Prancūzų cirko trupės "La Manoeuvre" įkūrėja, jauna prancūzų režisierė Gaëlle Bisellach-Roig, lietuviams skelbia: "Praplėskite matomo pasaulio ribas, leiskite jausti savo sielai, išsivaduokite iš visuomenės primetamo kiauto."

Menų spaustuvės ir Prancūzų kultūros centro rengiamoje "Naujojo cirko savaitgalio" programoje dalyvaujanti menininkė kratosi naujojo cirko atstovės etiketės ir sako, kad cirko elementais padailintu performansu nori pažadinti užslėptus žmonių jausmus ir laisvę būti savimi. Apie savo kūrybos idėjas Prancūzijos cirko jaunojo talento apdovanojimą pelniusi režisierė papasakojo "Vilniaus dienai".

– Esate pristatoma kaip naujojo cirko atstovė, tačiau šios etiketės kratotės. Kaip tuomet vadinate savo kūrybą – cirku teatre ar teatru cirke?

– Nei vienu, nei kitu. Leidžiu kitiems prisegti etiketes mano kūrybai. Vieno cirko direktorius, apibėręs komplimentais, pasakė, kad tai, ką mes darome, – gestų menas. Puiku! Aš pati sakau, kad tai – manipuliavimas kūnu, daiktais ir vaizdais. Nevartoju žodžio "cirkas", nors cirko elementai akivaizdūs. Save apibūdinčiau kaip šokėją su daiktais.

Cirkas man – pirmiausia didelė erdvė, preciziška technika, neįtikimi pasirodymai, o ne iliuzija. Cirkas yra realus, o spektaklyje žmonės yra patys su savimi, su savo asmeniniu jausmu.

– Kokia jūsų kelio į cirką pradžia?

– Cirke visuomet yra vaikas, kuris verkia pamatęs klouną. Tai buvau aš (juokiasi). Klounas man buvo tikras absurdas, prievarta, bet akrobatus dievinau. Dešimt metų šokau klasikinius šokius ir svajojau keliauti. Vėliau studijavau anglų kalbą. Ir tik dvidešimties susidomėjau cirku. Jam vadovavo Nikolausas Maria Holzas, nuostabus žongliravimo ir klounados meistras, talentingas pedagogas. Įkliuvau. Mečiau universitetą ir įstojau į Briuselio aukštąją cirko meno mokyklą. Pusę metų mokiausi ir Norvegijoje. Tačiau nenorėjau mokytis žongliruoti trejus metus tik tam, kad tai daryčiau geriau nei kiti. Mane patraukė kitoks cirkas – galbūt jį galima pavadinti poetiniu. Sukūriau spektaklį programai "Jaunieji cirko talentai 2006", manimi pasitikėjo ir suteikė galimybę tęsti darbą.

– Kaip apibūdintumėte spektaklį "Išnara"? Ko tikėtis jo žiūrovams?

– Spektaklio idėją ilgai nešiojau savo širdyje. Jis gimė iš labai asmeniško jausmo, kad pasaulis su informacijos, vaizdų, stereotipų banga mus verčia tarsi įsivynioti į plastikinius vystyklus. Jaučiau, kad esame verčiami užgniaužti jausmus, slėptis patys už savęs. Kadangi neradau tam tinkamų žodžių, išreiškiau šį jausmą spektakliu. Pirmiausia pradėjau dirbti su įvairiausiais objektais, iš pradžių viena, vėliau prisijungė kiti artistai. Šis spektaklis kalba apie jausmus, apie tikrų jausmų atradimą, tai lyg ir keistas sapnas. Jame susipina šokis, žongliravimas, vaizdo projekcijos. "Išnara" – tai lyg išsilaisvinimas. Spektaklyje vaizduojama daug kūno dalių – tarsi subyrėjusių, paskirų. Tačiau išsinėrus iš tamsos, suirutės, trys kūnai susijungia ir tampa vienu, harmoninga vienove.

– "Subyrėjusios kūno dalys" skamba makabriškai. Kokias idėjas jos perteikia, ką simbolizuoja?

– "Išnaroje" vaidiname trys moterys. Iš pradžių mūsų nė nematyti, paskui atsiveria vaizdas – jos subyrėjusios, negali jausti, liesti, gyventi. Pamažu jos ima ieškoti harmonijos, siekti viena kitos, jausti pasaulį ir save. Jos išsineria iš tamsos ir primesto kiauto. Išnara taip pat reiškia savo seksualumo atradimą. Iš pradžių vaizduojama moteris traktuojama kaip daiktas, o po truputį ji tampa savimi – moterimi, harmoninga, jausminga asmenybe. Tai jos išsilaisvinimo kelias.

– Kas sunkiausia buvo kuriant "Išnarą"?

– Dėvėti apdarus – keistus, visiškai mus uždengiančius. Iš pradžių esame užsidengusios gaubtais, manekenų kaukėmis, kurios lyg ir gąsdina, nes yra tobulos, simetriškos. Per jas nieko nematome ir vos vos girdime – esame tarsi aklos. Iš tiesų daug moterų pasaulyje nešioja panašius apdarus, tačiau mums buvo sunku taip dangstytis, slėptis. Žinoma, po tuo gaubtu taip pat yra moterys, bet pasiremdami šiuo įvaizdžiu mes vaizduojame kelią į išsilaisvinimą.

– Prancūzijoje ir kitose Vakarų šalyse pastaruoju metu vyksta itin aštri diskusija apie moterį dengiančių apdarų – burkų – uždraudimą. Ne vienam, matyt, kils įspūdis, jog spektaklyje vaizduojamas gaubto nusimetimas – užuomina, kad po juo besislepiančios moterys yra nelaisvos, suvaržytos. Ar nesulaukėte musulmonų kritikos?

– Tikrai ne, niekada. Nemanau, kad tai gali būti tapatinama ar turėtų įtakos. Manau, tai universali tema. Pačioje Prancūzijoje moterų padėtis nepalyginti geresnė nei kitose šalyse, tačiau vis dėlto žiniasklaidoje, visuomenėje jaučiama, kad nors ir švelniai, primetamos taisyklės, kokia turi būti moteris. Tampa tabu pasakyti, kad iš tiesų mes nesame visiškai išsilaisvinusios – negalime to sakyti net Prancūzijoje.

– Ar "Išnaroje" skamba feministinės idėjos?

– Jei norite, galite spektaklį vadinti feministiniu. Iš pradžių jame turėjo vaidinti vyras, nuostabus žonglierius, bet vėliau atsisakė, todėl taip tiesiog susiklostė, kad vaidina trys moterys. Kalbėjome apie tikrų jausmų atradimą, o ne apie moteris, jų išsilaisvinimą, tik pamažu žiūrovai jame ėmė įžvelgti įvairiausių simbolių, metaforų, aliuzijų. Spektaklis kuriamas moterų, tačiau nepasakyčiau, kad feministinis. Kiekvienas žiūrovas jame įžvelgs ką nors artima ir susikurs savas istorijas.

Apie G.Bisellach-Roig

Studijos: Briuselio aukštoji cirko meno mokykla.

Laimėjimai: "Jaunieji cirko talentai 2006".

Spektakliai: "Harmless", "Bobinette & Tricotine" (vaikams), "Išnara".

Artimi menininkai: Billas Viola, Boschas, Nan Goldin, Davidas Lynchas, Aphexas Twinsas, Bobas Wilsonas, Janas Fabre, Wimas Vandekeybusas, Sidis Larbi Cherkaoui.

Menų spaustuvė, rugsėjo 11, 12 d. 19 val.

Bilietų kaina: 36 litai.

Pastaba: spektaklyje laukiami žiūrovai nuo 11 metų.