Intelekto nesužaloti. Tokių įžeidžiančių "komplimentų", ypač pastaraisiais metais persekiojant nesėkmių šešėliui, sulaukia mūsų šalyje taip ir neatgimstančio sporto karaliaus veikėjai – futbolininkai.

Įvairiapusės žinios

Bent du kartus per savaitę "Protų mūšiuose" dalyvaujantis vienos "protų" komandų kapitonas, buvęs Lietuvos futbolo rinktinės, FBK "Kaunas" futbolininkas Naglis Miknevičius istorijos, geografijos, politikos, daugelio kitų sričių klausimus neretai gliaudo it saulėgrąžas.

Kaip 1499 m. ispanų ekspedicija pavadino kaimą ant polių, esantį jūros įlankoje Pietų Amerikoje?

"Mažąja Venecija, kuri jau daugybę metų dabar žinoma kaip Venesuela. Norint atsakyti, reikia susieti miestą ant vandens Veneciją ir išmanyti ispanų bei italų kalbos lingvistiką", – nesipuikuodamas į pirmą klausimą atsako dabar vienos reklamos agentūros projektų vadovu dirbantis buvęs futbolininkas N.Miknevičius.

Senovės graikų dievas, belgiškas audeklas, desertinis gaminys – vienas žodis. Koks? "Zefyras", – užtikrintai sako Naglis.

JAV prezidento lėktuvo signalas yra "Force One". Kas skrenda, kai lėktuvo signalas yra "Shepherd One"? "Popiežius", – žino atsakymą buvęs futbolininkas.

"Nesužaloti intelekto? Taip galima sakyti ne tik apie futbolininkus, – neabejoja N.Miknevičius. – Tiesiog sportininkai labiau matomi ir neretai prieš vaizdo kameras jie bendrauja tarsi sukaustyti."

45-erių metų vyras įsitikinęs, kad bendras futbolininkų intelekto lygio vidurkis ne itin skiriasi nuo daugelio kitų profesijų žmonių. Jis, žinoma, nekalba apie mokslininkus, medikus, menininkus, kai kurių kitų profesijų atstovus.

Futbolininkai iš lūšnynų

"Sportininkai aukšto meistriškumo siekia nuo mažų dienų, todėl savišvietai lieka labai mažai laiko ir jėgų, – neabejoja N.Miknevičius. – Taip, futbolas labiau prieinamas ir žemiausio socialinio sluoksnio žmonėms. Tai – ne tenisas ar golfas. Bet tai labiau įprasta Lotynų Amerikos, Afrikos šalyse, kuriose futbolas – tiesiausias kelias į turtus ir galimybę būti pripažintiems. Ten kamuolį gali gainioti nuo ryto iki vakaro paplūdimyje ar ištisus metus lūšnynuose."

Galimybę prasimušti per futbolą Naglis palygino su krepšiniu JAV, kur dauguma šlovės ir turtų per krepšinį siekiančių jaunuolių – juodaodžiai.

Vis dėlto, nuo ko priklauso, kad tarp futbolininkų pasitaiko intelektualių deimančiukų, kurie važiuodami autobusu į varžybas žaidžia ne kortomis, skaito ne geltonąją lektūrą, o rimtas knygas?

"Pagrindas – šeima, auklėjimas, įdiegtos vertybės. Treneris, deja, neduos tiek pagrindų, – sako inteligentiškoje aplinkoje augęs N.Miknevičius, kurio ir tėtis, ir pedagogė mama mėgo ir mėgsta labai daug skaityti. – Vienas tokių puikių intelektualių futbolininkų pavyzdžių – Aurelijus Skarbalius, kuriam tinkamas vertybes įdiegė tėvai. Jei galėčiau balsuoti, jį rinkčiau Lietuvos futbolo rinktinės treneriu. Komplimentų skirčiau ir Deividui Šemberui – daug apie plačius žmogaus interesus pasako faktas, kad jis domisi ir renka meno kūrinius. Smarkiai patobulėjęs ir labai įdomiai gerąja prasme su vaikais dirba futbolo treneris Vytautas Vaškūnas. Puiku, kad treneriai moka ne tik rusiškų keiksmažodžių."

Ne visi jie kiauragalviai

Jei 1934 m. Lietuvoje buvote pareigūnų vaikas, vienas patiekalas jums galėjo būti pabodęs. Koks?

"Žąsis, – Naglis teisingai atsako į dar vieną "Protų mūšių" klausimą. – Tam turėjo įtakos to meto politinės ir ekonominės realijos. Buvo ekonomikos sunkmetis, dėl Klaipėdos krašto nacistų teismo paaštrėjo santykiai su Vokietija, todėl Lietuva neturėjo kur realizuoti užaugintų žąsų ir visi valstybės tarnautojai dalį atlyginimo gaudavo ir žąsimis."

N.Miknevičius, vykdamas į varžybas, dažnai skaitydavo rimtas, garsių pasaulio rašytojų knygas. Vaikystėje ir paauglystėje pamėgtus kūrinius apie indėnus pakeitė Ericho Maria Remarque, Johno Irvingo, istorinės knygos.

Dabar per mėnesį jis perskaito tik dvi knygas, dažniausiai – apie Antrąjį pasaulinį karą. Daug laisvo laiko atima ir žurnalai "Iliustruota istorija", "Iliustruotas mokslas", "Veidas", "National Geographic".

Kodėl jis dažnas "Protų mūšių" dalyvis? Buvęs futbolininkas šypsosi: "Sportinis azartas, žinios. Įdomu su komandos draugų pagalba išlukštenti atsakymą, sužinoti kažką naujo, praturtėti žinių. Ir iš dalies įrodyti, kad ne visi futbolininkai – kiauri.

40 tūkst. valandų darbo

"Nenoriu įžeisti kai kurių kitų profesijų žmonių, tačiau nemanau, kad futbolininkų intelektas smarkiai žemesnis nei tų profesijų, kurioms nereikia aukštojo išsilavinimo", – mano 18 metų Danijoje gyvenantis buvęs Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės kapitonas, daugelį metų garsaus "Brondby", Kauno "Bangos", Vilniaus "Žalgirio", "Inkaro-Grifo" futbolininkas, vienu perspektyviausių Lietuvos trenerių tituluojamas A.Skarbalius.

"Futbolininko, staliaus, vairuotojo, statybininko profesijai nereikia aukštojo išsilavinimo, priešingai nei medikui, bankininkui. Futbolininkui reikia daugiau fizinių sugebėjimų, talento, kitokio mąstymo, todėl didesnė tikimybė, kad jis turės mažiau žinių. Jo tikslas tapti geriausiu sportininku", – aiškina A.Skarbalius.

Norint pakilti į aukščiausią lygį, pastebi jis, reikia bent 40 tūkst. darbo valandų! "Todėl norėdamas nueiti šį kelią, turi atimti laiko iš kitų sričių", – kalba treneriu dirbantis buvęs futbolininkas.
Pastebėjus, kad vis dėlto ne visi sportininkai vienodo intelekto, Aurelijus vienu pagrindinių veiksnių įvardija auklėjimą, šeimą ir norą tobulėti.

Dėkingas tėvams

"Vieni nuo gimimo turi žemesnį, kiti – aukštesnį intelektą. Bet gal tie žemesnio intelekto futbolininkai pasiekė daugiau futbole, o kitiems trūkumus reikėjo kompensuoti didesnėmis žiniomis ir mąstymu aikštėje?" – svarsto A.Skarbalius.

Jis negaili komplimetų vertybes formavusiai savo inteligentiškai šeimai – savo tėčiui, Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesoriui Antanui Skarbaliui, ir mamai – žinomai pedagogei, žurnalistei Danguolei Skarbalienei.

"Didžiausi laurai – mamai, kuri spirdavo man tada, kada reikia", – šyptelėja A.Skarbalius.

Jis pripažino, kad norėdamas tobulėti savo profesijoje daug mokėsi baigęs futbolininko karjerą. Užsibrėžęs tikslą gauti "UEFA Pro Licence", suteikiančią treneriams galimybę dirbti aukščiausiu lygiu, Aurelijus tam skyrė beveik dešimt gyvenimo metų. Tai buvo kelias nuo žemiausio laiptelio, su privalomu įvairių lygių komandų treniravimu.

"O kai atiduodi daugybę valandų futbolui, nori ir šiek tiek pailsėti. Jei pavyksta pralįsti pro rakto skylutę ir anksti uždirbti pinigų, daugeliui jaunųjų futbolininkų tai tampa rimtu išbandymu. Jie nesivargina plėsti akiračio, skirdami tą minimalų laisvalaikį mokslams, kai galima uždirbti iš futbolo", – teigė A.Skarbalius.

Viskas priklauso nuo žmogaus

Norint pasiekti aukštų sporto rezultatų, turi daug treniruotis ir gerai pailsėti, todėl privalai kažką aukoti. Futbolininkai, kaip ir kitų sporto šakų atstovai, neretai aukoja mokslą.

"Tik mažai daliai futbolininkų pavyksta suderinti sportą, būtiną kokybišką poilsį ir mokslą", – pripažįsta buvęs Lietuvos čempionas, dabar Lietuvos salės futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Rudžionis. Pagrindinis 37-erių metų kauniečio darbas – saugos tarnybos "Likurgas" direktoriaus pareigos. O laisvą laiką, be futbolo treneruočių, jis dar skiria ir nedideliam savo verslui.

Praeityje buvęs Kauno "Inkaro-Grifo" ir Lietuvos jaunimo rinktinės žaidėjas K.Rudžionis mano, kad intelektą ir žinias žmogus gauna ne tik universitete: "Tai – ir šeima, ir mokykla, ir įgimtas intelektas, ir gyvenimo mokykla, jei neperimi jo blogybių. Didesnę galimybę siekti mokslų sportininkas turi, kai sportuoja mėgėjiškai, bet nesiekia pačių aukščiausių rezultatų."

Vis dėlto Kęstutis pripažįsta, kad būna išimčių. Ir sportininkai domisi pasaulio aktualijomis, mokesčiais, skaito knygas.

K.Rudžionis lūžio tašku savo gyvenime vadina suvokimą, kad mokslų jam prireiks – jis, net ir žaisdamas futbolą, įstojo ir baigė Kauno technologijos universitete finansų vadybą.
"Puiku, jei kas nors šeimoje tau padeda ir nukreipia teisingu keliu. Bet didžioji dalis priklauso nuo tavęs, todėl turi suvokti, kad niekas už tave nepadarys. Aš po sporto savo noru pasukau kitu, verslo, keliu", – kalba jis.

Erotinis romanas įspūdžio nepaliko

K.Rudžionis pamena, kai anksti rytą eidavo į treniruotę, po to – į mokyklą, po to – į antrą treniruotę: "Su tamsa išeidavau, su tamsa grįždavau namo. Vėliau po dviejų treniruočių per dieną dar mokiausi vakariniame universitete iki 20.30 val. Kai futbolą žaidžiau Kroatijoje, kartu intensyviai rengiausi bakalaurui. Siekiau ir neatsisukinėjau atgal. Galvojau ne kaip mokslą aplenkti, bet kaip nugalėti."

K.Rudžionis ne itin daug laiko skiria knygoms, nors jaunystėje tai buvo ne banalūs meilės romanai, bet rimtos, istorinės knygos.

"Skaičiau ir išreklamuotą "50 pilkų atspalvių"... – ironiškai šypsosi. – Antrą kartą niekada neskaitysiu, nes iš tokių knygų nieko nepasisemi. Domiuosi verslo, finansų naujovėmis, to man reikia darbe. O geriausiai atsipalaiduoju žiūrėdamas lauko tenisą. Net juokauju, kad jei nebūčiau futbolininkas, būčiau tenisininkas."

Norintis atiduoti skolą Lietuvos futbolui ir treniruojantis salės futbolo rinktinę K.Rudžionis dar kartą pabrėžia, kad pagrindiniai dalykai priklauso nuo kiekvieno žmogaus: "Kažkas atostogauja Kanaruose, o aš savo sąskaita savaitgalį važiuosiu į Latviją stebėti, kaip žais mūsų rinktinės žaidėjas."