Tenoras Merūnas Vitulskis (30) pastaraisiais metais jaučiasi lyg „ant bangos“, nes tiek daug kvietimų koncertuoti ar pasirašyti tarptautinius kontraktus vaidmenims garsiausiose pasaulio scenose jis iki šiol nebuvo sulaukęs... Tačiau nors visų mūsų mylimas atlikėjas ir labai užsiėmęs, nors nėra dienos, kad nepervargtų, jis – ne iš tų artistų, kurie narciziškai rūpinasi savijauta... Merūnas tvirtina, kad dainininkui nereikia būti labai lepiam, labai bijoti susirgti – tada ir ligos mažiau puls...

- Merūnai, nuolatinės kelionės į Austriją, Prancūziją, Estiją, kur repetuojate ar jau esate sukūręs naujus teatrinius vaidmenis, dalyvavimas prestižiniuose koncertuose bei festivaliuose, po to - vėl atgal į Lietuvą, kur jau vyksta TV projekto „Lietuvos balsas“ filmavimai, nes esate vienas iš šio komisijos narių ir projekto pedagogų – iš kur tiek energijos? Nuovargio jūsų veide – nė trupinėlio!

- O manęs tokia veikla nevargina! (plačiai nusišypso). Na, šiek tiek patikslinsiu: jei kada ir pasijuntu pavargęs, tas nuovargis  yra savotiškai malonus, „užvedantis“. Žinokit, kai iš garsiausių muzikos pasaulio korifėjų išgirsti puikius vertinimus, kai sužinai, kad tavimi domisi Vienos ar Paryžiaus teatrai, pasijunti tokioje euforijoje, kad ir nuovargis, ir bet kokie kiti negalavimai apleidžia akimirksniu...

Dar labai svarbu, bent jau man, pajutus ryškėjantį kokį nors sveikatos sutrikimą, ne lėkti į artimiausią vaistinę bandyti gelbėtis „chemija“, o įteigti sau, kad tai tik menkas sutrikimas, su kuriuo ir pats organizmas gebės susidoroti. Močiutė ir tetos man visąlaik sakydavo, kad pirmiausia reikia pradėti nuo žolelių, karštų arbatų, kitokių natūralių priemonių, ir tik tada, jei niekas nepadės, griebtis stipresnių vaistų.

- Artimųjų patarimai, be abejo, labai svarbūs. Bet kai pradėjote dainuoti ir koncertuoti, turbūt teko derintis ir prie savo mokytojų reikalavimų. Dainavimo profesionalai turbūt itin atsakingai žiūri į solisto geros savijautos ir visų pirma balso saugojimą?

- Mano pirmasis dainavimo mokytojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vokalo dėstytojas Jonas Antanavičius nuolat kaldavo į galvą, kad dainininkui nereik būti labai „trapiam“. Atvirkščiai, sakė jis, būtina grūdinti balsą. Jei suskaudo gerklę ar pradeda kimti balsas, nepuolu specialių „tepinėlių“ minkyti ir gerklę jais teplioti ar kompresus ant kaklo vynioti... Todėl, pasikartosiu, aš savęs ir nesistengiu lepinti – nesibaiminu skersvėjų, oro temperatūrų permainų, net jei ir vėsu, vaikštau tik su „bitlofke“. O žiemą niekada neapmuturiuoju kaklo storiausiais šalikais, nemėgstu labai šiltų, išpūstų viršutinių drabužių – kaip su tokiais atrodyčiau! Kaip tikras meškinas!
Tiesa, mano ką tik paminėti tracheitas ar laringitas yra tik smulkmenos, palyginus su liga, kuria teko persirgti vaikystėje.
Buvau gal 7 ar 8 metukų, kai, persikaitinus saulėje, sugriebė meningitas. Labai prastai tada jaučiausi – klinikinę mirtį „apturėjau“, vos išgelbėjo... Kiekvieną dieną reanimacijos skyriuje po 6 lašines sulašindavo; per tą laiką, kol buvau ligoninėje, 12 punkcijų į stuburo kanalą atliko! Bet aš – mama sakė -  buvau labai kantrus, nė ašarėlės neišspaudžiau.

- Kaip žinia, Austrijos teatre prieš pusmetį pradėjęs repetuoti operinį vaidmenį išgirdote jo statytojų nurodymą užsiauginti plaukus ir numesti nemažai svorio. Plaukus auginti yra viena, o laikytis dietos – turbūt visai kas kita...

- Tada sulaukiau ne vieno pasiūlymo iš specialistų, kurie man atseit galėtų pateikti profesionalių patarimų, kaip greičiau sulieknėti. Sakė, ir maitinimosi programą sustatytų, ir pamokytų, kaip gyventi, kad nukritęs svoris nesugrįžtų. Atsisakiau. Nejau, esu toks nevykėlis, kad be įsikišimo iš šalies negaliu apsieiti, nejau neturiu valios pats save į rankas suimti?

- Ir kaip gi „suėmėte“?

- Visų pirma psichologiškai save „apdorojau“. Išsiaiškinau, kokius produktus derinti, ką dėti ant pietų, ką – ant vakarienės stalo, kaip nuo jo pakilti neprisikirtus per daug, ir rezultatai ėmė ryškėti... Ne, tikrai netapau vegetaru, kuris tik žolėmis gyvas! Stengiuosi maistą derinti, nevalgau „jovalo“. Nepatikėsite – numečiau daug kilogramų net neatsisakęs vienų iš labiausiai mėgstamų „patiekalų“ – saldumynų!

- Teko girdėti, kad saldumynams atsispirti jums būtų galbūt net sunkiau nei išmokti naują sudėtingo operos vaidmens partiją?

- Iš tikrųjų, su saldumynais yra didelė bėda – matyt, vėl kalti genai (juokiasi). O prieš prigimtį nepakovosi... „Bankuchenas“, tortai, spurgos, žagarėliai, net bulkutė su pienu – viskas man labai skanu, labai patinka, nors ir žinau, kad, pavyzdžiui, bulkutė turi visos dienos kalorijų kiekį! Bet gliukozė man – tarsi tinkamiausiai parinkti vaistai sunkiam ligoniui! Kai kiti solistai prieš spektaklį balsą dailina citrinos sultimis, aš pasiruošiu puodelį kavos su cukrumi. Toks gėrimas man pakelia tonusą, suteikia energijos ir jėgų balsui.

- O kaip vertinate organizmo papildymą adrenalinu, pavyzdžiui, ekstremalios pramogos, kiti sudėtingi išbandymai? Juk tai turbūt irgi vienas iš būdų įveikti scenos baimę. O gal jos nejaučiate?

- Nesu iš bailiųjų – esu šokęs parašiutu, ir dar šokčiau; lenktyniniu greičiu lakstęs motociklu ir automobiliu, ir net prakaitas neišpylė; ne kartą išbandęs giluminį nardymą, bet mielai darsyk nerčiau „pasižmonėti“ vandenyno gelmėse, - vis dėlto scenos baimės atsikratyti turbūt neįmanoma... Kiekvienąkart, lipdamas ant scenos, patiriu nemenką jaudulį. Man išeiti į sceną, ypač per premjerą, yra labai ekstremalu, tai irgi savotiškas adrenalino pliūpsnis. Juk scenoje laukia labai atsakingas, įtemptas darbas, nuolat lydimas stresų, visokiausių nesusipratimų...