Ypatingai atviras interviu su Vladislavu Pociumi, „Alfa centro“ ir „Afa Run“ įkūrėju apie priklausomybes, besiritantį gyvenimą žemyn ir bandymus kapanotis iš narkotikų liūno. Iš ten kur jis buvo, ne kiekvienam pavyksta sugrįžti. Dabar Vladislavas džiaugiasi gražia šeima ir prasminga veikla, bet kelias į visą tai buvo labai vingiuotas ir grįstas savo paties skaudžia patirtimi.

Vladislavo istorija prasidėjo jam būnant vos 12-os metų, kai maištaujantis paauglys pradėjo bėgti iš namų, susidėjo su netinkama kompanija, pradėjo rūkyti, vartoti alkoholį, paskui bandyti narkotikus – vienus, kitus ir vis stipresnius, kol priklausomybė heroinui tapo nebevaldoma.

„Tokia būsena yra labai pavojinga, nejauti kaip tampi vis labiau priklausomas nuo narkotikų, įsivaizduoji, kad kontroliuoji situaciją, bet taip nėra. Neveikia nei artimųjų kalbos, nei prašymai. Aplinkinių gąsdinimai, kad gali numirti kėlė tik juoką, nes visada galvoji, kad esi kitoks – gudresnis, su tavim taip nenutiks“, – savo istoriją pasakoja Vladislavas.

Tokia būsena yra labai pavojinga, nejauti kaip tampi vis labiau priklausomas nuo narkotikų, įsivaizduoji, kad kontroliuoji situaciją, bet taip nėra.

„Kai ilgamečiai narkomanai klausdavo „Ar tu supranti, ką tu darai?“ kildavo tik pasipiktinimas – tėvai moralizuoja kaip reikia elgtis, mokykloje mokina ir dar šitie. Aš toks niekada netapsiu“, – prisimena tuometines mintis vyras.

Pasak jo, pasąmonėje turbūt supranti, kad elgiesi neteisingai, bet tokios mintys užklysdavo tik kelioms minutėms, jas greitai pakeisdavo kita mintis – kaip gauti dozę. „Pradedi apgaudinėti kaimynus, draugus, vogti... Išnaudoji net ir pačius artimiausius, kad tik patenkintum savo poreikius. Bet ateina laikas, kai nusisuka visi ir lieki visiškai vienas: policija gaudo, narkotikų prekeiviai  gaudo, artimieji atstumia“, – sako Vladislavas.

Vyras atsipeikėjo tik tada, kai jį atstūmė paskutinis ir pats artimiausias žmogus – mama, pas kurią vyras atėjo prašyti pagalbos. „Ji pirmą kartą gyvenime nešaukė, bet buvo ant tiek abejinga, žvilgsnis toks šaltas, kad tai mane sukrėtė. Man buvo šokas, negalėjau patikėti, kad mane atstūmė paskutinis artimas žmogus. Tuomet supratau, kad tai jau visiškas dugnas“, – prisimena Vladislavas. Tuomet jam buvo 24 metai.

Vis tik pagalbą ir paramą vyras surado krikščioniškoje bendruomenėje. „Ten buvo ta vieta, kur užliejo naują pamatą su naujomis vertybėmis, naują supratimą, kad ne aš esu pasaulio bamba aplink kurį jis sukasi, bet esu jo dalis. Iš esmės pakeitė mano požiūrį į gyvenimą“, – su dėkingumu prisimena V. Pocius.

Jis visiškai nevartojo narkotikų metus laikos. Deja, atkrito. Viskas prasidėjo nuo kelių cigarečių, paskui paragautas alus, stipresni gėrimai ir... vėl narkotikai. Pasak Vladislavo, vaduojantis iš priklausomybių negalima sau pasilikti jokių išlygų – nei cigarečių, nei alkoholio, nes paslysti galima labai lengvai ir labai greitai. Vis tik per porą savaičių vyras atsipeikėjo, suprato, kad tai nebus „nekaltas pavartojimas“, kad vėl užkurs susinaikinimo mašiną ir ryžosi galutinai išsivaduoti nuo narkotikų. Ir jam pavyko. „Sunkiausia ne iškęsti abstinenciją, bet gyventi be noro vartoti“, – sako buvęs narkomanas, nesisvaiginantis jau 20 metų.

Įstabu, koks gali būti stiprus žmogus – Vladislavas ne tik išsivadavo iš pražūtingų priklausomybių, kardinaliai pakeitė savo gyvenimą, bet ir ėmėsi padėti tokiems, kaip kažkada buvo jis pats – įkūrė priklausomybių centrą „Alfa“.

„Supratau, kad mano gyvenimo tikslas – padėti priklausomybę turintiems žmonėms“, – sako Vladislavas. Ir ne tik sako, bet ir daro: konsultuoja, padeda, organizuoja sportinius renginius, kur svarbiausia, pasak jo, kuriama emocija – draugiškumas, vienybė, triumfo džiaugsmas, jausmas, kad esi ne vienas.

„Stebėkite savo aplinką – gal kažkam reikia pagalbos. Ir nepamirškite, kad gali užtekti vos vieno karto, kad gyvenimas pradėtų riedėt žemyn“, – perspėja Vladislavas.

Visas interviu su Vladislavu laidoje „Laimingas, nes gyvas“ šį šeštadienį 17.30 per TV3!