Pereiti į pagrindinį turinį

M.Petruškevičius: gandai apie aukštuomenės krizę perdėti!

2010-12-04 23:59
Tomo Raginos nuotr.
Tomo Raginos nuotr. / tomas ragina

Nejaugi mūsų aukštuomenę – na, tą žurnalinę – prislėgė sunkmetis? "Nieko panašaus!" – tikina Mantas Petruškevičius. Bet jis neseniai patyrė, kad limuzinas rinktinei publikai samdomas labai stropiai skaičiuojant litus.

Taupumas: "Kokių 40 švarkų man pakanka", – nusprendė Mantas.

Puošnaus ponų būrelio centrinė figūra M.Petruškevičius, kaip ir viena jį nuolat supančių ponių Inga Budrienė, šiek tiek sutriko paaiškėjus, kad iki vakarėlio vietos jie bus vežami limuzinu, kurį vakarėlio rengėjai išsinuomojo vos porai šimtų metrų.

Taupus sprendimas: susirinkime netoliese, o kai išlipsime prie klubo durų, kas ten žinos, kiek metrų važiavome.

"Ką tai galėtų reikšti?" – paklausėme gražaus gyvenimo guru M.Petruškevičiaus.

– Atsiprašau, bet aš labai nepatogiai dėl to jaučiausi. Sutikau tuo limuzinu važiuoti tik todėl, kad važiavo kiti. Bet man kažkaip buvo nelabai... Savo aksominiais bateliais galėjau nueiti ir pėsčias, užuot važiavęs tuos kelis metrus!

– Aksominiai bateliai?.. Vadinasi, jūs klestite? Šiais ponų bankrotų laikais!

– Turbūt daug kam nepatiks, bet pasakysiu: aš laikausi puikiai. Manau, girdėjote, ruošiu prieškalėdinę puotą savo ponioms iš Kauno ir iš Vilniaus. Kol ponios stebės naujausią kailinių ir kašmyro kolekciją, jos bus vaišinamos tikru šampanu ir juodaisiais ikrais.

– Puota maro metu?

– Grožiui niekada nebuvo maro meto! Aš netgi turiu pastebėti, kad tada, kai nėra daug pinigų, žmonės kaip tik nori tai kompensuoti ir labiau puoštis, pramogauti, užuot rodę savo blogą nuotaiką. Tai provincialus mąstymas – manyti, kad kažkoks renginys, suburiantis žmones, į kuriuos gražu žiūrėti, yra puota maro metu. Mano renginys skirtas ponioms, kurios puošia ne tik žurnalus, bet ir mūsų gatves!

– Kiek tokių "jūsų ponių" yra Lietuvoje?

– Skaičius nėra svarbus, aš manau. Tiesiog man patinka gražūs žmonės, jais aš visada džiaugiuosi. Tai žmonės, kurie moka puoštis, mėgsta gerai atrodyti ir nekreipia dėmesio – čia aš darau užuominą į krizę – į nešluotas gatves.

– Ar žiūrite televizorių?

– Lietuviškų kanalų nežiūriu. Išvis man televizorius yra toks įrenginys, kuris praktiškai nereikalingas. Aš žiūriu tik žinias.

– Neseniai vienoje gyvenimo būdo laidoje Benas Gudelis pastebėjo, kad vadinamoji aukštuomenė pastaruoju metu eina į vakarėlius skolintais kostiumais...

– Ačiū Dievui, man to nereikia daryti!

– Ir dar buvo pareikšta, kad ne visada aišku, iš kokių pajamų gyvena tie žmonės.

– Mačiau tą laidą! Bet aš turiu savo nuomonę apie aukštuomenę.

– Kaip manote, ar jos gretos šiek tiek nepraretėjo? Juk ima ir iškrenta tokie, kaip Veronika Kastujeva, ir panašiai.

– Tikro elito gretų niekas nepraretins! Mes visi suprantame, kas yra elitas. Kadangi aš tai žinau, vienus asmenis laikau tikru elitu, kitus – tiesiog gražiais žmonėmis. Juos, gražius, turtingus, fotografuojamus, aš vadinu aukštuomene. Kodėl ne? Čia viskas gerai. Bet elitas – ypatinga sąvoka, tik pas mus jo yra nepakankamai.

– O tokie žmonės, kaip Marius Gelažnikas ar Inga Budrienė, yra elitas ar aukštuomenė?

– Žinote, kadangi jie yra mano bičiuliai, tai aš galbūt nenorėčiau išskirti. Jie niekada nevaikšto prastai apsirengę, jie visada pasitempę, išsipuošę. Jeigu ir krizė, nereikia vaikščioti apskurusiems ir purvinomis panagėmis. Suprantate, yra žmonės, kurie kasa laukus, ir yra kita kasta žmonių, kurie vaikšto su aukštakulniais.

– Jei jau apie batus – ar didelė jūsų batų dėžė? Ir dabužių spinta?

– Kaip čia dabar įvardyti... Nenorėčiau pereiti į tokį turgaus lygį. Bet, manau, man pakanka kokių 40 švarkų, kokių 70 marškinių, o dar kitų dalykų nė neskaičiuoju. O mano batai – dviejų rūšių. Vienus aviu dieną, kiti – vakariniai. Trisdešimt porų susidarytų, ir man tai tikrai ne per daug.

– O kvepalai? Kiek flakonų jūsų lentynėlėjė?

– Gal apie 70 rūšių, nes esu aistringas kvepalų mėgėjas, mėgstantis nišinius kvapus. Nišiniai kvepalai – tai tokie, kurių galima rasti tik specialiuose butikuose, kvepalų namuose, kurių yra įvairiose pasaulio vietose. Kvepalai neturi lyties – aš tuo vadovaujuosi. Kolekcionuoju ir tokius, ir tokius. Man nėra vyriškų ir moteriško kvapų. Aš esu laisvesnių pažiūrų, todėl nežinau, kas yra moteriškas kvapas.

– Ką dar, be kvepalų kolekcionavimo, veikiate vienas namuose? Gal kokią knygą atsiverčiate?

– Aš, žinokite, ilsiuosi... Kai kam, aišku, atrodo, kad aš visą laiką vakarėliuose, bet reikia ir poilsio. Man nebūtina atsiversti knygą. Neturiu jokio mėgstamo užsiėmimo, kuris padėtų pailsėti. Kitiems padeda sportas, o man – ne. Turbūt kaip ir daugelis stengiuosi galvoti, kad tam neturiu laiko. Aš geriau pailsiu gulėdamas ir nieko nedarydamas.

– Ar jūsų namuose yra į ką pasidairyti?

– Mano namuose Užupyje kabo penki dideli, per pusę sienos (o mano lubos labai aukštos!), aktorės Aurelijos Tamulytės portretai. Ji – viena mano mūzų. Ir dar penkiolika visokiausių paveikslų. Ir dar daug knygų apie madą. Gėlių daug. Bet jokio antikvaro, jokių ten senovinių daiktų. Mano butas modernus ir gana ekspresyvus... Daug raudonos spalvos. Ji man ne ypač patinka, todėl ateityje planuoju turėti visiškai baltą būstą – būtų labai gražu.

– Kalbant apie grožį... Ar po incidento su Juozu Statkevičiumi (J.Statkevičius pasipiktino, kad į jo kolekcijos pristatymą nekviestas M.Petruškevičius atėjo pasinaudojęs svetimu kvietimu – red. past.) jis jums gražus žmogus?

– Taip, be abejonės, gražus. Bet visi mes turime savo gražią ir nelabai gražią pusę. Aš palieku spręsti kitiems, kurią savo pusę jis parodė!

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų