– Nuo albumo „Sad Human“ pasirodymo praėjo treji metai. Įvyko daug pokyčių: dirbai prie naujo albumo, pasukote skirtingais keliais su Aurimu, paskui atėjo pandemija... Kaip sekėsi įveikti visus iššūkius?

– Pokyčių niekada nebūna be reikalo. Jie reikalingi, kad kažkas pasikeistų, nes, matyt, nusistovėjusios taisyklės jau atgyveno. Tai labai svarbu suprasti ir, manau, kad dažniausiai tie pokyčiai būna į gera. Su jais susitvarkiau gana gerai, bet tam reikėjo laiko. Su Aurimu išsiskyrėme 2019 m. rudenį ir netrukus užklupo karantinas...

Tikriausiai viskas natūraliai ėjo link išsiskyrimo, nes vis dažniau visur dalyvavau  vienas: dalijau interviu, kūriau muziką, generavau idėjas. Aurimas mūsų duete buvo tas žmogus, kuris visada mąstė santūriau, ilgiau apgalvodavo, o aš buvau tas, kuris nori, kad viskas vyktų greitai. Matyt, jis nujautė, kad bręsta pokyčiai, nes, kai baigėsi mūsų draugystė su Aurimu, ta būsena man jau buvo pažįstama.

– Porą metų nelabai kas ir žinojo, kad jūs su Aurimu pasukote skirtingas kūrybiniais keliais, bet kaip ženklas galėjo būti 2019 m. spalį pasirodęs tavo albumas „Late Night Tales“...

– Kažkam tai galėjo būti ženklas, bet tas, kas nuodugniai domisi muzika, manau, tikėjosi tokio posūkio. „Late Night Tales“ parodžiau kitą savo kūrybos pusę. Iš pradžių tai buvo tik mėginimai išreikšti save, bet galų gale pavyko savo kūrybą sujungti į vientisą albumą.

Man patiko šis albumas tuo, kad beveik visos dainos (kaip ir kai kurios „Golden Parazyth“) yra sukurtos vienu prisėdimu ir beveik nieko nekeitus išleistos į gyvenimą. Tai tokia nešlifuota muzika. Kaip išdėsčiau aprašyme, tai yra muzika, gimusi čia ir dabar. Panašu, kad žmonėms ji irgi patiko. Kai labai nušlifuoji muziką, ji praranda savo autentiškumą ir atitolsta nuo pradinės idėjos. Nepaisant to, kad angliški tekstai nėra iki galo taisyklingi, net iš anglakalbių sulaukiau komplimentų, kad „vau, kaip čia viskas yra gerai“. Man patinka, kai žmonės kūrybą priima, labai giliai nenarpliodami  niuansų.

D. Butėnaitės nuotr.

– Dalis žmonių analizuoja techninę pusę ar atlikimą, o ne visumą ir jausmus, kuriuos sukelia muzika...

– Čia amžina diskusija. Kai ateina labai geras bosistas į tikrai geros grupės koncertą, jis sėdi ir galvoja: aš čia gročiau kitaip. Klausosi savo instrumento, bet negirdi visumos. Ne vienas muzikantas man yra sakęs, kad išsivysto tokia profesinė liga ir jie negali nuoširdžiai mėgautis pasirodymu. Aš to neįsivaizduoju. Juk ateini pasimėgauti muzika, laisve... Atrodo, Marijonas Mikutavičius yra labai gerai pasakęs, kad koncertas yra ta vieta, į kurią susirenka žmonės ir jame nelabai galioja kokios nors visuomenei priimtinos taisyklės. Tu gali šaukti, iškelti rankas... Kitaip tariant, koncertas yra ta vieta, kur atlikėjas ir klausytojai gali pasijausti visiškai kitaip. Čia nereikia analizuoti, kas gerai sudainuota, o kas – ne.

– Neseniai pasirodė albumas lietuvių kalba „Empatijos“, kurį pristatėte koncerte „Kablyje“. Kaip sekėsi kurti albumą? Esi minėjęs, kad pirmosios jo dainos pradėtos kurti dar 2018 m.

– Taip, jį klijavau po truputį. Viename interviu manęs paklausė, ar leisti albumą lietuvių kalba buvo rinkodaros sprendimas...

– Galima sakyti, kad įsivyravo nauja tendencija rašyti dainas lietuvių kalba.

– Taip, bet aš tiesiog pataikiau į tą bangą. Pamačiau, kad yra daug lietuviškų dainų, tad panorau jas sujungti. Albumas galėjo būti ir angliškas, bet man labai patinka jo vientisumas pačiame muzikiniame audinyje. Dar niekada taip nesidžiaugiau albumo vientisumu. Turbūt tą vientisumą nulėmė tai, kad vėl po ilgo laiko vienas prisėdau prie kūrybos, visiškai atsiribojęs nuo kitų žmonių, ir dar kartą pamėginau sau įrodyti, ką sugebu ir kiek toli galiu nueiti.

D. Butėnaitės nuotr.

– Koks buvo šio albumo kūrybos procesas?

– Dainos gimė šioje studijoje, kur dabar sėdime. Šitos gitaros kartais nusileidžia ant žemės, atsiranda daugiau laidų, įsijungia daugiau šviesų, kolonėlių, galbūt pradeda mirksėti sintezatoriai, bet čia yra būtent ta erdvė.

Džiaugiuosi, kad prieš keletą metų toli nuo Vilniaus įsigijau sodybą, kurioje išsivalau ir galiu čia atvažiavęs vėl kurti. Nuolat būdamas mieste dažnai pradedu jausti, kad atbunku nuo tam tikrų jausmų, tada imu ir atsitraukiu į kaimą. Atgal dažniausiai grįžtu tada, kai stovėdamas prie upės arba miške jaučiu, kad pradedu dainuoti ar niūniuoti. Jei tuo metu šiurpas eina, tada žinau, kad reikia grįžti į miestą, nes jau norėčiau kažką daryti studijoje.

– Esi pasakojęs, kad albumas „Empatijos“ tau yra apie pabuvimą kito kailyje ir dialogus. Užsiminei, kad dalis dainų įkvėptos vaikystės.

– Albume galima aptikti šiokių tokių simbolių iš vaikystės. Kartais labai trūksta to, apie ką yra kalbėję didžiausi išminčiai ir gyvenimo mokytojai, t. y. tiesiog pabuvimo vaikais. Pavyzdžiui, kartą kalbėjome grupėje apie daržininkystę (turiu daržą ir pats jį prižiūriu). Toje grupėje žmonės kalbėjosi gražia lietuvių kalba, neįžeidinėdami. Pabuvęs tokioje grupėje ir paskui patekęs į kitokią, pradedi galvoti: gal žmonės jau iš tiesų yra pragare ar mes iš esmės pragare nuolatos? Man trūksta to dialogo tarp žmonių. Kartą mačiau, kaip žmogus ėjo ne per perėją, bet šalia jos, o vairuotojas ant jo pradėjo šaukti. Stebėdamas situaciją mąsčiau – kodėl tas žmogus nenori pagalvoti apie tai, kad galbūt tam bėgusiam per gatvę žmogui šiandien yra pati blogiausia diena gyvenime? Galbūt prarado darbą, nuo kovido mirė močiutė ar žmona paliko? Žmonėms trūksta įsijautimo į kito žmogaus emocijas. Nuo to reikėtų pradėti, kad atsirastų dialogas. Iš pradžių gal nebūtina kalbėtis, bet užtenka pagalvoti: ir man taip gali būti, ir aš būčiau liūdnas, jei man taip atsitiktų. Juk vaikai to nebijo parodyti ir veiksmais – prieiti, paimti už rankos ir paklausti: „Kodėl tu liūdnas?“ Suaugusieji to nepaklaus. To vaikiško paprastumo apraiškų kartais norisi sulaukti ir iš suaugusių žmonių.

Dž. Babensko nuotr.

– Tai veikiausiai tinka ir šiam pandeminiam laikotarpiui, kai visi dabar tarsi apie savo gyvenimą ir gilesnius dalykus susimąstę.

– Labiausiai pandemija atskleidė, kad daugybė žmonių gyvena su žmonėmis, kurie jų nekenčia. Mes su žmona kalbėjomės, kad tikrai liūdna, kad žmonės suprato gyvenantys su žmonėmis, kurių nė gerai nepažįsta.

– Ir per karantiną teko susipažinti artimiau...

– Teko susipažinti, bet ne visiems tai patiko (juokiasi).

– Sakei, kad naujausias albumas turi užuominų apie vaikystę. Ar pats mėgsti pasižvalgyti į praeitį?

– Praeitis yra geriausia mokytoja. Visada su didžiausiu malonumu prisimenu sunkiausius periodus, nes man tampa gera ir lengva nuo tos minties, kad dabar geriau gyvenu. Užmiršę praeitį, tuos momentus, kai mums buvo blogai, dažnai nuvertiname dabartį. Ir tai galima pritaikyti plačiąja prasme. Čia galima kalbėti ne tik apie laisvę, kurią dabar kažkas keikia. Nemėgstu kištis į politiką, bet kai tu supranti, kad tau kažkada buvo labai blogai ir tu ištrūkai iš to... Tuo praeitis man labai naudinga, nes ji tarsi pasako: „Žiūrėk, kaip tau buvo blogai.“

– Albumo viršelyje – mergaitė, valganti trešnes. Esi sakęs, kad šią nuotrauką pasirinkai būtent dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio sunku pastebėti šią detalę. Tai galbūt irgi tam tikra žinutė būti dėmesingesniems?

– Taip. Atkreipkime dėmesį vieni į kitus. Galbūt tai nėra tai, ką mes matome? Dabar esame linkę per sekundę nuspręsti, nuteisti ar kažką kita padaryti... Labai gerai pasakei, kad iš tikrųjų reikėtų truputį daugiau laiko praleisti analizuojant vienam kitą. Nespręsti iš pirmo žvilgsnio.

Iš pradžių net negalvojau, ar ten mergaitė, ar berniukas. Man patiko visuma, pats fotografės darbas. Įkėlus nuotrauką į feisbuko platformą, algoritmas ją traktavo kaip kažkokią vos ne vaikų pornografiją  ir blokavo. Įsivaizduok, išleidi albumą ir tada supranti, kad negalėsi beveik niekur naudoti viršelio. Nors, pavyzdžiui, jeigu keli „Spotify“ nuorodą, tuomet viskas gerai. Mes kartais taip pat kaip mašinos (kompiuteriai) viską vertiname. Pamatome kažką, pirmas žvilgsnis, ir tiesiog blokuojame. Bet taip neturėtų būti.

Dž. Babensko nuotr.

– Albumo „Empatijos“ dainos  liūdnos savo temomis ir tekstais, bet ritmingos ir gyvos, kai kalbame apie muziką. Kodėl?

– Labai geras klausimas. Matyt, nuo lyrikos aš niekada nepabėgsiu, bet gali būti, kad kitos dainos bus greitesnio tempo ir dar šviesesnės. Liko truputėlį senesnis „Golden Parazyth“ naratyvas tematikoje, bet jau fiziškai norėjosi ritmo, nes mes ganėtinai ilgą laiką kūrėme, sakykime, ramesnę muziką. Šį kartą tekstai liūdni, bet jie tarsi palieka krislą tikėjimo, kad gal viskas bus gerai.

Labai patinka tas lietuvių nedrąsumas. Kažkada buvome kavinėje su vadybininku ir netoli sėdėjo dvi vyresnės moterys. Kiek jos kaupėsi, kad prieitų!

– Jau praėjo šiek tiek laiko nuo albumo pasirodymo ir turbūt sulaukei pirmųjų reakcijų ir atsiliepimų. Kokie jie?

– Skaičiau kelias recenzijas. Nė vienos nebuvo blogos, tik... Man labai gera ir gražu, kai paprastas žmogus parašo privačią žinutę, kad buvo koncerte, jam labai patiko, džiaugiasi ir pan. Arba, pavyzdžiui, per vadybininką viena koncerto operatorė perdavė, kad jai labai patiko koncerto estetika. Tie, kurie tai daro, supranta, kiek tai pinigų ir pastangų reikalaujantis dalykas, bet man tai atrodo tinkamiausias kelias, nes turi rengti kokybiškus koncertus. Man tos žmonių nuomonės svarbesnės. Galų gale Lietuvoje mes nelabai ir turime svarių muzikos žinovų, kurie vertintų albumus. Man svarbu, kad aš jausčiau viską padaręs. Pavyzdžiui, kai pilna salė klausytojų dainuoja, pavyzdžiui, „Eikit šviesos ieškot“. Neseniai pasirodžiusi daina, o per pristatymo koncertą ją jau dainuoja. Ir tai yra labai smagu.

Dėl gerbėjų atsiliepimų... Būna, stoviu parduotuvėje ir nežinau, kaip, bet atpažįsta. Esu su kauke, kepure, su striuke, bet jaučiu, kad eidamas pro šalį kažkas į mane labai žiūri. Ir paskui gal mano metų vyrutis praeidamas sako: „Geras albumas“ – ir vos ne bėgte nuo manęs. Man tokie nutikimai būna mieliausi. Labai patinka tas lietuvių nedrąsumas. Kažkada buvome kavinėje su vadybininku ir netoli sėdėjo dvi vyresnės moterys. Kiek jos kaupėsi, kad prieitų! Paėmė už rankos ir sako: „Ačiū už muziką. Labai patinka koncertai.“ Man tai gražiausia, nes yra labai tikra, o ne tai, kai tiesiog paprašo nusifotografuoti po koncerto, kai daug žmonių eina to paties paprašyti...

– Kas toliau? Ko dabar laukti gerbėjams?

– Neseniai įrašiau vieną dainą anglų kalba. Manau, norėsiu ir klipą šiai dainai nufilmuoti... Taigi leisiu singlus, o pavasarį veikiausiai važiuosiu į koncertinį turą. Noriu daryti taip, kad man būtų gera, grupė gerai jaustųsi ir kartu mėgautumės muzika. Didžiausias pasitenkinimas būna tada, kai po koncerto suprantu, kad padariau viską, ką galėjau. Kai džiaugiasi vadybininkas, grupė ir klausytojai, tuomet ir pats jaučiuosi pakylėtas.