– Patogiai įsitaisykite, nes šiandien gausite labai sunkią užduotį – pakalbinti save. Ar tai jus trikdo?

– Prisipažinsiu, šiek tiek. Juk visada kalbinu labai žinomas asmenybes. Aš pati galbūt galėčiau dominti tik tą, kuris (kaip ir aš kadaise) labai trokšta dirbti televizijoje ir pamatyti jos kūrybinę virtuvę. Ką jam pasakyčiau? Kad ši veikla turi patikti, teikti malonumą, būti įdomi. Darbas televizijoje toli gražu nesibaigia 17 val. Kai dirbi su žmonėmis, niekada negali garantuoti, ar viskas eisis kaip per sviestą. Turi išmokti bendrauti, rasti priėjimą prie kiekvieno, taip pat – suorganizuoti laidų filmavimus, sugalvoti laidų anonsus, montuoti laidas, rašyti pranešimus spaudai ir daryti daugybę kitų dalykų.

– Ketveri metai – pakankamai laiko apšilti kojas klaidžiuose TV labirintuose. Ar televizija buvo sena svajonė?

– Esu kilusi iš nedidelio miestelio, Švenčionėlių. Nuo mažų dienų vedžiau laidas prieš veidrodį, tad televizija visada buvo mano siekiamybė. Dabartiniams moksleiviams yra kur kas daugiau galimybių pamatyti magišką TV virtuvę. Tarkime, visai neseniai filmavome laidą „Šeškinės 20“, ir mums reikėjo žiūrovų. Pasikvietėme vienos mokyklos moksleivius, kuriems dar aprodėme šios laidos filmavimo užkulisius. Aš tokių galimybių neturėjau. Baigusi gimnaziją persikrausčiau į Vilnių, studijavau Vilniaus Gedimino technikos universitete pramogų industriją. Po studijų man pasisekė įsidarbinti televizijoje. Puikiai atsimenu, kad dar gyvenant gimtajame mieste televizijos pasaulis atrodė tarsi nepasiekiama svajonė, bet įrodžiau sau, kad taip nėra. Gyvenime esu užsispyrusi, atkakli ir nuoširdi.

– Ištikimiausi muzikinio „2TV“ kanalo žiūrovai jau žino, kad kiekvieną ketvirtadienį 22 val. laukia susitikimas ne tik su jumis, bet ir su vis nauju pašnekovu – aktoriumi, politiku, nuomonės formuotoju ar pramogų pasaulio atstovu.

– Pagrindinis laidos tikslas – parodyti žmonėms kitą laidų, renginių, projektų ir koncertų pusę. Būtent tai, ko žiūrovai televizijos ekrane įprastai pamatyti negali. Taip pat pakalbinti įdomius žmones, kurie dalijasi savo gyvenimo patirtimi. Kartais laidoje kalbinu ir labai žinomas užsienio asmenybes. Štai visai neseniai rengiau interviu su Ukrainos politiku Oleksijumi Arestovyčiumi, atlikėjomis Jamala ir Minelli.

M. Maluškaitė./ Asm. archyvo nuotr. 

– Ar prieš tokius svarbius interviu nejaučiate baimės? Juk laisvą pokalbį riboja ir kalbos barjeras?

– Prisipažinsiu, tai patys baisiausi interviu, kuriuos iki šiol esu turėjusi (juokiasi). Be to, dar reikėjo angliškai kalbėti ir taip, kad pašnekovai suprastų. Kadangi esu greitakalbė, jau šnekindama lietuvių aktorius bijodavau, kad manęs nesupras. Visada prieš kameras stengiuosi tarti žodžius lėčiau, aiškiau ir raiškiau. Draugai net sako, kad tuomet mano balsas visiškai pasikeičia. Su Minelli susitikau Karklės festivalyje. Jamalos atvykau filmuoti į „Lietuvos balso“ užkulisius. Palaukiau, kol ji nulips nuo scenos ir patamsyje čiuptelėjau už rankos, kad mane pastebėtų. Vargšelė net krūptelėjo. Tačiau viskas baigėsi gerai: ji mane pasikvietė į savo kambariuką, kur ramiai pasišnekėjome. Tačiau su Ukrainos politiku O. Arestovyčiumi balsas labiausiai drebėjo, o viduje viskas kalatojosi, nors iš išorės ir nebuvo matyti. Žodžiu, ta baimė – įpročio reikalas. Darbo pradžioje irgi būdavo visko: bijodavau skambinti žinomiems lietuvių aktoriams ir siūlyti jiems kažką suvaidinti ar dalyvauti laidoje. Laikas ir įdirbis – geriausi mokytojai. Kitokių receptų aš neturiu. Žinau, kad jei labai jaudinuosi, vadinasi, viskas bus gerai. Tfu tfu tfu – kol kas dar viskas taip ir vyksta.

–  Ar prisiminus pirmuosius savo žingsnius televizijoje dažnai pasitaikydavo vadinamųjų kliurkų?

– Išbandžiusi praktiką kitose televizijose, dalyvavimą įvairiuose konkursuose, gavau progą atlikti praktiką prodiuserių įmonėje „Urbs TV“, ten ir pasilikau. Iš pradžių buvau žalia it vynuogė, bet greitai mokiausi, todėl įsiliejau tiek į darbus, tiek į draugišką kolektyvą. Klaidų pasitaiko ir dabar, bet klysti žmogiška. Būna, nuvažiuojame į vietą daryti interviu ir suprantame, kad mikrofonai nepaimti ar dar kas nors. Svarbiausia, kad iš klaidų būtų mokomasi.

– Prisiminkime ekstremalių išbandymų laidą „Išdrįsk“, kurioje keistus iššūkius vienas kitam dalijote drauge su Dangiu Cholinu. Kas smagiau – dirbti laidoje už kadro, būti laidos vedėja, o gal dalyve?

– Esu toks žmogus, kuriam įdomu viskas, nes, norint viską puikiai išmanyti, reikia pačiam užlipti visais tais laipteliais. Iš pradžių labiau domino užkulisinė laidų kūrimo dalis, tik vėliau susidomėjau jų vedimu, tiksliau – pagaliau pradėjau galvoti, kad vesti laidą galėtų pavykti ir man. „Išdrįsk“ buvo nuotaikingiausias projektas, nes niekada nežinojome, ką vienas kitam su kolega paruošime. Sykį man teko skristi sklandytuvu, ko pati padaryti tikrai nebūčiau drįsusi, – labai bijau aukščio. Kitą kartą jis man parinko Bebro kelią, kur pilna varlių. Jau geriau būtų gyvačių! Teko eiti per mišką, pelkynus, virves, kopėčias, tinklinį tunelį keturpėsčiai. Laimei, kad įkalbėjau Dangį iššūkį įveikti kartu, nors vis tiek baimės buvo pilnos kelnės. O jam? Jam buvau sugalvojusi ir kūno depiliaciją vašku, ir pūdytos silkės pietus, ir ant vandenlentės turėjo pirmąsyk stotis, ir prie stulpo Pole dance su aukštakulniais šokti. Atsisakyti? Galima, bet abiem garbės reikalas buvo dalyvauti. Ar kitais metais bus dar vienas laidos „Išdrįsk“ sezonas, palikime intrigą.

Nuo mažų dienų vedžiau laidas prieš veidrodį, tad televizija visada buvo mano siekiamybė.

– Su kokiomis laidomis, projektais žiūrovai gali sieti jūsų vardą dabar?

– Visais, kuriuos kuria „Urbs TV“. Tai ir serialai „Rimti reikalai“, „Monikai reikia meilės“, „Galiu rytoj“, „Muilodrama“. Kai kuriuose iš jų vaidinau epizodinius vaidmenis. Taip pat esu susijusi su laida „Šeškinės 20“ ir „2TV“ kanale – „Monikos užkulisiai“, „Merginos prie vairo“, „Atsakyk“, „Duok paskambinti“ ir kt., nes prie visų tenka bent šiek tiek prisidėti.

– Laidoje „Monikos užkulisiai“ su pašnekovais kalbatės apie tai, kas jų darbe dažniausiai lieka už kadro. Juk ten gali pasitaikyti ir labai pikantiškų detalių. Kaip įkalbate juos dalytis savo asmeninio gyvenimo užkulisiais?

– Esu empatiška. Filmavimuose pasitaiko visko, tačiau svarbiausia – nuoširdžiai domėtis žmogumi, nes tik tada gali tikėtis tokio pat atgalinio ryšio, atvirumo ir iš jo. Šioje laidoje turiu didžiulę prabangą: galiu kalbinti žmones, kurie man pačiai yra įdomūs. Tik mano tikslas nėra iškapstyti didžiausio purvo apie juos – čia ne politika ir ne rinkimai. Todėl, jeigu po laidos pašnekovas apsigalvoja, iškerpame. Vis dėlto turiu pasakyti, kad tokie atvejai labai reti.

– Pagal ką renkatės, kviečiate į laidą žmones? Ko reikia, kad jie atsivertų?

– Pagal tai, kas galėtų žiūrovams būti aktualu, įdomu ir naudinga. Galbūt žmogus siekia tapti aktoriumi, todėl kalbindama aktorius klausiu, ko reikia, kad ta svajonė išsipildytų. Prašau patarimų, kuriuos jis galėtų duoti jaunam žmogui, dar tik ieškančiam savo gyvenimo kelio. Tikiuosi, tokios išpažintys iš pirmų lūpų žiūrovui padeda priimti geriausią sprendimą.

Laidos „Monikos užkulisiai“ stop kadras. 

– Ar esate savikritiška? Ar pasižiūrite laidos įrašus internete? Ar viskas juose patinka?

– Žinoma, esu savikritiška: juk norisi viską daryti kiek įmanoma gerai, tobulėti. Iš pradžių žiūrėdavau savo laidas, bet dabar kartais tam pritrūksta laiko. Vis tiek nė viena laida nelieka be mano peržiūros, nes esu ne tik jos vedėja, bet ir redaktorė, tad tenka ir karpyti, ir montuoti.

– Bendraujate su įvairiausiais žmonėmis. Ar po darbo dar norisi šurmulio, o gal laisvą laiką jau leidžiate ramiau?

– Pastaruosius metus pastebiu, kad mieliau laiką leidžiu mažoje žmonių grupėje, nes filmavimai turbūt išsunkia visą energiją. Kartais darbas filmuojant kitas laidas gali priminti vakarėlį su ilgais pokalbiais, garsia muzika ir apšvietimo magija. Todėl kuo toliau, tuo mieliau laiką leidžiu namuose.

– Tobulas jūsų laisvalaikis, pomėgiai?

– Šiuo metu kažkokio konkretaus pomėgio neturiu. Dvylika metų šokau ir klasikinius, ir pramoginius šokius. Matyt, atsišokau. Šiuo metu mano laisvalaikis – tai arba mano darbas, arba laikas su artimiausiais žmonėmis. Esu filmų ir įvairiausių serialų maniakė, savaitgaliais visada stengiuosi aplankyti tėvelius Švenčionėliuose. Aišku, visada smagu išbandyti ką nors naujo, todėl šiais metais pradėjau lankyti jodinėjimo pamokas ir pirmą kartą stojausi ant vandenlentės. Buvo įdomu. Ar nekantriai laukiu kitos vasaros tik todėl, kad visa tai vėl išbandyčiau? Nemanau.

– Nuotraukoje jūsų glėbyje matau labai simpatišką Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį. Mylite šunis?

– Dar gyvendama pas tėvus visada turėjau augintinių. Tai kokį katiną į namus parsinešdavau iš kaimynės, tai šunį. Kai apsigyvenome su draugu dviese, labai užsimaniau daugiau gyvybės namuose. Kadangi nusprendėme, kad vaikams dar per anksti, įkalbėjau Dainių įsigyti gyvūną. Iš pradžių mintis buvo pirkti katiną – Meino meškėną. Užsisakėme veislyne ir laukėme pilkos spalvos kačiuko. Ši spalva man be galo graži. Nesulaukėme. Kačiukai gimdavo visokių atspalvių, tik ne pilki. O Gizmo prieš trejus metus atsirado labai atsitiktinai. Nuvažiavome į Kauną jo tik pasižiūrėti. Dabar net sunku įsivaizduoti laisvalaikį be jo.

– Ar žiema – jūsų mėgstamas metų laikas? Gal jau gyvenate Kalėdų laukimu? Ką planuojate veikti per šias Kalėdas, Naujuosius?

– Žiema – magiškiausias metų laikas! Su tokiu savo požiūriu daugeliui atrodau kaip iš kitos planetos. Kai kiti šypsosi pavasarį su pirmais saulės spinduliais, man šypsenų maratonas prasideda su pirmu iškritusiu sniegu. Nors iš tikrųjų mėgstu visus metų laikus ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje juos turime tokius ryškius, skirtingus. Esu gimusi gruodį, artimųjų gimtadieniai taip pat žiemą, tad Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, lemputės, šerkšnas ant langų ir didelės sniego pusnys kieme, mandarinų kvapas ir jaukumas šeimos apsuptyje  – man kaip iš pasakos. Gruodis – pats jaukiausias mėnuo ir tikrai ne dėl dovanų, bet dėl paties jausmo, kurį jis man sukelia. Dar nuo vaikystės žiemos šventės mūsų šeimoje visada būdavo labai gražios. Tik su metais požiūris į jas labai pasikeitė. Dabar nėra nieko geriau, kai į namus susirenka visa šeima ir laiką leidžia kartu. Šiais metais susitarėme nekvaršinti sau galvų ir dovanų nedovanoti. Juk jeigu žinai, kad artimajam kažko reikia, gali nupirkti ir be progos. Man didžiausia dovana – šeima ir brangūs žmonės šalia. Šiuos Naujuosius pasitiksiu dar didesnėje žiemos pasakoje. Iškart po Kalėdų išvykstu pasisvečiuoti Norvegijoje.

– Kokia turėtų būti jūsų svajonių laida? Gal ateityje norėtumėte būti visažinė ir vesti „Žinias“?

– Žinios! Štai kodėl būtent sugalvojau sukti į televizijos pasaulį dar mokyklos laikais. Mane žavėjo ne tik vedėjos gražiu makiažu, bet ir tai, kaip jos trumpai ir aiškiai visai Lietuvai geba perteikti aktualiausią informaciją. O kur dar karštos, ką tik įvykusios naujienos, kai turi greitai, be didelio pasiruošimo pranešti žiūrovams kažką svarbaus. Turėjau galimybę su „Monikos užkulisių“ laida apsilankyti LNK žinių tarnyboje. Būtent tada ir supratau, kad vedėjas privalo turėti ne tik didelį žinių bagažą, bet ir visą dieną domėtis pasaulyje vykstančiais ir jau įvykusiais įvykiais – t. y. nuo pat ankstyvo ryto ruoštis vakaro eteriui. Kol nesusiduri su šios specialybės užkulisiais, labai lengva įsivaizduoti, kad vedėjas tik žmogus, kuris raiškiai perskaito jam kažkieno paruoštą tekstą. Realybė kitokia – tai daug pasiruošimo reikalaujantis darbas. Esu praktiškas žmogus, todėl mano svajonių laida turėtų mane išmokyti naujų, dar nepažintų dalykų, sykiu leistų pranešti žiūrovams kažką naujo. Tiesioginiame eteryje dirbusi dar nesu. Ar norėčiau? Žinoma, išeiti iš komforto zonos ne tik sveika, bet ir būtina.

Laidos „Monikos užkulisiai“ stop kadras. 

Tiesioginiame eteryje dar nesu dirbusi. Ar norėčiau? Žinoma, išeiti iš komforto zonos ne tik sveika, bet ir būtina.

– Dauguma žmonių su Naujaisiais metais sieja daug naujų planų. Gal esate viena iš jų?

– Naujųjų metų magija nustojau tikėti jau seniai. Juk nereikia laukti būtent sausio 1-osios, kad taptum geresniu žmogumi arba pradėtum  asmeninį verslą, kad numestum svorio ar užsiaugintum ilgus plaukus. Visus savo tikslus ir norus gali pradėti įgyvendinti čia ir dabar! Visai nesvarbu, ar tai rugpjūčio 5-oji, o gal balandžio 19-oji. Nereikia laukti jokių magiškų datų, juolab pirmadienio, nes tikroji magija slypi mumyse.

Monikos pasirinkimas vienu sakiniu:

Ryte kava ar arbata? Kava, nes labai skanus įprotis.

Automobilis ar motociklas? Automobilis, nors man labai patinka stebėti pravažiuojančius motociklus.

Audioknyga  ar popierinė knyga? Popierinė knyga, būtent dėl naujos knygos kvapo.

Cepelinai ar pica? Cepelinai! Čia net neturiu ką pridurti: juos tiesiog dievinu!

Vakaras SPA ar restorane? Vakaras itališkame restorane.

Televizorius ar radijas? Televizorius, nes juk dėl jo ir dirbu. Todėl turiu stebėti rezultatą.

Popsas ar klasika? Tiesiog negaliu išsirinkti, todėl abu.

Slidės ar vandenlentė? Esu bandžiusi tik pastarąją, tai ją ir renkuosi.

Kalėdų Senelis ar Velykų bobutė? Žinoma, Kalėdų Senelis ir žiemos laikas, nes kitaip ir būti negali.

Ilgi plaukai ar trumpas kirpimas? Ilgi plaukai, nes ko neturi, to visada norisi.

Tikra eglė namuose ar dirbtinė? Tikra eglė namuose vien dėl jos nostalgiško kvapo, tačiau Vilniuje dėl laiko stokos ir krintančių spygliukų renkuosi dirbtinę.

Balta ar juoda? Balta, nes juodos gyvenime ir taip gerokai per daug.

Kelnės ar sijonas? Kelnės, nes su pėdkelnėmis labai nepatogu, be to, jos greitai plyšta.

Šuo ar katinas? Anksčiau labai mylėjau katinus, bet įsigijusi Gizmo renkuosi šunį: negaliu jo išduoti.

Jūra ar ežeras? Ežeras. Jūra gražu, bet man, gamtos vaikui, ežerai primena gimtuosius namus.

Cukrus ar druska? Mėgstu saldumynus, bet jei negalėčiau pasisūdyti ryte košės, būtų labai neskanu.