Buvusios populiarios roko grupės „Airija“ muzikantų šeima Asta ir Darius Mileriai iki šiol tiki, kad šiuo pavadinimu išsipranašavo ateitį. Netrukus muzikantai iš tikrųjų išvyko gyventi į Airiją. Tačiau Lietuvos nepamiršo – čia atvyksta keturis penkis kartus per metus.
Pristatė naują albumą
Mileriai Lietuvoje viešėjo paskutinį balandžio savaitgalį. Šį kartą 35 metų būgnininkė A.Milerienė ir gitaristas bei dainų autorius ir atlikėjas 40 metų D.Mileris atvyko pristatyti naujojo savo grupės „Nojus“ albumo „1 Diena“.
Kadangi į Lietuvą jie atvyko tik savaitgaliui, jų tempas buvo žvėriškas. Balandžio 27-osios vakarą muzikos albumas buvo pristatytas Vilniaus klube „Artistai“. Naktį po koncerto Asta ir Darius skriejo į Klaipėdą, kur kitą dieną vyko Dariaus giminaitės vestuvės. Balandžio 29-ąją „1 Diena“ buvo pristatyta jų gimtajame Alytuje. Albumo pristatymo koncertas Dubline vyks gegužės 19 d.
„Mes ne kas mėnesį grojame Lietuvoje. Mus labai lengva pamiršti“, – po koncerto „Vilniaus dienos“ žurnalistei sakė Mileriai. Jie dėkingi savo klausytojams ir gerbėjams, kurie ateina į jų koncertus. Jų dėka sukuriama naujų dainų.
Rugsėjį ankstesnei jų grupei „Airija“ bus 20 metų. Tačiau Airijoje „Airija“ neegzistuoja, tik „Nojus“. Tačiau ir šioje grupėje Asta su Dariumi liko dviese. Boso gitaristas, su kuriuo grojo aštuonerius metus, grupę paliko.
„Dabar “Nojus„ tapo roko duetu, įsivaizduojat? – stebėjosi pats Darius. – Taip retai būna. Grojame su kviestiniais muzikantais, draugais. Kodėl tapau muzikantu? Todėl, kad pradėjau kurti eiles, paskui – muziką. Nebūčiau muzikantas, jei nekurčiau. Man muzika – gyvenimo būdas.“
Žavėjo airių rokas
„Išsipranašavome ateitį, įkūrę grupę “Airija„, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė Darius. – Žurnalistai pradėjo klausti, kada važiuosime į tą Airiją. Po kelerių metų ten ir ištrūkome.“
Magiškasis grupės pavadinimas „Airija“ atsirado, nes jos muzikantai klausydavosi airių roko grupių „U2“ ir „The Dubliners“, Sinéad O'Connor muzikos. Airių roko kultūra ir roko muzika, jos ryšys su liaudies muzika jiems buvo labai artimas.
„Tuo metu artimai bendravau su kompozitoriumi Algirdu Klova. Jis man davė airių muzikos įrašų, o juose – tas smuikas... – nostalgiškai į praeitį nuklydo Darius. – Jau prieš tai buvome pasivadinę “Airija„. Mūsų boso gitaristas Kostas Radlinskas sugalvojo tą pavadinimą. Tada buvau sukūręs dainą “Kasdienis karas„ – ji tokia airiška, melodinga. Ta daina tik įtvirtino grupės pavadinimą. Natūraliai viskas išėjo – ne specialiai buvo sumanyta, kad va, pasivadinsime “Airija„.“
Lietuvoje buvo per ankšta
Ir štai Airijos sostinėje Dubline pralėkė 11 Milerių gyvenimo metų.
„Ten jaučiuosi labai gerai. Jaučiu, kad dabar ten mano namai, – kalbėjo A.Milerienė. – Į Lietuvą atvažiuoti visada malonu, čia turime savo klausytojų, gerbėjų, giminaičių, draugų. Čia sugrįžtame švęsti didelių švenčių, pristatyti naujų albumų, koncertuoti. Be abejo, mūsų šaknys Lietuvoje, bet ir Airijoje gana giliai įleidome šaknis, juk 11 metų – ilgas laiko tarpas. Ten mūsų namai, darbai, vaikų mokyklos. Mūsų sūnus Rokas gimė Airijoje. Dabar jam – šešeri.“
D.Mileris taip pat nesigaili, kad gyvena Airijoje: „Mes gyvename ten, kur norime būti laimingi. Kadangi ten esame laimingi, todėl ten ir gyvename. Mums, kaip muzikantams, buvo ankšta Lietuvoje. Alytus – tai mūsų gimtasis miestas, kurį labai mylime, bet ten mums buvo ankšta. Tai buvo mūsų ramybės uostas, į kurį visada grįždavome po koncertų turų po Lietuvą. Bet norėjosi pamatyti pasaulį, išbandyti save, atrasti ką nors naujo savyje ir eiti į priekį. Man smagu gyventi Airijoje, ieškoti paralelių su lietuviais. Airiai – gražūs žmonės. Ir lietuviai išgražėja ten apsigyvenę.“
D.Mileris prisiminė, kad lietuviai pradėjo važiuoti į Airiją ir ten kurtis 1998-aisiais. Jų šeima ten atvyko su pirmąja banga. Prieš tai dvejus metus Lietuvoje Mileriai angliškai bendravo su bičiule amerikiete Paula. Tačiau atvykę į Airiją suprato, kad beveik nemoka anglų kalbos, nes airių akcentas – visai kitoks. Dauguma kalba arba tarmiškai, arba šnekamąja kalba.
„Prisimindami, kaip mokykloje buvome mokomi, šį tą galime taisyklingiau pasakyti“, – šypsojosi Darius.
Vyresnįjį sūnų Arijų tėvai išsivežė į Airiją, kai šiam nebuvo nė trejų metų. Kai tėvai praneša, kad važiuoja į Lietuvą, jo reakcija būna neutrali. Lietuva jam jau nėra „kažkas tokio“. 13 metų paauglys jau integravosi į airišką aplinką – ten jo mokykla, draugai, namai. Ten užklasinė veikla, sportas. Dvejus metus Arijus lanko plaukimą.
Airijoje jau įsikūrė Astos motina, dvi jos seserys ir brolis su šeimomis.
Ar Mileriai grįžtų atgal į tėvynę? „Niekada negali sakyti “niekada„, – teigė Asta. – Bet šiandien gyvename Airijoje.“
Kūrėjas visada ieško streso
D.Mileriui pasaulis atrodo atviras ir gražus. Ir žmonės – gražūs. Jam visada malonu atvažiuoti į Lietuvą su kitokia patirtimi, kitokia kūryba ir išskleistais sparnais.
Tačiau tie bandymai ir ieškojimai ar neaplaužė vyriškiui sparnų?
„Aišku, kad aplaužė, – neslėpė muzikantas. – Bet kūrėjui reikia streso, todėl man tai – gerai, nes daug dainų atsiranda iš streso, iš skausmo. Tikriausiai išvykome to ieškoti, nes po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Man, kaip autoriui, reikėjo naujų kūrybos vėjų. Norėjome apsigyventi muzikantų, kuriuos gerbiame ir kurių muzikos klausomės, žemėje.“
Vyras tvirtino, kad išbandymai ir ieškojimai jų šeimos pamatų neišklibino. Atvirkščiai – dar labiau sucementavo, sutvirtino.
„Mes esam gera komanda, kurią vienija muzika“, – sakė Mileriai. Balandį pora atšventė 14-ąsias vestuvių metines.
„Mes du kartus perėjome tą 7 metų ribą, po kurios ištinka šeimyninės krizės ir poros skiriasi. Aišku, pasipykstam. Gali pasipykti dėl buities, iš nuovargio. Tai – elementaru. Bet mes esam daug stipresni už tuos pykčius, už tuos dūmus, žinom, kas už tai yra svarbiau. Tai – šeima, vaikai, darbas, pagalba vienas kitam. Mes vienas kitą papildome“, – dėstė Darius.
Į savo muzikinę veiklą Asta su Dariumi vaikų specialiai neįtraukia – jie patys atbėga žiūrėti, kai tėvai repetuoja namuose. Tačiau į muziką vaikai nesiveržia.
Tapo zumbos instruktore
Kiekvieno emigranto praeityje būta sunkių dienų ir sūraus prakaito. Išgirdęs klausimą, ar statybose teko nešioti plytas, D.Mileris pradėjo juoktis. To jis išvengė, tačiau pirmus šešerius metus dirbo apsaugoje, vairuotoju, vadybininku.
„Lietuvoje nebuvome niekur dirbę – mūsų darbas buvo muzika. Kai atvykom į Airiją, reikėjo dirbti, iš karto iš muzikos nepragyvensi. Ir padirbom truputėlį. Ir visai smagu buvo. Išbandėm daug ką, juk neatvykome su “Sony Records„ kontraktu“, – pokštavo muzikantas.
Asta vyrui pritarė, kad tai buvo ne sunku, o įdomu.
„Po šešerių metų viskas susitvarkė – užsiimu vien muzika, kūryba, koncertų organizavimu, – patikslino D.Mileris. – Nors ir Airija neką didesnė už Lietuvą, bet ten – Vakarai. Pramogų verslas – visai kito lygio. Ir ten dainuoja angliškai, bet jiems viskas aišku, nes pasaulis jiems buvo atviras.“
Asta neseniai tapo zumbos instruktore. Zumba – tai šokių ir lengvojo kultūrizmo derinys. Moteris įregistravo savo įmonę, nuomojasi devynias skirtingas klases, kur moterims veda užsiėmimus. Ten jos ateina ne tik sudeginti kalorijų, bet ir išsikrauti. O pasikrauna teigiamos energijos.
Ką reiškia nuomotis butą, Mileriai seniai pamiršo. Jau septyneri metai, kai šeima gyvena nuosavame name.
Kapitalizmas skirtas žmogui
Ar ir Airijoje viskas taip brangu, kaip Lietuvoje? A.Milerienė tvirtino: jei žmogus turi darbą, tikrai sau gali viską leisti neskaičiuodamas.
„Eurus pavertus į litus, Lietuvoje mums viskas brangiau. Ten talpus tas pinigas. Už tą patį pinigą gali daugiau nupirkti, – palygino Darius. – Ten kapitalizmas skirtas žmogui. Daugiau žmogiškumo visuomenėje, bendruomenėje, prekyboje.“
Kadangi Asta darbo reikalais važinėja iš klasės į klasę, apsipirkti pakeliui jai nesudėtinga. Šeima valgo tai, ką kažkada Lietuvoje Astai ir Dariui gamindavo jų motinos, ką vėliau pamėgo jų pačių vaikai. Asta kepa lietinius blynus, maltinius, kugelį, ruošia guliašą, kibinus, vadinamuosius dubenėlius iš tarkuotų bulvių, verda įvairias lietuviškas sriubas. Šeima vartoja nemažai ekologiškų maisto produktų – ten jie įperkami.
Į mokyklą – su džiaugsmu
Prakalbus apie patyčias tarp paauglių, kurios Lietuvos mokyklose tampa norma ir dėl kurių ne vienas paauglys yra nusižudęs, Mileriai baisėjosi ir šaukė: „O, Dieve.“ Nemažam skaičiui paauglių, ant kurių „užsisėdo“ bendraamžiai, eiti į mokyklą – stresas, visais įmanomais būdais jie to nori išvengti. O kaip Airijoje?
Milerių sūnus Arijus į mokyklą eina dešimtus metus. Ir visada – su džiaugsmu. Jokių patyčių ten nėra buvę. Nedidelių pykčių, pasišaipymų tarp moksleivių pasitaiko, bet Airijoje su tuo griežtai kovojama.
„Mažiukas jau antri metai eina į mokyklą. Nei kas jį ten stumdė iš didesnių, nei ką, – pasakojo Darius. – O vyresnėlio ne kartą klausiau, ar mokykloje jo nestumdo, ar nesišaipo ir panašiai, traukte iš jo traukiau atsakymą, o jis nesuprato, ko klausiu. Airiai giriasi savo švietimo sistema, bet jie turi kuo girtis.“
Ten švietimo sistema vaikų taip nespaudžia, kaip Lietuvoje. Viskas labai žmogiška. Du kartus per metus mokykloje vyksta dideli tėvų susirinkimai – vadinamoji susitikimų diena. Tada galima su kiekvieno dalyko mokytoju pabendrauti asmeniškai. Jis viską – kas gerai ir kas blogiau – tėvams išdėsto apie jų vaiką. Į šiuos susitikimus eina arba Darius, arba Asta.
„Mokytojai vaiko nenuvertina – atvirkščiai, visada skatina. Pavyzdžiui, sako, kad toje ir toje srityje jam puikiai sekasi, gal ateityje galėtų būti inžinierius. Jie suteikia viltį“, – nauja patirtimi dalijosi D.Mileris.
Viena vertus, anot D.Milerienės, ten viskas atrodo laisviau, kita vertus, lyg ir griežta. Pavyzdžiui, jokių vėlavimų į pamokas. Pavėlavęs moksleivis gauna pastabą, turi likti po pamokų ir parašyti nurodytą darbą. Bet ta nuobauda taikoma taip, kad vaikas nebūtų pažemintas.
Alytus kraustosi į Dubliną
Milerių nuomone, prieš septynerius metus įkurta Airijos lietuvių bendruomenė – labai tvirta, aktyvi. Ji rengia įvairius projektus, vaikams organizuoja lietuviškas šeštadienines mokyklas. Nemažai lietuvių ir emigracijoje nori gyventi lietuviškai, puoselėti lietuvių kalbą.
Mileriai turi daug draugų lietuvių, tarp kurių netrūksta netgi alytiškių.
„Kiek Dubline sutikome alytiškių! – stebėjosi Darius. – Net iš mūsų gatvės, net kiemo draugų. Kai kurie yra atvažiavę anksčiau už mus. Tada juos pažinojome tik iš matymo, o susitikę Dubline tapome draugais. Jie ateina į mūsų koncertus, bendraujame šeimomis, kartu švenčiame gimtadienius. Mes gyvename lietuviškai.“
Nors pašnekovai tvirtino, kad tikri draugai – iš vaikystės, lietuviško mentaliteto, jie turi bičiulių ir tarp airių. Nuo praėjusio rudens Darius grįžo į veteranų plaukimo sportą ir susidraugavo su airių plaukikais. Dauguma airių – atviri, labai mandagūs. Mileriai su jais palaiko praktiškus, darbo ryšius. Ypač artimais draugais jie netampa.
Mileriai įsitikino, kad airiai labai moka linksmintis. Kiekvieną savaitgalį jie traukia į savo gyvenamo rajono aludę. Savaitgalis jiems – šventė. Penkias dienas jie dirba, kad savaitgalį pasilinksmintų. Tada labai gražiai apsirengia – kaip mes, lietuviai, į vestuves – ir eina į aludę. Ten bendrauja, išsikalba. Tai – jų tradicija.
Naujausi komentarai