Šiemet miesto šventėje galėsime ne tik pasistumdyti minioje ar nusipirkti įvairiausių niekučių, bet ir pasimėgauti profesionaliuoju menu. Ar bent jau – pretenzija į meną.

Suvieniję jėgas pirmą kartą Kauno miesto šventėje dalyvauja profesionalūs miesto menininkai. Po savaitės Mykolo Žilinsko dailės galerijos ir "nuogo berniuko"("Žmogaus"), gausiančio graikišką togą, pašonėje, šurmuliuos mažutis Venecijos karnavalas, įsikurs Parnaso kalnas su mūzomis, Delfų orakulu ir kitais, kiek šiuolaikiškesniais personažais.

Profesionalių menininkų veiksmus "berniuko" pašonėje įsikursiančiame Parnaso kalne kontroliuoja renginio režisierė aktorė Inesa Paliulytė.

– Su kuo jums asocijuojasi miesto gimtadienio šventė?

– Su alumi, žirniais ir prakaito kvapu. Mes norime šią šventę truputį pakylėti nuo žemės. Iš pradžių menininkams savivaldybė buvo skyrusi mažutį kiemelį Vilniaus gatvėje, prie buvusio "Santakos" kino teatro. Pamatę tą erdvę nusprendėme, kad ten tilps tik uošvė, žentas ir dar kas nors trečias (juokiasi – aut. past.). Ir man akyse iškilo ši erdvė prie Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Ši erdvė tarsi mirusi, nors man asmeniškai morenginį tortą primenantis Soboras yra Laisvės alėjos pradžios ženklas. Jis yra ir mano pirmajame miuzikle "Laisvės alėja – sekmadienis".

Man Soboras – centras, ir nuo jo viskas turėtų prasidėti. O visi viską traukia į Senamiestį. Tačiau prisiminkime – Amerikos, kitų šalių lietuviai savo vaikams sakydavo: "Yra Lietuvoje pati gražiausia gatvė – Laisvės alėja". Ir man pačiai Laisvės alėja, kad ir kokia ji būtų su tais nušiurusiais antraisiais aukštais, yra laisvės simbolis – juk jos pavadinimas nebuvo pakeistas net sovietmečiu. Grįžtant prie Soboro – juk Juozo Zikaro "Laisvė" visą sovietmetį jame tyliai pratūnojo.

Pirmosios asociacijos, kurias kelia ši vieta, buvo tokios: laisvė, J.Zikaro Laisvės statula, kadangi visai pašonėje esanti M.Žilinsko dailės galerija yra tarsi ant kalno, tai man iš karto kilo asociacija su Senovės Graikija, rūkų apgaubtu Parnaso kalnu ir ten gyvenančiomis mūzomis. Jos juk retkarčiais užklysta pas menininkus. O muziejus taip pat tiesiogiai susijęs su mūzomis. Taip nusprendėme, kad čia mūzoms įsikurti yra ideali vieta.

Norėjosi atgaivinti šią erdvę, kurioje per Kauno miesto dienas paprastai niekas nevyksta. Taip pat – atkreipti dėmesį į muziejų, jo mecenatą M.Žilinską, kuriam mes, kauniečiai, turėtume būti dėkingi už miestui dovanotą puikią dailės kūrinių kolekciją.

– Užsiminėte, kad čia vyks mini Venecijos karnavalas. Kas kurs karnavalo nuotaiką?

– Kiekvieną Venecijos karnavalą pradeda Angelo skrydis virš miesto – taip laiminamas miestas. Sekmadienį bus Sekminės. Sobore tądien kaip tik bus aukojamos šv.Mišios už kauniečius. O po jų nuo Soboro kupolo iki M.Žilinsko galerijos atskries angelas, kuris, skambant dieviškai kompozitoriaus Tomaso Giovanni Albinoni muzikai ir Soboro varpams, palaimins miestą. Viskas labai susiję – juk Soboras yra Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčia. Čia mums gelbės kaskadininkas – jis nuo bažnyčios kupolo leisis lynu. Siūlysime miestiečiams atitrūkti nuo sodininkystės ir daržininkystės, pakelti akis į dangų.

– Kokios dar akcijos-atrakcijos lauks miestiečių prie Parnaso kalno?

– Rengdamasi šventei galvojau: kas yra menas? Jei tai sukurta ant drobės ar iš akmens – gali išlikti amžiams. Bet aš atstovauju teatro menui, o tai yra menas, vykstantis čia ir dabar. Pakartoti spektaklio neįmanoma. Na, gerai, būna įrašai, bet ten – visai ne tai, ką sukuriame scenoje. Teatro menas – tarsi muilo burbulas: kol skrenda – visi žiūri, susprogo – ir nieko nėra. Todėl mes pūsime muilo burbulus.

Bus performansas, kur teatro mokyklėlės "Mano teatras" vaikai gaudys ir pakuos į maišelius Laisvės alėjos orą. Jis bus distiliuojamas vietiniame distiliavimo fabrikėlyje už prieinamą kainą bus parduodamas miestiečiams.

– Ką šventėje veiks poetai?

– Yra paskelbtas Vieno eilėraščio konkursas tema "Miesto angelas sargas". Tikimės, kad apie dešimt Kauno poetų – dažniausiai liekančių jų poeziją skaitančių aktorių šešėlyje – tądien dalyvaus konkurse. Ranka išguldytas jų eiles įrėminsime. Mūzos neš eilėraščius, poetai atsineš patys save ir jei po to kažkam kils noras aukcione nusipirkti tą eilėraštį, tai bus labai gražu. Bet Delfų orakulas yra įsitikinęs, kad tikras menas yra neįkainojamas. Todėl aukciono baigtis neprognozuojama.

– Menininkai pasirodys kauniečiams išvarginti krizinės žiemos?

– Patys geriausi, įdomiausi kūriniai visada gimsta ekstremaliomis sąlygomis. Vieną geriausių savo kūrinių Olivier Messiaen parašė koncentracijos stovykloje, Dmitrijus Šostakovičius – per Leningrado blokadą. Menas – tai noras dalytis. Ypač teatro menas yra toks. Jei atsitiktų taip, kad menininkai visiškai negautų atlyginimų, jie vis tiek duotų – nes tam jie ir yra, kad duotų, dalytųsi, o ne kauptų. Bankai kaupia, o mes, menininkai – dalijamės. Mes tarsi sakome: "Žiūrėkite į mus – mes vis dar čia. Menkai apmokami, bet kupini meilės." Nes iš tiesų menininkai į miesto šventę ateina vedami meilės savo darbui, savo miestui.

Daugiau šia tema skaitykite šeštadienio "Kauno dienoje".