Uoslės renesansas

"Kvapas gali palengvinti bendravimą, todėl man džiugu, kai žmogus, iš pradžių užuodęs tik močiutės rūsį, vėliau kvapo veikiamas vaizduotėje piešia tamsų mišką, žybsinčias lapės akis, konkrečius augalus, pelkę", – šyptelėjo psichologė, kartu su kvapų meno grupe "Hortus apertus" uostomojo meno projektus kurianti Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė.

Prieš prasidedant "spektaklio" repeticijai, Jurga ant stalo išdėliojo dešimtis aliejinių kvapų ir įvairių medžiagų indelių. Šįkart repeticija atvira, Pojūčių teatro aktoriai kartu su žiūrovais panirs į kvapų pasaulį.

"Plano neturime. Ateinu su daiktais, dalijuosi kūrybine patirtimi ir patenku į laviną klausimų. Tobulėjant technologijoms uoslės pojūtis išgyvena renesansą, – šypsojosi Jurga ir ištiesė ranką su gabalėliu dervos. – Norite paragauti? Duosime ir žiūrovams. Sakote, rūgštelė, kartumas? Ji praktiškai beskonė, vis dėlto jos aromatą galima pajusti kylant į nosį per burną."

Mūsų tikslas – bendrauti su žiūrovais per pojūčius, kuriuos primirštame.

"Mūsų tikslas – bendrauti su žiūrovais per pojūčius, kuriuos primirštame, – idėja įkurti Pojūčių teatrą K.Žernytei kilo, kai studijuodama lėlių teatro meną ji sumanė lėlių vaidinimą parodyti neregiui. – Taip viskas prasidėjo. Su neregiais dirbame ilgai, tyrinėjame žmogaus prigimtį per įvairius pojūčius. Rega, lytėjimas, šokis, judesys, uoslė. Kvapas, kaip ir garsas, yra vieni stipriausių atmosferos kūrėjų."

Senjorai užrištomis akimis

Augant vartojimui, keičiantis maisto produktų sudėčiai, įsivyraujant sintetiniams kvapams žmonės praranda santykį su kai kuriais pojūčiais.

"Nesu filosofė, bet mūsų pojūčiai išties bunka. Pirminių pojūčių susigrąžinimas – tarsi grįžimas prie savo ištakų, į vaikystę. Pažvelkime į vaikus, – ragino K.Žernytė, – jie nesivaržo, naudojasi visais pojūčiais, naują daiktą iš pradžių ragauja, tik po to apžiūri formą. Pojūčių teatre negali atsiriboti, nes tu ne tik žiūrovas, bet dalyvis. Tokių dalykų nesurepetuosi."

Ką netikėto atrado režisierė? Jai smagiausi susitikimai tarp neregių ir matančiųjų.

"Aklasis užrištomis akimis jaučiasi geriau nei regintysis. Ir jie pradeda bendrauti be ribų, nebijo prieiti vienas prie kito ir suvokia, kad vienas nuo kito nesiskiria, – pastebėjo Karolina. – Verki, juokiesi, kalbi, o užriša akis, ir viskas pasikeičia."

Gyvenime laisvai besijaučiantis žmogus staiga tampa susikaustęs, o kai jam atriša raištį jis prisipažįsta, jog jautėsi atsipalaidavęs. Arba santūrus žmogus – priešingai, užrištomis akimis staiga atsipalaiduoja.

"Vokietijoje mūsų teatre lankėsi daug solidžių žmonių, kai kurie senjorai, užrišus akis, taip atsipalaidavo, kad lipo ant kitų žiūrovų. Neatidavė mūsų daiktų, sprogdino balionus, o atrišus raiščius nuo akių vėl tapo rimti senjorai su lazdelėmis", – nusijuokė K.Žernytė.

Prakalbus apie niuansus tarp vyrų ir moterų, Karolina pastebėjo skirtumą, kad vyrai dažniausiai bando vertinti protu. Beje, viename spektaklyje moterys nesunkiai įkūnijo vyrus, o šiems buvo nelengva virsti moterimis.

"Ar taip daryti, ar ne?" – vyrus dažnai kamavo toks klausimas ir vyko nuolatinė proto kova.

Kūdikiui šlapimas nedvokia

Šiuo metu kuriamas pojūčių spektaklis-ritualas – vienas naujausių. Kol kas – atskirai moterims ir vyrams. Regis, moterų uoslė geresnė nei vyrų.

"Neseni tyrimai įrodė, kad jos efektyviau mokosi aptikti kvapą, yra tyrimų, įrodančių ryšį tarp uoslės ir lytinės sistemos iki brandos ir po menopauzės, – aiškino J.Katakinaitė-Jakubauskienė. – Juokaujama, kad jei šuns uoslė septynis kartus geresnė už moters, tai moters tiek pat kartų geresnė už vyro."

Regis, vaikams kritiškumą "čia smirda, o čia kvepia", įdiegiame mes patys. "Jie to neatsineša gimdami. Kai kada tai darome saugodami nuo pavojų. Tarkim, kai kvapas perspėja anksčiau nei skonis apie rūgtelėjusį produktą, kai kada tiesiog iš savo pačių subjektyvaus "skanu-neskanu" pojūčio", – aiškino Jurga.

Kvapų dailė ir melodija

Ar galima kvapus sieti su žmogaus savybėmis?

"Kalbant apie savybes, svarbiau asmeninės patirtys nei statistika. Literatūra mini medikų aprašytą atvejį, kai jaunuoliui po narkotikų vartojimo savaitę sustiprėjo uoslė ir žmones jis, tarsi šuo, įsiminė iš kvapo, – pastebėjo Jurga. – Ir mūsų kūrybiniuose projektuose sulaukiame atsiliepimų, kai uoslės lavinimo žaidime dalyvavęs žmogus sako, štai, gyvenau ramiai, nieko neužuodžiau, o dabar nebegaliu, viską jaučiu."

Sintetika, maisto saldikliai, tabakas, alkoholis ir kiti nesveiki dalykai iškraipo ir paveikia smegenų centrus.

Sintetika, maisto saldikliai, tabakas, alkoholis ir kiti nesveiki dalykai iškraipo ir paveikia smegenų centrus. Atbunka ne tik uoslė, bet ir kiti pojūčiai, todėl natūralumo, dvasingumo keliu einančių žmonių pojūčiai, juslumas padidėja, spalvos pasidaro ryškesnės.

Kvapai pažadina prisiminimus, kurie siejasi ir su emocijomis. Kuo daugiau sąmoningai uostysime, tuo geriau pažinsime kvapus.

Jurgą labiausiai džiugina žmonių atradimai beuostant įvairius jiems nepažįstamus aromatus.

"Pavyzdžiui, iš pradžių kvapas jam primena močiutės spintelę ar rūsį, bet palaipsniui žmogaus žodynas keičiasi, pamažu kvapo vedamas pradeda vaizduotėje piešti tamsų mišką, žybsinčias lapės akis, konkrečius augalus, pelkę, – pasakojo Jurga. – Turtėja emocinis pasaulis. Bet uoslė – ne tik emocija, atmintis, tačiau ir estetinis patyrimas. Tai sunku suprasti protu, bet kvapioje erdvėje atpalaiduota vaizduotė, atmintis kuria paveikslus, jei jūsų dominuojanti juslė, rega arba imate kvapą girdėti tarsi muziką. Taigi patiriate kvapų dailę arba aromato melodiją."

Biochemikai pajuto jodą

Ar pagal kvapą galima atspėti žmogaus būseną?

"Kvapas gali padėti atsiverti sau ar kitam, – neslėpė Jurga. – Nemėgstamas kvapas – taip pat žinutė. Galima žmogų paskatinti papasakoti, kodėl tas kvapas nepatinka. Kartais pokalbiai išsivysto į asmeninius atradimus ar spręstinas problemas. Pavyzdžiui, draugė, gavusi dovanų kvapų rinkinį, vieną iš jų pasiimdavo eidama miegoti – tas kvapas tarsi atkūrė ryšį su mirusia vaikystėje seserimi."

Psichiatrijoje į kvapų naudojimą žvelgiama atsargiai, esą jie pernelyg stimuliuoja.

Lengviausia atspėti tą kvapą, kurį pameni iš patirties. Citrusinius kvapus pažįsta daugelis, nors nežinant atskirti mandarinų žievelės kvapą nuo citrinų pavyks toli gražu ne kiekvienam.

"Lengvai atspėja gerai žinomų levandų, mėtų, kai kurių prieskonių kvapą, – pastebėjo Jurga ir prisiminė atvejį, kai orientaciniame uoslės žaidime dalyvavę biochemikai užuodė jodą ir kitų variantų tiesiog nebegalėjo priimti. – Taip pasitaiko – užuodi labai gerai pažįstamą citriną ir daugiau negali nieko užuosti iš to aromato. Tačiau reikia įsiuostyti, leisti plaukti mintims ir tada atrasi, kad citrina kvepia dar ir garažu."

Asociacijos – skirtingos

Jei nori mokytis lavinti uoslę, Jurga pataria išsirinkti kvapiąją substanciją. Tai gali būti eterinis aliejus, jų mišinys ar kitais būdais išgautas aromatas. Reikia užlašinti ant popierėlio ir uostyti, leisti plaukti mintims ar kalbėtis, pasidalyti bet kuria pirma į galvą šaunančia asociacija. Po kelių užsiėmimų pajusi kvapo pokyčius, asmeninius atradimus.

"Ir tada žmonės atveria savyje kosmosą – susipažįsta su savo pačių uosle, – šyptelėjo J.Katakinaitė-Jakubauskienė. – Mane kvapai išmokė būti laimingą. Būti čia ir dabar, įnešė sąmoningumo."

Ar nematant žmogaus apie jį kažką galima papasakoti iš kvapo?

Yra įvairių performansų su kvapais. Ir ne tik maloniais. Pavyzdžiui, su prakaito kvapu.

"Eksperimentuojant, meniniais tikslais ar dėl žaismės gali kažką bandyti, džiaugtis asmeniniais atradimais, bet pretenduoti į objektyvias išvadas būtų per drąsu, – pripažino Jurga. – Mano ir kolegių pastebėjimais, išties skiriasi vegetarų ir visavalgių kūno kvapas. Aš pati užuodžiu, kad mano vyras tądien viešai kalbėjo. Adrenalinas, stresas turi savo kvapą, jį nesunku išmokti atpažinti."

Pojūčių teatro režisierė prisiminė, kai jiems reikėjo sukurti nemalonų, bet ne pernelyg baisų vaikišką personažą – Audros Senį. "Juo tapo du maišiukai krakmolo, kurie skleidė garsą, tarsi jis šlepsėtų per sniegą, ir mėšlo kvapas, – pasakojo K.Žernytė. – Visi reaguodavo beveik vienodai – atsitraukdavo."

Bet, pastebėjo Jurga, kaime augusius žmones mėšlo kvapas gali veikti priešingai – nukelti į vaikystę, net sužadinti šypseną, žaismingus prisiminimus. Miesto vaikai maloniau uos ozono bei elektros iškrovos kvapą.

Ar skubėdami nežinia kur, kintant gyvenimo būdui, natūralumą keičiant dirbtinumu, žmonės nepraras pojūčių?

"Urbanistiniam, civilizuotam žmogui taip tik atrodo, kad toks – visas pasaulis. Nereikėtų susireikšminti, – šyptelėjo Jurga. – Aš tikiu pusiausvyros dėsniu."