Pereiti į pagrindinį turinį

A. Mazėtis: esu visiškas žinių žmogus

2023-11-06 10:59

Kitąmet bus ketveri metai, kai prie ilgiausios šalyje informacinės laidos „Info diena“ vedėjų komandos prisijungė žurnalistas Arnas Mazėtis. „Dar bus lygiai keturiolika metų, kai įstojau į žurnalistiką ir ėmiau dirbti savo svajonių darbą“, – skaičiuoja televizijos žinių žmogumi save vadinantis „Info dienos“ ir laidos „Info komentarai su Arnu Mazėčiu“ vedėjas.

Kadangi žinių tikslas – objektyviai atspindėti mūsų šalies ir užsienio pasaulio naujienas, siūlau Arnui pažaisti linksmą jo paties citatų žaidimą. Ne veltui sakoma, kad žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta. Įdomu, kaip šiandien Arnas pakomentuos savo kadaise viešai išsakytas mintis.

– „Esu visiškas televizijos žinių žmogus ir grįžtu prie savo formato.“

– Esu bandęs dirbti ir pramoginėse laidose, bet, vos įstojus į universitetą, norėjau… patekti į žinias. Link to kryptingai ėjau ir labai džiaugiausi, kad būtent LNK žiniose pradėjau savo televizinę karjerą, o 2020-ųjų vasarį – lygiai po dešimties metų pertraukos – gavau galimybę čia sugrįžti.

Esu dirbęs portaluose „Alfa“, „Delfi“, įvairiose pramoginėse laidose, nacionalinėje televizijoje, bet drąsiai galiu sakyti, kad televizijos žinių formatas man iki šiol pats priimtiniausias. Galėčiau dar pridėti, kad, be žinių „Info dienoje“, dar turiu ir savo „Info komentarų“ rubriką, kuri trunka lygiai 23 minutes ir kurioje nuolat turiu vieną–keturis pašnekovus. Kuo žavi mano darbas? Na... Kiekvieną dieną, atvykęs į darbą, priešais akis tarsi randu baltą popieriaus lapą ir niekada nežinau, kuo jis užsipildys dienos pabaigoje.

LNK, S. Bolnienės, A. Mazėčio asmeninio archyvo nuotr.

– „Keldamasis ryte visada patiriu stresą, sumišusį su panika. Kai pramerkiu akis, pirma mintis būna tokia: „Kiek dabar valandų? Kokiu greičiu turėsiu skuosti į darbą?“

– Cha cha. Prajuokinote su šita citata. Ačiū Dievui, jau nebereikia taip anksti keltis. Šiuo metu esu daugiau nei baltas žmogus: keliuosi po devintos valandos ryto, į darbą atvažiuoju vienuoliktą su kavos puodeliu, darbe pasidarau pusryčius ir ramiai, iš lėto sau dirbu, nors ir lydimas gerokos dozės streso. Tikrai didelė laimė, kai nebereikia keltis nei trečią, nei ketvirtą ryto. Toji citata, matyt, dar iš ankstyvųjų „Labo ryto“ laikų. Į tą pačią balą bristi antrąkart? Oi, ką jūs, labai tikiuosi, kad nebeteks, nors… Ir tas laikas buvo savotiškai žavus: ačiū kolegoms, kurie manimi patikėjo.

Kiekvieną dieną, atvykęs į darbą, priešais akis tarsi randu baltą popieriaus lapą ir niekada nežinau, kuo jis užsipildys dienos pabaigoje.

– „Visa šeima – matematikai, bet, kaip sakoma, vienas turi būti kažkoks nukreizėjęs – taip nutiko, kad baigiau žurnalistiką.“

– Šiandien niekas nepasikeitė: visi matematikai, o aš – ekrane. Nors buvo laikas, kai svajojau apie aktorinį, paskui norėjau gaminti maistą. Deja, susipykau su chemija ir maisto technologijai teko ištarti viso gero! Į profesinę mokyklą eiti nenorėjau, nes tais laikais vyravo stereotipinis įsivaizdavimas, kad būtinai turi baigti vidurinę, paskui – aukštąjį… Baigdamas vienuoliktą klasę pagalvojau, kodėl nepabandžius rašyti  Panevėžio miesto dienraščiui? Ten dirbau visą vasarą. Ir kad jau lietuvių kalbos valstybinio egzamino gavau 98 proc., kažką reikėjo su tuo daryti. Juolab kad mane traukė televizija.

– „Prisimenu pirmąjį eterį, nes užstrigo sufleris ir dar kažkas nutiko. Tai buvo kažkas baisaus. Aš galvojau: negi taip ir toliau viskas tęsis?“

– Ar tokių dalykų „Info dienoje“ pasitaiko? Na, jei ir pasitaiko, tai jau turi praktikos, ramiau į viską reaguoji. Kita vertus, žinai, kad popierius iškenčia viską, todėl prieš eidamas skaityti žinių į studiją viską atsispausdini ant popieriaus. Kas nutiko baisiausio? Pamenu, pirmą kartą kažką vadavau iš „Info dienos“ kolegų ir netyčia vietoj naujo pasilikau praeitos valandos suflerį. Suprantu, kad vaizdai – nauji, o tekstas – senas, bet kažkaip nesugalvoju, ką daryti. Galiausiai ties kokiu trečiu anonsu ėmiau varyti iš atminties. Juk į studiją einame irgi pasiskaitę apie tai, kas bus rodoma žiniose. Todėl visada yra galimybė išsisukti.

LNK, S. Bolnienės, A. Mazėčio asmeninio archyvo nuotr.

– „Esu užsnūdęs nuobodžiame spektaklyje. Buvau labai pavargęs po sunkios darbo dienos.“

– Nenorėčiau įvardyti nei spektaklio, nei jo kūrėjo, nes po to karto į šio menininko statytus spektaklius nelabai ir einu. Be to, stengiuosi taip susidėlioti darbų grafiką, kad daugiau netektų snausti teatre. Laisvalaikiu man tinka viskas: teatras, kinas, koncertai, parodos. Džiaugiuosi, kad pagaliau po rekonstrukcijos atsidaro Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, tai su šeima ir draugais eisime į operą „Aida“, turime nusipirkę bilietus į kitą vasarą Kaune vyksiantį Edo Sheerano koncertą. Mėgstame pasižiūrėti kino premjeras. Tikrai neteikiu pirmenybės kažkuriai vienai pramogų ar meno sričiai.

– „Negalima užsidaryti. Kai užsidarai, valgai save iš vidaus ir galvoji, kad visi kiti turi savo problemų, ką čia dar mano problemos...“

– Klausiate, ar esu gana atviras žmogus? Ar draugai, artimieji žino, kuo gyvenu? Atsakymas: taip. Dažniausiai atsiveriu savo antrajai pusei, dar – mamai, su kuria esame labai artimi. Ne viena ir žiniasklaidoje nuskambėjusi istorija rodo, kad negalima užsisklęsti. Nebent esi megaturbožmogus, bet parodykite man tokį! Aš manau, kad pagalbos, jei tau blogai, prašyti neturi būti gėda.

– „Svarbiausia – norėti, galvoti, truputį svajoti ir daug siekti. Tada gyvenimas pats pateiks tokių netikėtų pasiūlymų ir galimybių, kokių nesitikėsi ir negalėsi atsisakyti.“

– Šiuo metu didysis mano tikslas – pasistatyti namą. Deja, dėl visokių išorinių aplinkybių – karo, nerealių palūkanų ir pan. – ši svajonė kol kas įšaldyta. Galiu ją tik vizualizuoti, todėl tiksliai žinau, kad mano namas stovės už miesto, bus erdvi terasa, didelis kiemas su mano prižiūrimais augalais. Šiuo metu gyvename bute, todėl kaskart gailiuosi, kai po darbų negaliu apeiti savo pušelių, bijūnų, hortenzijų ir kitų augalų. Stengiuosi save kontroliuoti ir nenuvažiuoti į kokį nors medelyną ar augalų parduotuvę, kur mėgstu išleisti didžiules sumas pinigų. Kiek daugiausia? Oi, neklauskite – keturženklę sumą. Prisipažinsiu: šiuo klausimu esu lengvai kvaištelėjęs! Svajonių augalas? Vieno gal neturiu: man labiau patinka augalų visuma.

LNK, S. Bolnienės, A. Mazėčio asmeninio archyvo nuotr.

– „Mažas juodas šuo – pats nuostabiausias mūsų ciucis Baris.“

– Baris yra mažas juodas labradoro retriveris, kuriam eina septinti metai, bet mums, jo šeimininkams, Baris turbūt visą gyvenimą liks mažu juodu šunimi. Nuo tos akimirkos, kai parsivežiau jį iš veisėjos, o Baris, nusliūkinęs į daržą, atsitupė agurkų lysvėje, jis – visateisis mūsų šeimos narys. Ar jam neliūdna, kai būnu darbe? Tikrai ne: jis visą dieną miega. Kartais namuose juokaujame, kad jei Baris mažai miegojo dieną, tai vakare, kaip mažas vaikas, reikalauja iš mūsų dėmesio.

– „Vaikštau paskui bindzinėjantį ciucį po mišką ir tai yra geriausias smegenų išvalymo pratimas.“

– Šiuo metu gyvename šalia miško, tad labai patogu eiti su Bariu pasivaikščioti. Kai tai darau, negalvoju apie jokius darbus, projektus ar pan. Lygiai tas pats būna, kai einu paskui žoliapjovę. Pjauti žolę – dar vienas puikus smegenų išvalymo pratimas. Panašiai veikia ir plaukimas baseine. Mano laimė, kad aš paprastai neparsinešu į namus jokio darbo. Padarai, išleidi į eterį ir važiuoji namo. Kitą rytą ir vėl viską pradedi nuo nulio.

– „Kartais per laisvadienius pasiilgstu darbo, nes mano darbas man labai patinka: galimybė kasdien sutikti daugybę skirtingų žmonių – kas gali būti geriau?“

– Esu ekstravertas, man bendravimas patinka, juo mėgaujuosi. Ką dar galėčiau pridurti?

LNK, S. Bolnienės, A. Mazėčio asmeninio archyvo nuotr.

– „Esu JAV žmogus. Tai šalis, kur susilieja viskas: jausmas, kvapas, vaizdai. Aš vėl ten noriu.“

– Sutinku, pasaulis platus, bet Jungtinėms Amerikos Valstijoms jaučiu ypatingą potraukį. Matot, mano teta daug metų važinėdavo į Niujorką, į tekstilės muges. Todėl man visada kirbėjo smalsumas ir pačiam gyvai pamatyti tai, apie ką teta pasakojo, ir, žinoma, tai, ką pats mačiau Holivudo filmuose.

Pirmą kartą Į JAV nuvykau 2019-aisiais. Būnant ten paaiškėjo, kad kitais metais Niujorke vyks man patinkančios atlikėjos – Celine Dion – koncertas. Tad ėmiau ir nupirkau bilietus sau ir mamai. 2020-ųjų pavasarį mes vėl ten vykome. Sykį, kai su mama ir teta pakilome į Pasaulio prekybos centro viršų, paklausiau, kas tetai yra Niujorkas. Ji atsakė: jausmas ir kvapas. Tas pats ir man: arba tu jį myli, arba jo nekenti. Trečio varianto nėra. Tas pats jausmas ir kvapas man yra su Italija, Prancūzija. Ten viešint mane užplūsta visiškai skirtingi jausmai, kaip ir visiškai skirtingi kvapai. Ateityje dar labai norėčiau pajusti Naujosios Zelandijos ir Australijos jausmą ir kvapą. Kur keliausiu greitu metu? Netoli… Su mama ir tetomis skrisime į Budapeštą. Po Lietuvą taip pat dažnai keliaujame.

– „Su mamuku ir ciocėmis – geriausios kelionės. Mes su jomis visur ir visada, nes šeima – brangiausias ir didžiausias turtas.“

– Ciocėmis vadinu savo mamos seseris. Mamai – 66-eri, tetai, su kuria dažniau keliauju, – 64-eri. Jos šaunuolės. Niekada nepavargsta. Būna taip: sudėliojame maršrutą, o paskui žiūrime, kaip mamai, tetoms seksis jį įveikti. Jei ką – perdėliojame. Kartais kolegos irgi stebisi, kaip aš sugebu su mama taip gerai sutarti. Mes su ja kiekvieną dieną po kokius penkis kartus skambinamės, kalbamės.

– „Maisto gaminimas – man geriausia meditacija.“

– Šiuo atveju viskas atėję iš šeimos: mačiau, kaip gamina mama, tetos, močiutė… Tiek kasdien, tiek per šventes. Gal jos gamindavo daugiau iš reikalo, kad pamaitintų du bernus – mane su broliu – ir tėtį, o aš labiau gaminu iš malonumo. Kadaise pradėjau nuo šeimos tradicinio varškės pyrago, kurio recepto man niekas niekada neleidžia išduoti. Tai yra tarsi mūsų šeimos relikvija, kepame retai, šeimos rate. Ką paprastai gaminu Vilniuje? Viską. Tai kokį mamos receptą prisimenu, tai iš interneto ką nors nusižiūriu. Ingredientas, kurio nemėgstu? Anyžiai! Mėgstamiausi – česnakai. Visur galiu jų dėti. Firminis patiekalas? Šiuo metu – jaučių žandai. Tačiau jų nepagaminsi per kelias minutes: jei svečiai – reikia planuoti iš anksto. Nusiperki jaučių žandų, iš vakaro užmerki aluje, o kitą dieną juos ilgai troškini orkaitėje. Žodžiu, toks sunkus, riebus šaltojo sezono patiekalas.

LNK, S. Bolnienės, A. Mazėčio asmeninio archyvo nuotr.

– „Jeigu netyčia tektų keisti profesiją, labai noriu atidaryti savo restoraną: mažytį, jaukų…“

– Jeigu taip įvyktų, imčiausi to. Ar būčiau virtuvės šefas – nežinau. Gal dalyčiausi atsakomybe su visa virtuvės komanda. Restoranėlis turėtų būti kažkur šalia Vilniaus, kokioje gražioje erdvėje. Tačiau rimtai apie tai dar negalvojau.

Daugelis turi susikūrę stereotipą, kad žinių vedėjai – rimti žmonės ir į pramogines laidas nelabai eina. Vis dėlto galiu pasakyti, kad mes visi esame tokie patys žmonės.

– „Išsiųsti 22 metų vaikiną, gerai nemokantį rusų kalbos, į karščiausią pasaulio tašką – tas pats, kas nusimauti kelnes ir atsisėsti į dilgėlių lauką.“

– Ar pamenu, iš kur šita frazė? O taip, puikiai! Tai buvo Maidano revoliucija, 2013–2014-ieji… Pagrindinėje Kyjivo aikštėje vyko protestai, kurie nuvertė Ukrainos prezidentą V. Janukovyčių ir atvedė į valdžią provakarietišką vyriausybę. Įsivaizduokite: stovi Maidano viduryje, kalbi prieš kamerą, bendrauji su Vilniumi ir nežinai, kas bet kuriuo momentu už nugaros gali įvykti. Tuo metu buvau 22-ejų vaikinas, kuris padarė viską, ko iš jo buvo tikimasi, o gal ir dar daugiau. Supratau, kad turiu savybę, patekęs į stresinę situaciją, susiimti ir operatyviai spręsti problemą.

Iki dantų metalo strypais ir beisbolo lazdomis ginkluotus kovotojus, grėsmingai nusiteikusius specialiojo būrio karius, degančius laužus ir nuo pastatų stogų į žmones šaudančius snaiperius pamenu iki šiol. Bijoti išties buvo ko. Mes keisdavomės su kolegomis ir vykdavome dirbti į Kyjivą. Net viešbutis, kuriame gyvenome su operatoriumi, stovėjo vos už kelių metrų nuo barikadų, todėl ramybės ten nebuvo nei dieną, nei naktį.

LNK, S. Bolnienės, A. Mazėčio asmeninio archyvo nuotr.

– „Galvojau, kad man nepavyks išsaugoti paslapties. Nustebinau pats save.“

– Mano liežuvis labai ilgas. Todėl visi pažįstami ir LNK kolegos buvo netekę žado, kai pamatė, kad projekte „Kaukės“ slėpiausi po Pieštuko kauke ir sugebėjau niekam neprasitarti net pusę metų.

Kai sulaukiau skambučio ir pakvietė dalyvauti projekte, labai apsidžiaugiau. Visus sezonus stebėjau šį projektą ir tyliai norėjau savo kailiu patirti, ką reiškia slėptis po kauke. Labai patiko, kad dirbant tokį rimtą darbą man buvo suteikta ši galimybė.

Prisipažįstu – priimdamas šį iššūkį labiausiai bijojau, kad man nepavyks paslėpti savo išskirtinio balso tembro. Dauguma žmonių sunkiai galėjo patikėti, kad iš viso eičiau į tokį šou. Daugelis turi susikūrę stereotipą, kad žinių vedėjai – rimti žmonės ir į pramogines laidas nelabai eina. Vis dėlto galiu pasakyti, kad mes visi esame tokie patys žmonės. Be to, tiek žiniose, tiek „Kaukių“ laidoje yra ta pati scena. Taip, ji kitokia, bet vis tiek scena, o aš esu scenos žmogus. Todėl, sulaukęs pasiūlymo, ilgai nedvejojau. Prisipažinsiu, kadangi šį šou stebiu nuo pirmojo sezono, vis tyliai pasvajodavau, kad gal kada nors paskambins ir man.

Ne vienus metus iš kolegų sulaukdavau klausimo, ar nesislepiu po viena iš kaukių. Todėl ir šie metai nebuvo išimtis. Tiesa, kad slėpsiuosi po Pieštuko kostiumu, niekas nesitikėjo. Kai ryte atėjau į darbą, daug kas net sveikinosi su manimi ir sake: labas, Pieštuk! Tai taip patraukė per dantį. „Info TV“ režisierė buvo be galo nustebusi, nes mes labai artimai bendraujame ir dalijamės viskuo. Jai sunku buvo patikėti, kad aš neprasitariau. Taip pat pamenu, kad neseniai buvau su mama ir tetomis trumpoje kelionėje ir tarp kitko jų paklausiau, ar žiūri šį šou. Jos man atsakė, kad ne. Labai nusiminiau. Todėl papasakojau, koks tai įtraukiantis žaidimas. Tą sekmadienio vakarą, kai man turėjo nuimti kaukę, paskambinau mamai ir išgirdau, kad ji vis dėlto žiūri laidą. Labai apsidžiaugiau, o ji negalėjo patikėti po kauke išvydusi mane.

Nors savo vokalinius sugebėjimus pirmą kartą išbandžiau „Kaukių“ scenoje, dėl to labai nesijaudinau. Manau, kad projekte dalyvauja daug nedainuojančių žmonių. Taigi, nesukau per daug galvos. Aišku, buvo labai malonu, kai komisijos nariai pagyrė. Negana to, sulaukiau ir klausimų: Arnai, o nuo kada tu iš viso dainuoji? Tai visiems atsakau – nedainuoju. Tačiau mano mama turėjo pianiną ir jį pardavė, o aš vis juokaudavau, kad va, galbūt šeimoje būtų užaugęs muzikantas. Na, tai beveik juo ir tapau, kad ir labai trumpai.

Dalyvavimas šiame šou man įrodė tai, kuo pats mažai tikėjau: galiu išsaugoti paslaptis, kai to reikia. Man tai ir pačiam – staigmena. Negana to, paaiškėjo, kad galiu dar ir dainuoti. Šiaip šis projektas man atnešė be galo daug džiaugsmo, naujų pažinčių, puikiai praleidau laiką. Taip pat visus galiu nuraminti, kad atlikėjo karjeros nepradėsiu ir toliau susitiksime žiniose.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų