Pereiti į pagrindinį turinį

Meksika: lietuviška viruso kronika

2009-05-09 09:00
Meksika: lietuviška viruso kronika
Meksika: lietuviška viruso kronika / Adriana Zehbrauskas

Kol diskutuojama, kaip sustabdyti H1N1, vadinamąjį kiaulių gripo, virusą, Meksikoje, pačiame epidemijos epicentre, fotoaparatu drąsiai spragsi lietuvių kilmės fotografė Adriana Zehbrauskas.

“Turiu būti atsargi”

Labiau į modelį nei į bebaimį fotokameros kareivį panaši A.Zehbrauskas prisipažįsta, kad eiti kurti reportažą į nežinomos ligos uragano sūkurį nėra labai jau paprasta. “Bet esu žurnalistė ir turiu eiti ten, kur esu siunčiama. Tai yra, bet kur. Bet kokiomis aplinkybėmis”, – narsiai sako Adriana.

“Žinau, kad virusas tyko kažkur netoliese, žinau, kad turiu būti labai atsargi”, – kalba ji.

Kol šnekučiuojamės telefonu, fone girdžiu, kaip Adrianos kolegos tarpusavyje derina strategiją, skubina taksistą. Karštis, įtampa ir nerimastingas jaudulys lipa ant kulnų.

Prašau Adrianos papasakoti daugiau. Kaip šiandien jaučiasi Meksikos miestas Ochaka, viruso lopšys, kuriame užfiksuotos kelios dešimtys H1N1 atvejų?

“Ochakos gatvės tuščios. Mokyklos, restoranai, kino teatrai ir kitos masinio susibūrimo vietos uždarytos. Bet masinės panikos nėra”, – sako Adriana.

“Gatvėse, – tęsia fotografė, – kareiviai dalija kaukes ir kitokias apsisaugojimo nuo epidemijos priemones. Vyriausybės radijas nuolat primena gyventojams apie elementarias higienos taisykles: nuolat plauti rankas, su savimi visur ir visada turėti medicinines kaukes, vengti masinio susibūrimo vietų ir vos pajutus pirmuosius galimos ligos požymius skubiai kreiptis į medikus.”

Meksikoje žmonės, pasak Adrianos, labai rimtai žiūri į vyriausybės nurodymus ir stengiasi jų laikytis. “Skrendant lėktuvu net norėdama atsigerti vandens negalėjau nusiimti apsauginės kaukės”, – prisipažįsta A.Zehbrauskas.

Spausdina didieji dienraščiai

Laisvai samdomos fotografės A.Zehbrauskas nuotraukos iš karščiausių viruso zonų labai paklausios. Nerimastingi vaizdai tiesiai iš Meksikos – iš Perotes Grandzas Karol, La Gloria, Ochakos ir kitų kiaulių gripo židinio vietų pirmiausiai pasiekė dienraščio “The New York Times” skaitytojus.

A.Žehbrauskas darbai sulaukė dėmesio ir iš “Guardian”, “Elle”, “The New York Times”, “Times”, “Paris Match”, “La Figaro”, “Newsweek”, “Glamour” bei kitų gigantų.

Adrianą ir jos nuotraukas išgarsino ne kiaulių gripo viruso protrūkis. Lietuvės fotografės kamera jau gerokai anksčiau fiksavo tai, kas karšta, pavojinga, svarbu, keista, gražu, įdomu, pikantiška. Narkotikų kartelių karai Meksikoje, baimė ir panika, lydinčios karastrofas ir konfliktus, imigracija, verslas, kultūrinis gyvenimas, muzika, mada, pagaliau net labiai subtilus fotoreportažas is nudistų pliažo – visa tai virto A.Zehbrauskas fotografijomis.

Nepaprastas sugebėjimas užfiksuoti efemerišką akimirką pačiame įtampos ar nuotaikos zenite – taip apibūdinami Adrianos darbai.

Nėra nereikšmingų detalių

“Manau, kad sugebėjimas užuosti ateina su šia profesija, – sako A.Zehbrauskas, paklausta, kaip jai pavyksta rasti ypatingą kadrą. – Gyvenimas išmoko, kad nėra nereikšmingų detalių.”

“Mano darbe viskas svarbu, – sako fotografė. – Net ir tai, kuo rengtis ryte einant į darbą. Prieš išvykdama iš namų turiu gerai apmąstyti, kuo vilktis, kad drabužiai netrukdytų dirbti pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Juk negali apspurusiais džinsais pasirodyti pas šalies prezidentą ar rimtos kompanijos vadovą. Kita vertus, negali persistengti ir apsirengti pernely puošniai, ekstravagantiškai. Prasidedant dienai niekada nežinai, ar teks eiti į priėmimą, ar ropštis ant kalvos į murziną lūšnyną."

A.Zehbrauskas 11 metų dirbo Brazilijos laikraštyje “Folha de S.Paulo”. “Kiekviena diena būdavo staigmena”, – juokiasi ji. Laikraštyje jai patiko, bet laisvai samdomos žurnalistės darbas patinka dar labiau. Dabar Adriana sakosi turinti didelę privilegiją – galimybę nuspręsti, ką pasirinkti.

“Mėgstu dirbti su įvairialypiais socialiniais sluoksniais. Iš kiekvieno jų galima tiek daug išmokti ir parodyti kitiems. Negali atskleisti gyvenimo turtingumo ir visų jo spalvų, jei rinksiesi tik vieną objektą ar aspektą”, – kalba Adriana.

Įkvėpėjas – kultinis fotografas

Pastaruosius penkerius metus A.Zehbrauskas su savo vyru Dario Lopezu-Millsu ir šešiamečiu sūnumi Gabrieliumi gyvena Meksike. Adrianos vyras Dario – taip pat fotožurnalistas. Jis – AP (Asocijuotos Spaudos) fotoredaktorius, atsakingas už Meksiką ir Centrinę Ameriką.

Kai gyveno Niujorke, A.Zehbrauskas dirbo su garsiuoju karo fotoreporteriu Džeimsu Nachtvėjumi. Jo fotografinė dokumentika aprėpia konfliktus ir socialines kataklizmas daugiau nei trisdešimtyje šalių.

“Džeimsas visuomet buvo mano įkvėpėjas ir mokytojas. Dar nepažinodama jo jau žavėjausi jo fotografijų jega ir elegancija. Kai susipažinome ir pradėjome bendrauti, pamačiau, kaip pagarbiai jis elgiasi su savo objektais. Tada galutinai suvokiau jo etikos supratimą, nenuilstamą atsidavimą bei atsakomybę dokumentinei fotografijai. Tai tikras savo profesijos genijus, išlaikantis nepaprastai aukštus profesinius standartus. Būtent Džeimsas ir įkvėpė mane laikytis tų standartų”, – kalba Adriana.

Apie Dž.Nachtvėjų sakoma, kad tai yra fotografas, sugebantis patekti į intymiąją savo objektų erdvę. Panašus ir A.Zehbrauskas braižas.

Reikia pajusti ribą

“Kaip tu išlieki nematoma savo objektams? Kaip pavyksta pažvelgti į sielą?” – klausiu Adrianos. “Aš ir pati nežinau! – atšauna ji. – Tiesiog stengiuosi nesiveržti, nesibrauti, leisti jiems pajausti lengvumą…Manau, kad po kurio laiko tu taip atsibosti žmonėms, kad jie paprasčiausiai pamiršta apie tave ir rūpinasi savo reikalais… Man belieka būti budriai ir tą akimirką užfiksuoti.”

Žaviuosi savo pašnekovės nerūpestingu sugebėjimu pernelyg rimtai nežiūrėti į save. Regis, Adriana per daug nesuka galvos dėl pavojų ir nepatogumų, supančių moterį dokumentinių tyrimų žurnalistę.

Teiraujuosi: “Ar su šia profesija susiję kraštutinumai nėra per daug pavojingi moteriai? Ar jie tave žavi?”

“Manyčiau, – sako Adriana, – kad mano profesija yra pavojinga kiekvienam, tiek vyrui, tiek moteriai. Žinoma, moterys dažniau atsiduria smurto centre, bet reikia būti labai atsargiai ir pajusti ribą, kai pradedi savęs klausti: “Gal tai tikrai pavojinga?”

“Būtent tada tenka trumpam sustoti, – neslepia fotografė, savo dvasiniu vadovu vadinanti Dalai Lamą. – Bet žmonės man padeda dažniau nei mano kolegoms vyrams. Kažkodėl esu tikra, kad aukštesnės jėgos nusprendžia, jog mumis, moterimis, turi būti pasirūpinta… Tam aš nė truputėlio neprieštarauju!”


Seneliai – lietuviai

“Gimiau Brazilijoje, San Paule, išeivijos lietuvių šeimoje. Viktorija Juzenytė ir Kazimieras Žebrauskas – mano seneliai is tėčio pusės – susipažino jau San Paule. Abiejų šeimos iš Lietuvos pasitrauke Pirmojo pasaulinio karo metais”, – pasakoja Adriana ir čia pat priduria: “Oi, kaip mano močiutė džiaugsis, kai pasakysiu, kad mane susirado lietuviai žurnalistai.”

1989-aisiais baigusi žurnalistikos studijas San Paule, Adriana išvažiavo į Paryžių studijuoti lingvistikos ir fonetikos Sorbonos universitete. Baigusi studijas ji iškart pradėjo dirbti fotožurnaliste dienraštyje “Folha de S.Paulo”. Iš pradžių ji rengė reportažus Brazilijos temomis, veliau darbai nuvedė į užsienio šalis.

Mokėdama anglų, ispanų, portugalų ir prancūzų kalbas, talentinga žurnalistė nesunkiai įveikė kultūrinio mentaliteto skirtumus ne vien Europoje ir JAV, bet ir Centrinėje Amerikoje, Kuboje, Meksikoje.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų