„Beissoul & Einius“ „Questions in the dark“ (Self-released)

Keista kalbėti apie muzikinę grupę, kurioje viskas tau patinka: idėja, koncepcija, drąsa, išvaizda, išskyrus vieną vienintelį, tačiau vis dėlto esminį dalyką, – muziką. Kaip neva itin profesionalus muzikos ekspertas neturėčiau svaidytis tokiomis frazėmis, bet kadangi aš toks nesijaučiu, mano žodžiai subjektyvūs ir nuoširdūs. „Beissoul & Einius“ man vis atrodė neatskleidžiantys savo potencialo, šiek tiek muzikaliai saugūs, lyg eksperimentuoti garsu bijantys ir tą trūkumą kompensuojantys vaizdu. Tačiau šis (beje, jau ketvirtas) jų albumas vis dėlto ne tik nemeluoja, bet ir garantuoja – jiems tokia daugiau popmuzika nei elektroninė yra ir tikslas, ir siekiamybė. Nenoriu sakyti – viršutinės ribos, bet duetas, akivaizdu, kurdamas tokią muziką, jaučiasi komfortiškai, o ko gi dar reikia?

Gerbėjų jie turi – ir ne tik čia, Lietuvoje, taigi lyg ir viskas jiems einasi kaip iš pypkės. Dėl to tereikia tik džiaugtis: rastas, iškastas ir išasfaltuotas kelias į sėkmę. Tačiau jei norite ko nors daugiau... Reikia konstatuoti aiškų faktą, kad „Questions In The Dark“ iš esmės niekuo nesiskiria nei nuo „laiko“, nei nuo „slapto kontrakto“, nei nuo „baltvarnio“. Kaip minėjau, lengvai klausomas daugiau popmuzikos nei elektroninis albumas, į parankę galintis kabintis „Daddy Was A Milkman“ ar „Golden Parazyth“ darbams. Taip „Beissoul & Einius“, galima sakyti, savo kišenėje laiko raktą į sėkmę, nes būtent tokia muzika labiausiai patinka aukštesnių pajamų vyresnei kaip trisdešimties tikslinei auditorijai, kuriai nereikia kvailokų bumčikų, tačiau lygiai taip pat nesinori savo pavargusių smegenų užspausti kuo nors itin neįprastu. Todėl klausome muzikos, kurioje – ir avis sveika, ir vilkas sotus. Ir jokių klausimų nebelieka.

60/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Zakmina „Church of madness“ (Futureboogie)

Jam vos 23-eji, tačiau jaunas amžius šiam vaikinui iš Tauragės (jo balsas išduoda, kad Tauragė – vis dar jo širdyje) netrukdo jaustis tvirtai ir pasitikėti savo jėgomis. „Church Of Madness“ yra gyvas to įrodymas, nes jeigu pirmosios šio EP perklausos jums nepadarys didžiulio įspūdžio, po kelių kartų jūs suprasite, kaip patikimai yra sukaltas šis darbas. Vos keturios dainos (tarp jų – ir labai stiprus remiksas) tiesiog pulsuoja nepasidavimu, nepataikavimu skoniui ir darbine etika. Zakminos synthwave, persmelktas techno, yra tvirtas, aiškus ir įtikinantis. Netgi, rodos, iš pažiūros ilgos kompozicijos absoliučiai paperka. Gal tai ir nėra revoliucinio nušvitimo lygio EP, tačiau vis dėlto Zakminai dar viskas prieš akis. O su tokiu pagrindu, tiesą sakant, jis jau ir taip skamba kaip veteranas, išbandęs daug stilių, ne sykį prašovęs, pagaliau išsivalęs ir supratęs, ko nori.

Šioje stiprybėje nuskambantis vengro Gnorko remiksas – vyšnia, suteikianti darbui dar vieną skonį. Taip, mini albume galima girdėti šimtus įtakų, kurias net minėti baisoka, tačiau svarbiausia yra tai, kad Zakmina, jei galima taip sakyti, neparduoda sielos velniui ir neina su juo obuoliauti. Paprasčiau tariant, išsaugo savąjį braižą. Tačiau tą pat sekundę jis nėra nuobodus, todėl kaskart kyla vis didesnis noras paklausyti „Church Of Madness“ dar kartelį. Jeigu religinio katarsio nepasieksite, tai tiesiog gerai praleisite laiką. O dabar, kai, rodos, visas pasaulis kraustosi iš proto, gerai praleisti laiką – jau pasiekimas.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Youtube“)

„Whalesounds“ „Wav‘e“ (Self-released)

„Solo ansamblis“ tikriausiai atvėrė Pandoros skrynią, nes dar vieni teatro pedagogo, aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio mokiniai padėjo vienišas akustines gitaras į šoną ir ėmėsi eksperimentų. Kaip ir vyresnieji soluojantys broliai, „banginių garsai“ savo skambesiu eina radikaliai prieš dainuojamosios poezijos plauką, tik šįkart tai daro labai švelniai, meditatyviai ir... paplaukiui. „Wav‘e“ yra vienas įdomesnių šių metų darbų, kuris labiau atskleidžia kolektyvo muzikinį išprusimą ir galimybių diapazoną, tačiau dar iki galo neiškristalizuoja, kas vis dėlto yra tie „WhaleSounds“. Sklandydami kažkur tarp ambiento ir dreampopo, grupės nariai į šią meditatyvią skraistę įpina ir psichodelinio roko, ir dark wave, ir netgi repo. Iš esmės tai nėra blogai – priešingai, tai labai įdomu, tačiau bendram paveikslui visos šios dažnai itin skirtingos spalvos šiek tiek kenkia, nes iki galo į minėtąją muzikinę skraistę kūriniai nesusipina. T

odėl kartais atrodo, kad šešiems kūriniams visko yra šiek tiek per daug (nors, iš kitos pusės, tam padeda netrumpa dainų trukmė), kolektyvas dar blaškosi, dar ieško savojo išskirtinumo, lyg noras pasakyti daug sutrukdo kažką pasakyti iki galo. Tačiau nors forma ir braška, tas muzikinis vandenynas, kuriame šie „banginiai“ nardo, yra turtingas, švarus ir pilnas atradimų, kurie, jei komandos entuziazmas neišblės, dar parodys, kad „Solo ansamblis“ nebuvo vieninteliai A. Giniočio mokiniai, atvėrę dainuojantiems aktoriams gausybę naujų durų. „WhaleSounds“ tiesiog reikia viską sudėlioti į savas lentynėles ir tada visiems bus aišku, kas ir kaip. Tačiau net dabar, klausant „Wav‘e“, jauti drąsų saulės spindulį, kertantį gilius vandenyno vandenis.

71/100 ( „Spotify“, „Pakartot“)

Gintas K „Sounds & Scapes“ (Self-released)

Eksperimentinės muzikos veterano Ginto K jau ketvirtas šiemet albumas tinka... gal geriau pasakysiu, kam jis netinka. Netinka romantiškam vakarui su dama, kalėdiniam pasisėdėjimui su vaikais, o jeigu jūs šio albumo klausysitės mašinoje, jus koks nors dėmesingas kito automobilio vairuotojas gali sustabdyti tikindamas, kad jūsų mašinos kompiuterinė sistema eina šaibom. Klausiate, kodėl? Nes iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba lyg „Žvaigždžių karų“ droido 3PO veblenimas, padauginus kokaino. Tačiau su visa šia kakofonine keistuma, šia elektroakustine ataka, šia postapokaliptine sprogstančių burbulų vonia ateina ir suvokimas, kad netgi ir ši su melodija, ritmu ar gero elgesio taisyklėmis nieko bendro neturinti garsų mozaika yra muzika, kurios verta klausyti ir prisiversti išgirsti.

Taip, iš pradžių tikrai raižys ausis, o gal net ir skrandį, bet kaip ir viskas gyvenime tikrai gera ateina su laiku. „Sounds & Scapes“ yra būtent toks įrašas, kuriame net sunku pasakyti, ko yra pilna: chaoso, agresijos, meditacijos? Nežinau, nes ir pačiam reikės prie jo augti – Gintas K tikrai nesirenka lengviausių būdų patraukti klausytojo dėmesį. Iš kitos pusės, nepaisant albumo antikomformizmo (lengvai tariant), šis darbo klausyti santykinai nesunku: priėmęs žaidimo taisykles, imi pastebėti pagrindinius motyvus, esminius akcentus ir pasineri į abstrakciją, kuri galbūt ir nėra iki galo aiški klausytojui, tačiau jos struktūra neišeina iš krašto ir turi bent kažkiek aiškią formą. Taip, žinau, kad „Sounds & Scapes“ gali virsti valios išbandymu. Bet juk žinote posakį „Per aspera ad astra“, todėl nesiginčijate ir klausote.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“)

„Oorchach semanat“ „Semanat Viskas yra nematoma“  (Apport.church)

Sunku tokiu tamsiu ir lietingu laikotarpiu (nepamirškime, kad dar ir pandemija) rekomenduoti šį albumą. Jis puikiai atspindi dabartines nuotaikas, todėl tikrai kalėdine atmosfera nedvelkia. Ir vis dėlto Povilo Vaitkevičiaus ir Antono Zolotenkovo duetas patraukia taip, kad tamsa tampa geriausia drauge, o keturios ilgos kompozicijos staigiai griebia už gerklės ir nepaleidžia iki pat galo. Ūkuose tarp tamsaus ambiento ir industrinių garsų beplevenantis darbas stebina savo pločiu ir svoriu, kai vien rituališkai skambančiais garsais sukuriamas ištisas pasaulis.

Ir, skirtingai nuo kito Povilo projekto „Vilkduja“, žodžių nebuvimas kaip tik praturtina darbą: dabar nebereikia klausyti paaiškinimų, kas ir kaip, dabar jau veikia tavo fantazija. „Viskas yra nematoma“ yra tikrai labai sėkmingas darbas: nuo pat „Pilnos bedugnės tuštumos“ aštraus pulsavimo iki mechaninio „Visos tamsos neužteks“ genties šokio visas darbas yra tiesiog persmelktas keistos senovės ir naujumo sintezės, lyg albumą būtų sukūrusi „Pašėlusio Makso“ pasaulio pakraštyje gyvenanti gentis, technikos paliesta, bet archaikos persmelkta. Todėl ir darbo tribališkumas naudojant tiek noise ar power electronics motyvus nepaneria į svajingumą ir nostalgiją, čia tam vietos nėra. Čia – šaltis, drėgmė, metalas. Reikia pripažinti, kad dažnai „Viskas yra nematoma“ paklausyti nebus jokio noro, tačiau kai negatyvumas užspaus, tik toks pat negatyvumas gali suveikti kaip vaistas. Jeigu jums nEbaisu, kartu su kūrėjais galite ruoštis į kelionę. Bet įspėju, kad siaubo, grėsmės ir pavojaus užteks. Net jei ir nematomo.

81/100 ( „Bandcamp“)