Pereiti į pagrindinį turinį

Moteris, bėganti nuo tamsaus gymio vyrų

2009-03-14 09:00
Moteris, bėganti nuo tamsaus gymio vyrų
Moteris, bėganti nuo tamsaus gymio vyrų / Evaldo Butkevičiaus nuotr. Siekis: gali būti, kad E.Vaitkevičė kaip meteroras įsiverš į politinį Lietuvos gyvenimą.

Netrukus savo keturiasdešimtmetį švęsianti Eglija Vaitkevičė pristatė solinę programą, pavadintą "Gyvenimo teatras" su jos atliekamomis dainomis ir suknelėmis, pasiūtomis specialiai tai progai.

Žinoma moteris tikina, kad "Gyvenimo teatre" ji – be kaukių, atvira ir labai nuoširdi. Atvira E.Vaitkevičė pažadėjo būti mūsų pokalbio metu.

Jos niekas neišlaiko

Prieš pristatydama žiūrovams savo solinę programą "Gyvenimo teatras" ji parodė drėgnus delnus: "Labai jaudinuosi".

Vėliau, po audringų ovacijų sėdėdama bute Laisvės alėjoje, ir už nugaros spragsint ugniai židinyje, prasitarė: "Gavau labai daug gėlių. Bet ar aš jų verta?"

Savo solinės programos pristatymui Eglija pasisiuvo vienuolika suknelių, iš kurių tespėjo pakeisti keturias. 2,5 tūkst. litų kainavo Christiano Loubuotino bateliai. Dar dainų įrašai, studija. Iš viso "Gyvenimo teatras" E.Vaitkevičei kainavo 70 tūkst. litų.

Eglija purto galvą: "Nesu išlepinta. Man norėjosi grožio, savitumo. Tiesa, man reikia žmogaus, kuris mokėtų skaičiuoti. Bet moku taupyti, manau, kad Loubuotino batelius avės ir mano dukros."

Kažkas mane timptelėjo už liežuvio: bepigu taip kalbėti, kai ji, anot gandų, turčiaus išlaikoma ponia. Eglija nepasipiktino, tačiau jos atsakyme suskambo nepaslėpta nuoskauda: "Kodėl žmonėms atrodo, kad aš nedirbu? Manęs niekas neišlaiko. Už gyvenimo pradžią esu dėkinga tėvams. Vienu metu dirbau net penkis darbus. Kelerius metų buvau stiliaus ir grožio konsultante "Beauty for all Seasons", draudimo kompanijoje, pasiėmiau paskolą, pirkau, suremontavau ir prieš krizę sėkmingai pardaviau du butus, dirbau "KristiAnoje", prekiavau kosmetika, auginu dvi dukras."

Su E.Sipavičiumi nėra meilužiai

Eglija pasiremia į sofą, susimąsto ir prisipažįsta: ji labai stipri moteris: "Bet aš noriu būti ir silpna. Tik kažkodėl dažniausiai manęs nebijo ne tie vyrai."

O – meilužis? Palinkusi per stalą ir atidžiai tarsi vandenį dykumoje gerianti kiekvieną mamos žodį jaunesnioji, vienuolikmetė dukra Klaudija purto galvą: nėra, nėra tokio. Po to įraudusiais skruostais prunkšteli: "Kai buvau mažytė, kartą "Maximoje" mamos paklausiau, kodėl ji parduotuvėje nenusiperka vyro."

E.Vaitkevičė šypsosi, po to rimtai taria: "Vyrai nenuperkami, juos atsiunčia Dievas." Jai reikia lygiaverčio partnerio, draugo. Pažvelgia į akis: "Jei tu būtum mano vyras, ar toleruotum mane? Skatintum kūrybą? Neuždarytum į narvą?"

Teisindamasis, kad geriau sakyti į akis nei kalbėti už nugaros, lepteliu: o gandas, kad Eglija ir dainininkas Egidijus Sipavičius...

E.Vaitkevičė prisipažįsta, kad gandas, jog ji ir E.Sipavičius meilužiai, ją šokiravo. "Aš į jį žvelgiu iš apačios į viršų, – paaiškina ji. – Egidijus mano patronas, mokytojas, žmogus, už rankos atvedęs į sceną. Kaip dvasinius dalykus galima malti su lova?!"

Galėjo ištekėti ir išvykti į užsienį

Taip, ji ryški. Eidama gatve 175 cm ūgio E.Vaitkevičė dažnai atkreipia vyrų dėmesį.

Pasitaiso juodus vešlius plaukus, iškirptę, suima sau už liemens: "Turiu nereikalingų riebaliukų, bet to nesidroviu ir neslepiu. Kiekvieno žmogaus kūnas yra gražus. Tik reikia save mylėti. Susiimti galiu, bet numetusį svorį, jaučiu, prarasiu dalį moteriškumo."

Eglija neslepia: ją supa daug vyrų, daug gerbėjų, bet vienintelio ji dar nesurado. Su vienais labai malonu bendrauti, su kitais pajuokauti, su trečiais... Patikslina: "Nesu pasileidėlė. Esu ištikima moteris. Ir nebendrauju su vedusiais vyrais".

Nors toks vyras jos praeityje buvo, kelis kartus E.Vaitkevičė vos neištekėjo antrą kartą. Nelemtos aplinkybės, tikina, o visažinė dukra Klaudija linksi galvą. Eglija beveik neturi paslapčių nuo savo dukterų.

"Kartą jau turėjau išvykti į užsienį. Deja, neįvertinau to žmogaus gerumo", – akys neslepia apmaudo.

O buvęs vyras? Su juo bendrauja draugiškai, gerbia jį. Gal gyvenimo ratas atsisuks atgal ir jie vėl bus kartu?

"Neburk, – juokiasi. – Niekas nežino, kas bus rytoj."

Domisi energijomis

Eglija Vaitkevičė – buvusi Eglė Vaitkevičiūtė. Ar vardo ir pavardės keitimas nėra tuštybės mugė?

"Kažkada vardas labai patiko, bet... – ieško tinkamų žodžių. – Išaugau iš jo tarsi iš drabužio. Pradėjo slėgti. Tai susiję su dvasiniais dalykais. O pavardė? Esu šiek tiek feministė. Nesu kažkokia "kiaušinienė" arba "-iūtė", kuri yra patriarchalinės visuomenės liekana."

Pastaraisiais metais Eglija tapo kitokia: atlaidi, gera, mylinti aplinkinius, duodanti, nereikalaudama atsako. Neatsako blogu, netyčia apstumdyta parduotuvėje.

Energetika besidominti moteris suvokė, kad blogis sukurtas tam, jog mes įvertintume ir brangintume gėrį. "Lengva būti geru tarp gerųjų. Pabandyk spinduliuoti gėrį supamas blogio, pykčio", – kalba ji.

Skaudūs prisiminimai

O Gruzija? Prieš dvejus metus E.Vaitkevičė pažadėjo papasakoti skaudų paauglystės prisiminimą iš gyvenimo kalnų šalyje.

Atsidūsta. Na, taip, žadėjo. Ir mintimis keliauja į praeitį.

Jos tėvas – karininkas. Eglija gimė Vokietijoje ir, keičiantis tėvo paskyrimo vietai, augdama pakeitė 16 mokyklų: "Užaugau drąsi, nes kaskart reikėjo ateiti į naują klasę, suvokti tautų, kultūrų mentalitetą, skirtumus. Gal todėl čia kartais jaučiuosi tarsi ne tuose barščiuose?"

Sulaukusi 14 metų ji užaugo iki 174 cm ūgio ir išsiskyrė tokiomis kaip dabar, iškiliomis, moteriškomis kūno formomis: "Mano kūnas buvo kaip brandžios moters, tačiau buvau tyra, o mąstymu – dar visai vaikas."

Ji ir dabar jautriai prisimena laiką, kai Armėnijoje ir Gruzijoje nuolat sulaukdavo klasės draugų ar gatvėje einančių vyrų replikų, švilpimo, priekabiavimo, o troleibusuose ir autobusuose turėdavo šalintis įžūliai besiglaustančių pietiečių. "Aš mokėjau gruziniškai ir suprasdavau jų nešvankias kalbas, ant suolo rasdavau negražių piešinių, o kartą matematikos mokytojas mano pavardę, kurią jam būdavo sunku ištarti, specialiai pakeitė į negražų žodį."

Nori būti politikė

Lietuvišką uniformą vilkėjusi paauglė ne tik kentė priekabiavimą. Gruzija jai padovanojo prisiminimus su nuostabiais gamtos vaizdais, papročiais, vestuvėmis su 600 žmonių, nuostabiu maistu, Alazanės slėniu ir daug aukštos moralės bei kultūros žmonių. Todėl Eglija labai išgyveno Gruzijos ir Rusijos konfliktą.

"Tačiau, – neslepia moteris, – net Kaune bėgu nuo įkyrių, pietietiškų bruožų tamsaus gymio vyrų, nors jiems ir esu grožio etalonas. Man labai patinka lietuviai."

Gal dažnai keičiamos gyvenimo vietos turėjo įtakos tam, kad jai nuolat reikia veiklos, iššūkių, gyvenimo sukrėtimų? E.Vaitkevičė šyptelėja: " Dramas mėgsta daugelis tarybinių laikų moterų. Man labiausiai reikia naujovių, veiklos."

Dabar ji ne tik dainuoja. 2004-aisiais gražiausia Kauno ponia išrinkta Eglija M.Riomerio universitete magistrantūroje kremta politikos mokslus. Socialliberalų partijai priklausančiai moteriai reikia dėmesio?

"Saviraiškos, – patikslina E.Vaitkevičė. – Subrendau, noriu išsikalbėti. Nors pagal savo charakterį mielai būčiau pilkuoju kardinolu – nematomu strategu, ideologu, idėjų generatoriumi."

Ar intensyvi veikla nėra bėgimas nuo vienatvės? Edlija žvelgia nustebusi. Taip, pripažįsta, ji – vienišė. Tačiau kartais kaip vėžlys išlenda iš savo kiauto, o likusi viena su savimi ji niekada nenuobodžiauja.

"Aš jau prieš dešimt metų skaičiau "Karmos diagnostiką", Paulo Coelho knygas, tarp jų garsųjį "Alchemiką", – kalba E.Vaitkevičė apie savo mėgstamą literatūrą. – Žinau, kad jau atradau savo asmeninę legendą. Noriu ją tęsti toliau."

Naujausi komentarai

Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų