Šiandien Evelina yra ne tik muzikos mokytoja, bet ir lietuviškos tapatybės sergėtoja, subūrusi bendruomenę, kurioje gimtoji kalba ir tradicijos randa savo vietą net ir toli nuo Lietuvos.
Nelengvas kelias
Evelina skaitytojams norėtų prisistatyti mergautine Škėmaitės pavarde – tokia, kokią ją ir atsimena mūsų tautiečiai, vedę savo vaikus į Evelinos koncertus, klausęsi iš kasetinių magnetofonų jos dainelių.
Moteris prisipažįsta retai kam duodanti interviu. „Kauno diena“ – išimtis, nes ten ilgą laiką dirbo jos mama.
Evelinos vaikystė prabėgo Kaune, tačiau mergaitė ją praleido ne kieme, kaip dauguma bendraamžių, o scenoje. „Kol mano draugės žaidė kieme su lėlėmis, vėliau sėdėdavo pamokose, aš su mama važinėdavau po įvairias mokyklas, darželius ir koncertuodavau“, – pasakoja Evelina, kartais per dieną aplankydavusi net kelis miestus.
Moteris prisipažįsta jaučianti begalinį dėkingumą savo šeimai – mamai, sesei, seneliams, pas kuriuos visos viename kambaryje glaudėsi iki Evelinai sukako šešiolika metų.
Po mokyklos baigimo abiturientė nestudijavo, kaip dauguma jos bendraamžių, o stačia galva puolė į motinystės rūpesčius. Spalį jos sūnus Erikas švęs devynioliktą gimtadienį.
„Gimus sūnui gyvenau su Eriko tėčiu, tačiau mama tuo metu man buvo didžiausias ramstis. Įsivaizduokite mergaitę, ką tik palikusią mokyklos suolą, kuri pati staiga tampa mama...“ – panyra į prisiminimus E. Škėmaitė ir priduria, kad visada buvo orientuota į šeimą, bet taip jau susiklostė, kad po ketverių su puse bendro gyvenimo metų ir Eriko tėtis Raimundas pasuko skirtingais keliais.
Paklausta, ar jaunai merginai nesinorėjo eiti į šokius, susitikti su draugėmis, gyventi jauniems žmonėms įprastą gyvenimą, Evelina atsako, kad dainos, šokiai ir taip ilgą laiką buvo jos kasdienybė. „Retai lankiau mokyklą, nes iki dešimtos klasės daug koncertuodavau. Scena man buvo ne tik pramoga, bet ir darbas, nes gyvenome kukliai. Tėčio neturėjome. Mano ir mamos tikslas buvo kuo greičiau užsidirbti pinigų, kad galėtume išsikraustyti iš senelių buto ir gyventi šiek tiek patogiau. Pamenu, kai ji gulėjo ligoninėje, aš keldavausi 3–4 val. ryto ir vietoj jos nešiodavau „Kauno dieną“ prenumeratoriams, o paskui skubėdavau į mokyklą“, – prisimena Evelina, iki šiol jaučianti nemažai sentimentų mūsų dienraščiui.
Buvusi kaunietė vadina save žmogumi, kuris supranta darbo vertę ir tai, ką reiškia po kelių koncertų per dieną dar eiti ir papildomai mokytis anglų, lietuvių kalbos, istorijos.
„Reikėjo pasivyti klasės draugus, stengtis, kad žiniose neatsirastų spragų, – aiškina. – Bet toks gyvenimas mane išmokė daugybės dalykų ir labai užgrūdino. Vasaromis aš vėl atvirsdavau vaiku, bet atėjus mokslo metams apie kiemą galėdavau tik pasvajoti.“
Meilės emigrantė
Kai sūneliui buvo beveik metukai, Evelina įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors visada svajojo studijuoti anglų kalbą, tačiau per egzaminus pritrūko šnekamosios kalbos įgūdžių. Galiausiai pasirinko lietuvių filologiją ir taikomąją kalbotyrą.
Būdama antrame magistrantūros kurse, ji išvyko į Jungtinę Karalystę. Tuo metu Lietuvoje populiari dainininkė jau turėjo savo dainavimo studiją, mokė vaikus dainuoti. Po skyrybų su vaiko tėvu, pamena, labai reikėjo automobilio, todėl pasiskolino iš senelio pinigų ir norėjo kuo greičiau skolą grąžinti.
„Nusprendžiau vykti į Londoną, kuriame jau daug metų gyveno mano tėvas, tačiau bendrauti su juo pradėjau tik tuomet, kai gimė Erikas“, – prisimena ji.
Evelinos planavo padirbti vieną vasarą, užsidirbti pinigų ir grįžti atgal į Lietuvą. Tačiau moteris nė nenumanė, kad Londone sutiks žmogų, kurį įsimylės.
„Ar ne likimo pokštas? Išvykau keliems mėnesiams, o skaičiuoju užsienyje jau tryliktus metus“, – juokais grūmoja likimui pirštu E. Škėmaitė ir pasakoja, kad tapo savotiška meilės emigrante. Ji grįžo namo, pasiėmė sūnų ir apsigyveno su naujuoju draugu Londone.
Pagyvenusi didmiestyje metus, lietuvė megapolio neįsimylėjo. „Per daug kultūrų, žmonių… Visko ten man buvo per daug, todėl, vos tik gavome darbus Škotijoje, iškart išvykome“, – dalijasi ji.
Šiuo metu pašnekovė laimingai gyvena Aberdyne – mieste, esančiame šiaurės rytų Škotijoje, Šiaurės jūros pakrantėje. Jau daug metų šalia jos yra žmogus, kuriam lietuvė negaili gerų žodžių. „Mano sužadėtinis vardu Scottas. Jis padėjo auginti ir auklėti Eriką. Santykiuose esu pastovi. Jei myliu – tai myliu. Skotas yra policijos pareigūnas. Prisipažinsiu, man visada patiko vyrai su uniformomis“, – šmaikštauja pašnekovė.
Kelias atvedė į muziką
Prieš trejus metus Evelina baigė dar vienas studijas. Šįsyk Aberdyno universitete ji gavo muzikos pedagogės diplomą. „Esu pavaduojanti mokytoja škotų mokykloje. Jei kažkas iš muzikos mokytojų suserga, skambina man ir kitoms. Tuomet pagal atstumą ir kitus kriterijus renkamės – važiuoti ar ne“, – aiškina.
Vaikystėje intensyviai muzikavusi, nuo muzikos nepabėgo ir suaugusi: „Matyt, pašaukimas yra pašaukimas. Nuo jo taip lengvai nepabėgsi.“
Kodėl tuomet nesirinko muzikos studijų Lietuvoje? Evelina mano, kad nebūtų į jas įstojusi. „Čia, Škotijoje, visiškai kita sistema. Tu gali pradėti nuo nulio, o paskui po truputį kopti aukštyn. Aš pradėjau nuo restorano padavėjos darbo, paskui įstojau mokytis į koledžą, tada dirbau puse etato, mokiausi ir auginau sūnų“, – prisimena nelengvus laikus emigrantė, šiuo metu vadovaujanti „Škotijos lituanistinių mokyklų“ tinklui. Būdavo, grįžta Erikas iš mokyklos namo, pavalgo pietus, pasiaiškina drauge namų darbus ir Evelina skuba į darbą, o vakare iš auklės pasiima berniuką miegantį.
Apšilusi padus Škotijoje, lietuvė pabandė studijuoti ankstyvąjį ugdymą, bet darbas darželyje neviliojo. Patirtis nenuėjo veltui: sykį koledžo kavinėje ji pamatė dainuojančius ir grojančius studentus. Pasiprašė priimama į chorą, o choro vadovas pakvietė lietuvę studijuoti muziką.
Mokslai nekėlė daug streso, nes viskas Evelinai jau buvo pažįstama: tereikėjo išmokti muzikos terminus anglų kalba. „Prieš trylika metų, kai tik atvažiavau į Londoną, ji nebuvo labai gera, – šypsosi E. Škėmaitė, ilgainiui taip gerai įvaldžiusi anglų kalbą, kad galėjusi dirbti vertėja. – Būdavo, kad net naktį mane iškviečia į areštinę, kur turėdavau padėti škotams susišnekėti su mūsų tautiečiais. Nelengvas tai buvo darbas, bet papildomų pajamų verkiant reikėjo.“
Po trijų kursų koledže ėmusi nuobodžiauti, Evelina įstojo į Aberdyno universitetą studijuoti muzikos pedagogikos, kur praleido dar trejus metus. Baigus studijas Škotijos valstybė garantuoja mokytojo praktikanto vietą, bet tik vieniems metams, tad, pasibaigus šiam terminui, darbo jauna specialistė turėjo ieškotis pati.
Kuria lituanistines mokyklas
Paklausta, ar per tą laiką, kol mokėsi, dirbo ir gyveno Škotijoje, nepasiilgdavo scenos, ar nekildavo noras sudalyvauti kokiame nors lietuviškame muzikos projekte, Evelina purto galvą. Sako puikiai žinanti, ką reiškia nešti ant savo pečių žiniasklaidos dėmesį, žmonių apkalbų ir komentarų šleifą: „Žinau, kaip iš bet kokio mažo žodžio išpučiamas didžiulis skandalas. Šito aš tikrai nepasiilgau.“
Škotijos lietuvė atvirauja, kad pasiilgsta dainavimo, bet ne tokio, kaip anksčiau. „Šiuo metu ruošiuosi koncertui Lietuvos ambasadoje Londone. Tai bus Mokytojų dienai skirta programa. Repertuare – patriotinės ir lyrinės dainos, taip pat – dainos iš įvairių miuziklų. Tikrai ne popmuzika, nors manęs jos ir labai prašo“, – atvirauja ji.
Kalbai pasisukus apie Lietuvos popsceną ir senus laikus, moters balse pasigirsta nuoskaudos gaidelė. „Populiarumas turi savo kainą“, – atsidūsta ir tikina nuo scenos nepabėgusi net ir gyvendama užsienyje.
Praeityje populiari vaikų atlikėja tikina esanti be galo laiminga, kad jos gyvenimas susiklostė būtent taip. Šiandien kasdienybės be lietuvių ir lituanistinės mokyklos jau nebeįsivaizduoja.
„Tai, ką dariau Lietuvoje, dabar darau ir Škotijoje, bet kitaip. Esu Lietuvių asociacijos šiaurės rytų Škotijoje – ALNES – pirmininkė. Asociacija įkurta 2016 m., tad kitąmet minėsime jubiliejų. Taip pat esu Škotijos lietuviškos mokyklos įkūrėja. Šiemet jau penkiuose Škotijos miestuose siūlome lietuvių kalbos pamokas gyvai. Mokyklas turime Aberdyne, Freizerberyje, Piterhede, Glazge ir Edinburge. Čia visus metus vyksta gyvas bendravimas su mokinukais“, – aiškina veikli moteris. O viskas, sako, prasidėjo nuo klausimo, ar ji negalėtų pamokyti svečioje šalyje gimusių vaikų lietuvių kalbos.
Dabar E. Škėmaitės įkurtose Škotijos lituanistinėse mokyklose mokosi daugiau nei 100 mažųjų lietuvių, su jais dirba net dvylika mokytojų. Ne tik moko lietuvių kalbos, bet ir organizuoja įvairių kultūrinių renginių, pradedant tautinėmis šventėmis ir baigiant kalendorinėmis. „Kasmet Kovo 11-ąją kopiame į kokį nors Škotijos kalną ir giedame „Tautišką giesmę“. Kasmet tarp Škotijos kalnų švenčiame lietuviškas Jonines, – dalijasi Evelina. – Labai daug savęs atiduodu Lietuvai net ir per atstumą. Bendradarbiaujame su Lietuvos užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo ministerijomis. Gauname iš Lietuvos dalinį finansavimą. Už jį nuomojamės patalpas, vežame Škotijos lietuvių vaikus į stovyklas Lietuvoje.“
Ar Evelinos sūnus Erikas, anglakalbėje aplinkoje augęs nuo mažų dienų, gerai kalba lietuviškai?
Moteris pasakoja, kad sūnus pradėjo gyventi Jungtinėje Karalystėje būdamas šešerių. Čia lankė mokyklą. Nenorėdama, kad berniukas nutautėtų, Evelina pati jį ėmė mokyti lietuvių kalbos, o vasaromis veždavo pas Lietuvoje gyvenantį tėtį ir močiutę. „Todėl dabar Erikas kuo puikiausiai kalba lietuviškai, nors žodį „grįšiu“ vis dar rašo su ilgąja „y“, – juokiasi ji .
Šiuo metu Erikas yra Lietuvoje. Atlieka pareigą tėvynei – tarnauja artilerijos batalione Rukloje. Lapkričio pabaigoje jo tarnyba baigsis. „Eriko paauglystė buvo sunki. Jis labai maištavo prieš mano discipliną, todėl kariuomenė jam bus tik į naudą“, – įsitikinusi Evelina.
Lietuvą geriau pažino gyvendama svetur
Praeityje populiari vaikų atlikėja tikina esanti be galo laiminga, kad jos gyvenimas susiklostė būtent. Šiandien kasdienybės be lietuvių ir lituanistinės mokyklos jau nebeįsivaizduoja.
„Paradoksalu, bet Lietuvą geriau pažinau išvykusi į užsienį, nei gyvendama joje“, – tikina ji.
Jau aštuntus metus muzikos mokytoja veža Škotijos lietuvių vaikus į Lietuvą, į stovyklą „Virtualioji istorija“. Kiekvieną rugpjūtį būna vis skirtinga tema, kuriai stovyklautojai ruošiasi iš anksto. Čia susitinka įvairių šalių lituanistinės mokyklos, pedagogai dalijasi patirtimi ir drauge su vaikais tyrinėja Lietuvą – keliauja į skirtingus jos regionus, lanko dvarus, ragauja lietuviškų patiekalų, išbando lietuviškus amatus.
„Dažnai po stovyklos tėvai parašo žinutę su padėka, kad jų vaikas dar geriau kalba lietuviškai. Tai pats geriausias įvertinimas“, – teigia pašnekovė ir priduria, kad kartais tokia mokykla praverstų ir emigrantams tėvams, mat kasdien būdami anglakalbėje aplinkoje lietuviai pamiršta gimtąją kalbą.
Paklausta, kaip spėja dirbti muzikos mokytoja ir kartu vadovauti lituanistinėms mokykloms, Evelina atšauna, kad ir Lietuvoje buvo ne iš tų, kurios sėdi rankas sudėjusios. „Aš buvau ta, kuri ir Dainų šventėje, ir įvairiuose renginiuose dalyvaudavo. Veiklumas turbūt yra mano genuose, o apsigyvenus Škotijoje, matyt, reikėjo kažkokios nišos, kur aš galėčiau ne tik sau pasiimti, bet ir duoti kitiems“, – svarsto ji.
Aberdyne yra vieta, kur buvusi kaunietė jaučiasi kaip namie – pakvėpuoja, pamedituoja, atstato jėgas? „Nesuprantu visų tų jogų… – juokiasi. – Man tai atrodo tik laiko švaistymas. Nežinau, ar patikėsite, bet mano pagrindinis variklis yra veikla. Pradėjome organizuoti lietuviškas šv. Mišias. Iš Londono į Aberdyną atvažiuoja lietuvis kunigas. Man smagu jose pagiedoti. Arba su visais lietuviais suorganizuoti kokią smagią šventę ir joje pabūti. Už visas savo lietuvybę puoselėjančias veiklas prieš porą metų buvau apdovanota garbės ženklo „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“ medaliu“, – džiaugiasi ji.
Kai labai pavargsta, būna namuose. Prigula ant sofos, įsijungia filmą. Namai jai irgi poilsis. Mėgsta eiti su draugu pasivaikščioti prie jūros.
Iš Lietuvos labiausiai pasiilgsta mamos cepelinų ir lietuviškos duonos. Nepasiilgsta… lietuviško mentaliteto. „Gal čia tik man taip sekasi? Išlipančią iš lifto mane nuolat apšaukia koks nors dėdulė arba parduotuvėje užtrenkia duris prieš nosį. Nuo lietuvių vairavimo stiliaus plaukai irgi piestu stojasi. Kad jūs žinotumėte, kokie mandagūs yra Škotijos vairuotojai! Kartais praleidžia net ten, kur neturėtų“, – atvirauja Evelina. Grįžusi į Lietuvą tautiečių negatyvumą ji mėgina gydyti šypsena.
Kas padeda ištverti sunkiausias gyvenimo akimirkas? Supratimas, kad kiekviena situacija visų pirma yra pamoka. „Užsigrūdinau nuo vaikystės. Mama mokė taupyti, būti visur laiku, atsakingai vykdyti duotus pažadus. To paties mokau ir savo sūnų.“
Svajonių Evelina turi, bet išduoti nenori. Kai bus laikas, tuomet ir sužinosime. „Nenoriu nuskristi į Ameriką, materialių svajonių irgi neturiu. Svarbiausia, kad sūnus rastų teisingą kelią, būtų doras, darbštus, sąžiningas, gyvenime ko nors pasiektų. Svajoju ir apie nuolatinį muzikos mokytojos darbą, gal net apie šeimos pagausėjimą: juk esu dar jauna“, – šypsosi simpatiška moteris ir perduoda linkėjimų kauniečiams.
Naujausi komentarai