Snieguolė – solistė Kristina Siurbytė

Šiemet man išties teko paragauti piktosios raganos obuolio nuodų koronos pavidalu. Bet tai jau praeitis. Dabar kur kas svarbesni kiti dalykai, kuriuos supratau.

Taigi, per pirmąjį karantiną aš pirmąkart gyvenime nusprendžiau pasodinti sodą. Dar įšalas laikėsi, kai prisipirkau krūmelių, prikišau jų į niekieno žemę netoli savo namų. Paskui, karantinui atlaisvėjus, pirkau ir sodinau įvairiausias gėles, smilgas. Niekada neįsivaizdavau, kad taip gera rūpintis augalais, stebėti, kaip jie auga, dengti nuo šalnų. Hortenzijos greitai atsilygino už mano rūpestį ir meilę, bet buvo ir tokių augalų, kurie gyvybę parodė tik po kelių mėnesių.

Tuomet aš pagalvojau – o juk tas pats vyksta ir su žmogumi! Kiekvienam reikia skirtingo laiko, kad atsiskleistų. Todėl sakau, ką neseniai supratau, – tik aplinkinių meilė gali padėti žmogui augti. Ar pražys tas mūsų vidinis pumpuras, priklausys tik nuo aplinkos, kuri mus supa. O kokie vis dėlto esame nepakantūs kito triūsui. Kaip mėgstame nieko neišmanydami kritikuoti – kad ir skiepus nuo koronaviruso. Kaip kiekvienas laikome pareiga išsakyti savo neginčijamą tiesą. Kokią tiesą?! Absoliuti Tiesa egzistuoja tik Dievų Olimpe. Ir mano tiesa gali neturėti nieko bendro su jūsų tiesa. Bet tai nereiškia, kad jūsiškė yra kažkuo geresnė už manąją. Man skaudu matyti, kaip žmonės, norėdami išsakyti savąją tiesą, sužeidžia kitą.

Šiandien, atsidūrusi Snieguolės pasakoje, noriu paskatinti žmones labiau mylėti vienas kitą. Ir pagalvoti, kad jei kažkas blogai elgiasi, pursloja pykčiu, galbūt jam tiesiog skauda? Galbūt tas žmogus yra sužalotas? Galbūt jam reikia jūsų pagalbos ir meilės? Skaičiau, kad kažkur Afrikoje yra gentis, kuri nusikaltusį gentainį sodina į rato vidurį. Ir visi pasakoja gerus dalykus apie jį. Gydo gerumu, nes iš prigimties kiekvienas žmogus yra geras, tik galbūt pasiklydęs. Juk jei gėlei kas rytą kartosi, kokia ji bjauri, ji tikrai nuvys. Tas pats ir su žmogumi. Gėris tik tada triumfuos prieš blogį, kai mes išmoksime vienas kitą nuoširdžiai mylėti.

Čiaudalius – keliautojas, laidos "Pasaulio puodai" kūrėjas Vytaras Radzevičius

Kada dažniausiai čiaudau? Ogi kai į nosį pakliūva maltų juodųjų pipirų! Arba kažkokių kitokių smulkiai sumaltų prieskonių, kurie sukelia čiaudulį.

Kalbant apie aštriausią pasaulio puodą, tai toks buvo Kinijoje. Pamenu, valgiau virtą žuvį su ypač aštriu kažkokiomis vietinėmis aitriosiomis paprikomis pagardintu padažu. Laikantis seno kinų papročio, tą žuvį turėjau pradėti valgyti nuo galvos, t.y. nuo į mane atsuktų jos lūpų ir akių. Jas suvalgęs, ašarojau mažiausiai pusvalandį.

O dar čiaudėjau, žagsėjau ir spjaudžiausi, kai su Martynu Starkumi kažkada susilažinau suvalgyti žalių habanero (datulinių) paprikų. Buvo taip aštru, kad stingo smegenys ir lydėsi dantų plombos. Mes sukirtome rankomis, kuris, atsikandęs aštriosios habanero paprikos, ilgiau jos neišspjaus. Aš laimėjau! Išlaikiau gal pusę minutės. Paskui jaučiausi kaip išėjęs iš odontologo kabineto – buvo sustingęs ir žandikaulis, ir lūpos, ir ausys. Gerą valandą buvau šveplas kaip vaikas ir vietoj Jėzus Marija tegalėjau iššvepluoti: Jėžuš Marija, kaip aštru…

Miegalius – galiūnas Vidas Blekaitis

Ar aš miegalius? Gal… Jei niekur ryte nereikia skubėti, galiu parpti iki dešimtos. Miegas galiūnams labai svarbus. Patartina miegoti po 7–9 val., tik jau ne persimiegoti!

Aišku, kad gero miego kokybei labai svarbus čiužinys. Ir dar – kad po juo nebūtų tokių vidinių spyruoklių, kurios nuo mūsų, galiūnų, linkusios greitai lūžti. Nes svoris mano nemenkas – 160 kg! Todėl po čiužiniu –  vientisas medis, kad naktį netektų atsidurti ant grindų. Dažniausiai  problemų dėl čiužinių kyla viešbučiuose. Esu begales jų sulaužęs keliaudamas į varžybas. Nes tuomet vartaisi daugiau – geros sportinės formos ir miegas būna aktyvesnis, ir stresas prieš varžybas veiklesnis. Bet, kalbant rimtai, tai tikrai apsistoję kokiame nors viešbutyje pirmiausia patikriname savo kambario lovų stiprumą. Kartais išsyk tenka nuimti čiužinį ir gultis ant žemės (juokiasi).

Kai buvau studentas, dažnai užsnūsdavau per paskaitas. Ir kine ne kartą esu užknarkęs. O sykį mano miegas prie vairo vos nesibaigė tragiškai – nuvažiavau į šalikelę, atsibudau tik tuomet, kai mašina jau pradėjo per veją lėkti… Gerai, kad medžių jokių pakeliui nepasitaikė. Kitą kartą per Kūčias, dar būdamas studentas, pramiegojau savo stotelę – išties buvo problema, nes autobusai tokį vėlų vakarą jau nebevažinėjo. Teko ieškoti, kas parveš namo į Birštoną.

Drovuolis – aktorius Eimutis Kvoščiauskas

Skiriate man drovuolio vaidmenį? Iš tiesų vaidinti filme "Advokatas", pasakojančiame lietuvio advokato ir siro pabėgėlio meilės istoriją nebuvo labai drąsu.

Kaip tikram lietuviui teko ilgai svarstyti – o ką, suvaidinus šį vaidmenį, apie mane pagalvos žmonės?! Keletą naktų pasvarstęs supratau, kad manyje dažnai kovoja senelio ir močiutės genai. Senelis buvo labai drovus, geras, o močiutė – kovotoja, ryšininkė, partizanė. Gyvenime dažnai pykstu ant savęs, kad per kukliai pasirodau, kad nekovoju už save, kad bijau. Drebulys kiša man koją aktoriaus darbe tiek teatre, tiek televizijoje.

Taip buvo ir gavus pasiūlymą dalyvauti filmo "Advokatas" atrankoje. Iš pradžių ėmiau save įtikinėti, kad esu aktorius ir galiu suvaidinti bet kokį vaidmenį, net ir gėjaus… Bet vėliau, sėkmingai įveikęs atranką, praskydau ir ėmiau drovėtis – kokia bus lietuvių reakcija į šį filmą, ką jie apie mane pagalvos, ar neims tapatinti su pagrindiniu personažu ir jo orientacija?! Ačiū keliems draugams, kurie laiku pastatė mane į vietą ir priminė, kad ne visi aktorių vaidmenys būna komfortiški ir kad galėčiau mesti iššūkį pats sau… Savo drovumui.

O drovuolis buvau nuo pat jaunystės. Nepamenu savo pirmojo pasimatymo, bet galiu kirsti lažybų, kad tikrai per jį elgiausi droviai. Tokiu drovumo įsikūnijimu likau iki šių dienų: realiame gyvenime nemoku meluoti, negaliu suvaidinti kažkokių jausmų, kad gaučiau kažką. Net turguje nemoku derėtis – atseit nusisukti ir nueiti, kad prekybininkas tave vytųsi.

Linksmuolis – operos solistas Merūnas Vitulskis

Iš tiesų esu visiškas optimistas, nes kaip kitaip? Tada tik į devintą aukštą liftu ir nuo stogo... Šiuo metu esu labai dėkingas vaikams: jie mūsų dienų praskaidrintojai ir didieji sąmokslo teorijų rengėjai (ypač jaunėlis). Pagyventumėte su jais – patys fokusus daryti pradėtumėte!

O per šiuos metus mūsų namuose buvo visko – ir šilto, ir šalto. Bet mano optimizmas sako, kad bet kokiu atveju privalai išsikelti sau tikslą ir laukti. Brandinti linksmas idėjas pavasariui, kurios, atbudus gamtai, galbūt irgi sudygs, sužaliuos!

Šiuo metu kiekvienas turime džiaugtis mažytėmis smulkmenomis. Man su žmona jas dovanoja vaikai. Šešerių Ajus labai pradėjo domėtis Egipto, Graikijos istorija – linksma girdėti, kad jį tai domina. Mažėlis, penkerių Herkus, pamatęs kieme parkritusį vaiką, puolė jį kelti, apkabinęs ašaras šluostyti, – ir vėl tėvams džiaugsmas! Turbūt savo atžalas teisingai auklėjame, jei jie po truputėlį tampa tikrai gerais žmonėmis.

Dar vienas džiaugsmas – kad mūsų razbaininkai dar tiki Kalėdų Seneliu! Kasdien su pagaliukais abu dėlioja, kiek gerų darbų padarė, kiek blogų. O tai irgi linksmina – tas tikėjimas Kalėdų pasaka! Tuomet ir mes po truputį vaikais tampame…

Niurzglys – komikas, scenaristas Artūras Orlauskas

Na, žinoma, kad aš niurzgalius! Bet toks mano, kaip komiko, darbas – nuolat ant visų niurzgėti, nuolat būti opozicijoje. Aš juk esu tarsi karaliaus juokdarys.

Prisiminkime istoriją – tik jam vienam iš visos karaliaus svitos buvo leidžiama juokų forma rėžti valdovui tiesą į akis. O karalius pagal to juokdario pokštus darydavo išvadas. Teko skaityti, kad istorijoje yra buvę tik keli atvejai, kai juokdario galva lėkė už aštrius jo juokelius. Protingas valdovas niekada neatsisakydavo galimybės pasižiūrėti iš šalies į save, o neprotingas, kitais žodžiais tariant, buvo… kvailys.

Tad ir mes, mielieji, besėdėdami namuose nekvailiokime, o jei labai užsimanysime paniurzgėti dėl šių dienų situacijos, susiraskime internete JAV karinę dramą "Gelbstint eilinį Rajaną", kuri paremta realiais Antrojo pasaulinio karo faktais. O juk ir šitą, ir prieš tai buvusį karą mūsų tėvai, močiutės, seneliai pergyveno! Tada ir pamąstykime – jei jau tokius istorinius kataklizmus mūsiškiai ištvėrė, tai karantinas, patikėkit, greitai bus užmirštas kaip prastas sapnas. Jei tik nepasiduosime visuotinei panikai. Kaip sakydavo mūsų močiutės, visos ligos – nuo nervų. Taigi neniurzgėkime paikai, o sveikai maitinkimės, taupykime savo nervus ir stiprinkime imunitetą!

Gudrutis – aktorius, TV3 laidos "Galvok" vedėjas Andrius Žiurauskas

Galiu būti gudručiu, niurgzliuku ar snargliuku – jokio skirtumo. Aš juk aktorius (juokiasi). O gudresnis, vos tapęs "Galvok" laidos vedėju, tikrai nepasidariau.

Sykį net specialiai žiūrėjau kartojamą rugsėjo laidą ir tikrinau save, ar dar prisimenu ten gautą informaciją. Deja… Ar esu gudrus žmogus – hmm? O ką žmonės laiko gudriu? Nes gudrumu dirbti savo darbą ir sugalvoti įvairiausių naujų sprendimų profesiniams uždaviniams atlikti aš moku. Bet jei sakydami "gudrus" mintyse turite potekstę "suktas", tai prisipažinsiu: esu visiškai negudrus. Niekuomet nebuvau geras verslininkas, niekada nemokėjau daryti pinigų, niekada negudraudavau su kitais žmonėmis.

Kaip gudriai priimti dabartinę situaciją? Nagi pagudraukime drauge. Turbūt tai nesibaigs rytoj. Ir turbūt tai nesibaigs net po mėnesio ar po pusmečio. Galbūt kaukė taps nuolatine ne tik aktoriaus, bet ir visų gyventojų veido dalimi. Dauguma mūsų, gyvenusių iš aktorystės, turėsime mokytis ir iš naujo ieškoti kitokių savo egzistencijos būdų.

Tie gražūs laikai nesugrįš. Arba sugrįš dar labai negreitai. O sėdėti rankas sudėjus ir gyventi iš valstybės paramos? Tai ne man. Juk ribojimai, kurie vyksta dabar, nėra darbų stabdymas ar ekonomikos žlugdymas. Tai pirmiausia žmonių gelbėjimas! Todėl visai gudru, mano galva, dabar būtų pasižiūrėti savo išmaniam vaikui per petį ir pasakyti: "Na gerai, mielasis, rodyk, ką tu ten prie tos savo planšetės moki?!"

Kvailutis – dainininkas Andrius Pojavis

Kodėl sutikau būti Kvailučiu? Todėl, kad nežiūriu į save labai rimtai. Prieš Naujuosius galima ir pakvailioti. Juk net lietuvių liaudies pasakų išmintis byloja: du broliai buvo protingi, o trečias – kvailas. Tik štai pagalvokime, kodėl tam kvailučiui visuomet sekasi labiausiai? Jis įmena tris gudrias mįsles, gauna princesės ranką, o priedo – ir visą karalystę!

Prabėgę metai tikrai nebuvo kvaili. Pavadinčiau juos netgi įdomiais. Gal kiek įtemptais socialine prasme. Tiesą sakant, pirmąjį karantiną nelabai ir pajutau – buvau ką tik atsikraustęs gyventi į Lietuvą. O vasarą su šeima iškeliavome piligriminiu "Camino Lituano" keliu. Ir tai tikrai nebuvo kvaila idėja, nors ėjome drauge su mažametėmis dukrelėmis. Ruošiau jas psichologiškai, rodžiau nuotraukas iš mūsų su Izabelita Šv.Jokūbo kelio Ispanijoje, pasakojau, kad ten ir susipažinome. Žinote, tie mūsų nueiti 500 km turbūt buvo geriausia, kas galėjo įvykti šiais metais. Leidau dukrelėms pačioms nuspręsti – likti pas senelius, ar eiti į kelią drauge. Mes tai padarėme – kelias mus išbandė ir dar labiau sustiprino kaip šeimą.

O dar mąstau, kad kvailiausias mūsų planetoje turbūt yra žmogus. Juk negali pasakyti, kad dangus, medis ar katinas yra kvaili. Visos kvailystės kyla iš žmonių ir kvailiausi turbūt yra tie, kurie nesupranta savo kvailumo. Ne paslaptis, kad visi mes esame teigiamų ir neigiamų savybių rinkiniai. Todėl nereikia į save žiūrėti pernelyg rimtai. Aš suvokiu ir priimu žmogiškąjį ribotumą. Todėl siūlau lietuviams neieškoti kažkokių sąmokslo teorijų, o pradėti mąstyti išmintingai. Tai, kaip yra dabar, –  tiesiog natūralus klimato kaitos, miškų mažėjimo, aplinkos teršimo padarinys. Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastum – minėtais dalykais mes patys tą virusą ir sukūrėme. Įkišome savo nešvarius pirštus į Žemės ekosistemą. Todėl dabar tikrai kvaila švaistytis įžeidžiomis nuomonėmis, kovoti vieniems su kitais. Verčiau pagalvokime, kaip tas trečias brolis kvailys pasielgtų šiuo atveju? Pamąstykime, už ką gavome šitą virusą ir kaip turėtume gyventi toliau, kad žmoniją atsikratytų to Dievo koronės prakeiksmo.

Piktoji Karalienė – vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė

Taip, aš galiu numatyti, bet man neduota pakeisti įvykių. Ir jei žmogus manęs prašo pagalbos, galiu pakreipti tik jo požiūrį, pasaulėžiūrą. Bet šita koronė krečia jau ne vieną žmogų ir net ne vieną šeimą ar tautą… Ji purto visą pasaulį. Todėl šioje situacijoje negalite manęs prašyti burtų lazdelės.

Tai, kas vyksta dabar, suvokiu kaip bangą – stichinę informacinę nelaimę, kuri šluoja savo kelyje viską tarsi cunamis. Kitaip sakant, šiuo metu vyksta karas. Mes kovojame su priešu, kuris yra pats pavojingiausias, nes nematomas: o kai nežinai, į kurią pusę mojuoti kumščiais, darosi baisu – chaosas… Lengviausia jį nugalėti tikėjimu. Tikėkite Dievu, šviesesniu rytojumi, geresniu žmogumi. Ir atminkite, kad kiekviena banga, pasiekusi aukščiausią tašką, ima leistis. Tad, jei toji banga jus palietė itin stipriai, nesutrikite, mėginkite pataikyti į grįžtančią bangą, išlikite dvasiškai stiprūs.

Viskas pasaulyje vyksta dėsningai, atsikartoja – tik jau kita forma. Panašiai kaip ir gamtoje, kai sušalęs vanduo virsta ledo kristalu, o atšilęs ir vėl pereina į tą patį būvį. Taip ir gyvenime – chaosas, taika – viskas dėsningai juda spirale, banguoja. Šiuo metu turime tvarkytis su tuo, kas vyksta mūsų galvose. Nes vieno žmogaus depresinė būsena pereina į ištisas tautas. Trokštame žinoti tą pranašišką datą, kada pagaliau viskas baigsis. Bet datos nėra. Kol nežinome priežasties, kodėl žmonija gavo tokį išbandymą. Ir jei ne virusas, galbūt būtume gavę kitokią pamoką. Kad ją išmoktume, turime būti stiprūs, nes ateinantys Jaučio metai – stiprių žmonių, asmenybių metai. Turime būti galingi kaip vėtrų blaškomi ąžuolai, o jie juk šiltnamyje neauga.

Bet grįžkime prie septynių nykštukų. Galbūt tai mes visi? Sutikite, išlikti santarvėje septyniems nelengva. Todėl turime mokytis. Tegul pirmadienį pirmasis nykštukas nusiskina uogą nuo stebuklingo erškėčių krūmo, augančio prie mano namų. Į tą uogą aš įdėsiu prasmę – reikės išmokti pajausti. Antradienį mokysimės atjausti ir įsijausti į kitą. Trečiadienį mėginsime tikėti ir tikėtis: juk kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Ketvirtadienį reikės kalbėtis. Ne keikti, prakeikti, smerkti, o eiti į dialogą su Dievu, su savo artimu. Penktadienį teks pamiršti praeitį ir jums padarytas nuoskaudas. Šeštadienį visi nuoširdžiai šypsosimės, na, o sekmadienį beliks sulaukti stebuklo. Kadangi stebuklai gyvenime taip paprastai nevyksta, kiekvienam teks padaryti kažkokį veiksmą. Per kančią. Galbūt vienas atsisakys alkoholio, antras bandys pabadauti, trečias mėgins pasportuoti, o ketvirtas – susitaikyti su kaimynu. Toks mano patarimas.

Kviečiame tėvelius trumpam pavirsti vaikais...

Artėjant metų virsmui, mes visi trokštame pasekti tokią pasaką, kurioje nebūtų blogų personažų, o viešpatautų vien Gėris. Todėl prašome visus suaugėlius pasiklausyti visiems žinomos istorijos apie Snieguolę ir septynis nykštukus, kuri šįkart nuskambės kiek kitaip... Graži ir geraširdė princesė Snieguolė žavi visus, išskyrus vieną – savo pavydžiąją pamotę, Piktąją Karalienę.

Kai stebuklingasis veidrodis paskelbia, kad Snieguolė – gražiausia iš visų, Piktoji Karalienė sumano baisią klastą. Nors Čiaudalius, Gudruolis, Linksmuolis, Miegalius, Drovuolis, Kvailelis ir Niurzglys tampa Snieguolės draugais, jiems nepavyksta apsaugoti Snieguolės nuo piktosios Karalienės kerų: vargšelė gauna atsikąsti užnuodyto obuolio ir sunkiai suserga XXI a. prakeiksmu vadinamu koronavirusu. Kai stebuklingasis veidrodis vėl paskelbia, kad Snieguolė – gražiausia iš visų, piktoji Karalienė visai pasiunta ir iš to pasiutimo supainioja burtus – pati virsta… Gerąja Ragana. Ji pažvelgia į savo krištolinį rutulį ir taria pranašystę, kaip pasaulį užvaldžiusiam blogiui rasti Gėrio atsvarą! Vietoj užnuodyto vaisiaus ji leidžia atsikąsti žmonėms didelį pažinimo obuolio kąsnį.