse, matai, kad komanda tobulėja ir eina į priekį. Nuo pat čempionato starto jaučiau, kad viskas bus gerai. Mano tikslas ten buvo parodyti kiek kitokią krepšininkų pusę, pasiūlyti jiems padaryti tai, ko įprastai jie nedaro.

Norėjau praskaidrinti tiek krepšininkų, tiek ir žiūrovų nuotaikas. Su žaidėjais dirbu seniai, todėl išugdėme abipusį pasitikėjimą. Jie žino, kad reportažai, kuriuos jiems siūlau padaryti bus pozityvūs ir linksmi, todėl geranoriškai sutikdavo su manimi bendrauti. Įdomus sutapimas – kas kartą kai dieną prieš rungtynes pakalbindavau vieną ar kitą krepšininką, kitą dieną jis būdavo vienas geriausių komandoje.

- Esate išbandęs ne tik įvairias sporto šakas, bet ir šokius. Galbūt pastarieji užgožė net meilę krepšiniui?

- Pasibaigus šokių projektui, kuriame dalyvavau, šokti tenka nedaug. Visą gyvenimą labiausiai mėgau krepšinį, jis ir toliau išlieka mylimiausia sporto šaka. Tačiau šokiai nukonkuravo daugelį sporto šakų – fizinis krūvis, o kartu ir poilsis, kurį gauni šokdamas yra pozityvus ir geras.

- Aktyviai gyvendamas turbūt ir traumų neišvengėte...

- Taip jau nutinka. Kai sieki profesionaliai sportuoti arba bent jau palaikyti aukštą lygį, nori ar ne – traumos tampa tavo palydovės. Didžiąją dalį traumų gyvenime esu patyręs dėl labai didelio noro ir tikėjimo, kad galiu daugiau - neįvertindavau savo fizinių galimybių. Sportuojant būtina lygiagrečiai rūpintis ir sveikata, poilsiu, organizmas privalo gauti visų reikiamų vitaminų. Niekada per daug apie tai nesusimąstydavau, todėl pervargdavau ir sekė traumos. Dabar stengiuosi suderinti aktyvų gyvenimo būdą ir poilsį. Sportą paverčiau malonumu, labiau akcentuoju galimybę gerai praleisti laiką nei aukščiausių rezultatų siekimą.

- Daugkartinės traumos privertė labiau rūpintis sveikata, o kaip vizitai pas medikus?

- Turiu pripažinti, jog pas medikus esu retas svečias. Lankausi tada, kai dėl traumos sunkumo tai tampa neišvengiama. Nebijau gydytojų, galbūt labiau pritingiu nueiti į priimamąjį. Be to, dažnai atrodo, jog mažus susižeidimus galiu išsigydyti pats ir medikų pagalbos man visai nereikia.

Iki kelio traumos visada sveikata pasirūpindavau pats. Net kai man plyšo kelio raištis, susižalojau meniską, nesuvokiau padėties rimtumo. Kelis mėnesius buvau šventai įsitikinęs, kad kiek pailsėsiu ir skausmas dings savaime. Deja, klydau, o laiko delsimas padarė „meškos paslaugą“ ir komplikavo tolesnį gydymą. Jei į medikus būčiau kreipęsis iš karto, gydymas būtų trukęs gal kiek ilgiau nei pusmetį, tuo tarpu man prireikė poros metų, kol visiškai pagijau.
Gavau pylos nuo mediko, kuris negalėjo suvokti, kaip žmogus šitaip susižeidęs keletą mėnesių suteikdavo dar papildomo krūvio sužeistam keliui. Pamoką išmokau ir dabar, jei susižeidžiu - kreipiuosi į specialistus.

- Norėjote tapti profesionaliu krepšininku, tačiau tapote sporto apžvalgininku. Ir nuo pat pradžių jums sekėsi tikrai puikiai – vos dvidešimt vienerių dirbote vienoje didžiausių šalies televizijų. Kokia jūsų sėkmės paslaptis?

- Begalinis noras. Dar penktoje klasėje pasakiau, kad dirbsiu didžiausiame televizijos kanale, bet tuo metu iš manęs visi pasijuokė. Galbūt sukilo ambicijos, kurios kaip grūdas pasisėjo žemėje ir davė vaisių. Tikėjau tuo, ko siekiu, ką darau ir žinojau, kodėl to noriu. Mano gyvenime taip jau yra – jei užsigeidžiu ką nors pasiekti, padarysiu viską, kad noras virstų realybe ir liktų tik laiko klausimas, kada tai pavyks.

Esu maksimalistas, neretai impulsyvus, nors pastaroji savybė su laiku slopsta. Šalia manęs yra keli žmonės, kurie man kartais paaiškina, kur reikėtų šiek tiek sustoti, ko nedaryti, kaip pernelyg greitai „neįsižiebti“. Tačiau vieni žmonės gyvenime labai daug šneka, dėlioja planus, bet nieko nepadaro. Aš ne iš tų - man būtina turėti iššūkį gyvenime. Smagu, kai perpranti darbo subtilybes, žinai, nuo ko pradėti, bet visa tai gali tapti rutina. Kad taip neįvyktų, reikia vėl atrasti ką nors naujo. Kiekvienas naujas iššūkis man yra širdžiai mielas, nes galiu išnaudoti visą savo kūrybiškumą. Nėra tabu, kuriuos mums formuotų aplinka ar kiti žmonės - visos nustatytos ribos yra mūsų viduje. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, jei sugebi įveikti juos, tada ryžtiesi rimtiems pokyčiams, dideliems žingsniams.