Galbūt likimas?

"Pasižiūrėjau į elektroninį žemėlapį, žinojau, kad neturiu daug laiko, todėl tikriausiai nekeliausiu už Europos ribų, o žiūrint piečiau, pavyzdžiui, Kroatijoje, jau esu buvusi. Apie Albaniją nedaug težinojau, tad kodėl ne Albanija?" – apie pasirinkimą vykti į šią Balkanų šalį pasakoja E.Valaitytė.

Santykinai trumpa kelionė virto beveik dviejų mėnesių nuotykiu. Bet apie viską – nuo pradžių, sako pati mergina. "Susikroviau kuprinę, turiu prisipažinti, kad labai neapgalvotai, ir iškeliavau autostopu. Nuo pat Vilniaus pasisekė važiuoti su tokiais žmonėmis, kurie man ką nors kelionei duodavo – kokią smulkmeną ar limonado. Atvažiavau prie Marijampolės, atsidūriau degalinėje, kurioje visada daugybė vilkikų. Prisėdusi prie degalinės kieme esančio staliuko išsitraukiau knygą, pradėjau skaityti. Tada vienas vilkikas sustojo, jo vairuotojas paklausė, ar manęs nereikia pavėžėti. Įlipau į automobilį, padėkojau ir tada supratau, kad anglų kalbos jis visiškai nemoka. Bet mes kažkaip ir be bendros kalbos susikalbėdavome", – pasakoja filosofijos studentė.

"Supratau, kad jis manęs klausia, kur važiuoju. Atsakiau, kad į Albaniją. Jis nusišypsojo, pradėjo kažko savo kuprinėje ieškoti. Tada pagalvojau, kad dabar man tikrai galas... O jis ištraukė Albanijos piliečio pasą. Likimas: albanas Lietuvoje pasisiūlė mane nuvežti tiesiai į Albaniją", – neįtikėtina sėkme dalijasi mergina.

Kai matai 80-metę, kuri juokiasi susirietusi, motiną, kuri pjausto svogūną ir tuo pat metu plyšta juokais, ir mus, jauniausias tų namų moteris, pajunti tikrąjį tyro juoko grožį – jis sujungia visas kartas.

Iki Albanijos važiavo penkias dienas. Pasak jos, tai buvo savotiškas įvadas į susipažinimą su pačia Albanija, puiki proga pajusti, kaip bendrauja albanai, suprasti, kad kokie tai impulsyvūs žmonės.

"Mano vairuotojas turėjo užaugintą ilgą mažojo piršto nagą, kuris simbolizuoja, kad žmogus nedirba fizinio darbo. Albanijoje tokių yra tikrai nemažai, – atkreipia dėmesį keliautoja. – Greitai  įsitikinau, kad albanai yra itin rūpestingi. Kai tik atvykome į šalį, mano vairuotojas padėjo nusipirkti telefono kortelę, išsikeisti pinigų, pavėžėjo iki reikiamo autobuso, o mums išsiskyrus vis parašydavo žinutę, pasiteiraudamas, ar man viskas gerai."

Naujoje šeimoje

Albanijoje Emilija aplankė Beratį, vadinamąjį tūkstančio langų miestą, kuris lietuvei iškart labai patiko. "Vienas iš pirmųjų stereotipų, kuriuos teko sudaužyti, kad vietiniai nelaiko savo šalies musulmoniška. Taip, sakoma, kad apie 70 proc. Albanijos gyventojų išpažįsta islamą, tačiau milžiniška dalis visuomenės, ypač jaunimas, išvis nesilanko mečetėse ir nevadina savęs musulmonais. Albanai yra atviri skirtingoms religijoms – čia daug kur vieni priešais kitus stovi skirtingų konfesijų maldos namai", – pasakoja E.Valaitytė.

Pabuvojusi Beratyje, ji iki kito miesto keliavo autobusu – tik todėl, kad smarkiai lijo, nes paprastai ji važiuoja atostopu. "O su autobusais Albanijoje situacija labai įdomi. Tarpmiestiniai važiuoja kada nori, paleidžia tave vos ne laukuose, o jų vairuotojai sako: "Palauk, po 10 minučių atvažiuos kitas autobusas, į kurį tau reikės persėsti." Važiuodama iki Korčės miesto, kuris garsėja populiariu alumi, persėdau kelis kartus. Šalia manęs prisėdo mane visą laiką įkyriai stebėjusi moteris ir paklausė, ar aš esu vokietė. Nusiminė, kad nesu, nes kadaise gyveno Vokietijoje, moka vokiečių kalbą. Bet noriu pabrėžti, kad bendrauti Albanijoje nesudėtinga: koks nors tarptautinis žodis, žodis – albaniškai, žodis angliškai – ir susikalbi", – pripažįsta mergina.

Kadangi tą vakarą labai smarkiai lijo, o Emilija net lietpalčio neturėjo, ta moteris pasiūlė lietuvei atvykti pas ją į namus. "Aš ir sutikau. Gyvena jie kukliai, bet kas nustebino labiausiai – ir tai populiaru visoje Albanijoje – jie kepdami maistą namuose naudojasi dujų balionais ir turistinėmis kaitlentėmis. Mums reikia kelių vadinamųjų skylių, kad vienu metu ir padažą, ir kepsnį ruoštume. Ten žmonės į maistą žiūri paprasčiau – geriausias maistas yra daržovės su fetos sūriu", – iš pradžių stebėjosi ji.

Norėjo ištekinti

Per šią šeimą mergina susipažino su dar viena Albanijos tradicija – o ji yra itin svarbi – vedybomis. Ne tik dėl to, kad namų šeimininkė norėjo šviesiaplaukę lietuvaitę ištekinti už savo sūnaus, kuris, žinoma, nė žodžio nemoka angliškai. "Bendraudama su ta šiema supratau: jei Albanijoje nueini į kavinę išgerti kavos su vaikinu, kitą dieną jau bus kalbama apie jūsų vestuves", – albanišką realybę piešia lietuvė.

Vilioja: Permečio miestelis garsėja karštomis versmėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

Toje šeimoje gyvendama keturias dienas, ji spėjo susipažinti su visais šeimos kaimynais, kartu ėjo į visus gimtadienius. "Mane kvietė ir į vestuves, kuriose buvo ištekinta penkiolikametė", – priduria E.Valaitytė.

"Ypatinga buvo paskutinė diena, kurią praleidau su šeima. Keturios moterys – aš, tos šeimos mama, dukra ir močiutė – juokėmės iki ašarų. Visi kalbos ar kultūrų barjerai išnyko. Jos kalbėjo albaniškai ir, jei išgirsdavau kokį nors įdomų žodį, jį pakartodavau. Tikriausiai pakartojau kažkokį nešvankų žodį, nes visos prapliupo juoktis. Aš jį ir toliau kartojau, nes man buvo juokinga, kad joms juokinga. Kai matai 80-metę, kuri juokiasi susirietusi, motiną, kuri pjausto svogūną ir tuo pat metu plyšta juokais, ir mus, jauniausias tų namų moteris, pajunti tikrąjį tyro juoko grožį – jis sujungia visas kartas", – šypsosi mergina.

Korčę lietuvė paliko su ašaromis akyse: "Prieš išvažiuodama iš, kaip tada jaučiausi, savo šeimos namų, parašiau jiems laišką. Paprašiau, kad vienas Albanijoje sutiktas naujas pažįstamas iš anglų kalbos išverstų į albanų."

Miestelėnų susirinkime

Vėliau E.Valaitytė pasiekė Permečio miestelį, kuris garsėja karštomis versmėmis. "Tame miestelyje gana brangios nakvynės, todėl nusprendžiau apsistoti kempinge. Iškeliavau ieškoti karštųjų versmių, krioklio. Buvo tikrai nuostabu. O grįžusi susipažinau su dar viena moterimi, kempingo šeimininke, kuri mokėjo anglų kalbą. Ji tėra baigusi gal tik tris klases, kadaise skurdžiai gyveno, siuvo drabužius, vėliau susipažino su savo vyru. Šiandien jie turi nuostabų kempingą, kuriame laiko šunį ir avį, manančią, kad yra šuo", – šypsosi prisiminusi.

Tačiau nereikia galvoti, kad Albanija neturi savo miestų kultūros. Šiandien čia gyvena labai atviras ir šiuolaikiškas jaunimas.

Mergina susidraugavo su šia moterimi. "Kartu autostopu keliavome iki miestelio, o Albanijoje sustoti ir ką nors pavėžėti yra  įprasta. Tik ištiesėme ranką, ir po pusės minutės vairuotojas jau sustojo mūsų paimti. Dar vienas įdomus dalykas – jie važiuodami nuolat spaudžia garsinį automobilio signalą. Visi. Pasirodo, kad tai yra būdas pasisveikinti", – naujais atradimais dalijasi lietuvė.

"Kai atvykome į miestelį, mane nusivedė į vietinių žmonių susirinkimą, kurio metu pasirodė ir merė. Tąkart visi sprendė, ar jiems reikia bibliotekos, ar knygyno, nes tokių miestelyje iki tol nebuvo. Karštos diskusijos virė. Gal atrodė keista, kad jie tokiems dalykams skiria labai daug dėmesio, bet supratau, kad jiems reikia tokių susirinkimų, bendrų pamąstymų apie savo miestą. Man tai pasirodė labai graži idėja", – neslepia E.Valaitytė.

Gyvenimas be rūpesčių

Kita stotelė merginos kelyje buvo Girokasteris, tūkstančio laiptų miestas, kurio sienamiestis įsikūręs ant įspūdingos kalvos. Tai populiari turistinė vieta, kurioje karštis vasaros dieną – sunkiai pakeliamas.

"Radau jaukius nakvynės namus. Ten praleidau daugiau nei dvi savaites. Susipažinau su daugeliu skirtingų žmonių: australų, amerikiečių, vokiečių… Kopiau į kalnus, buvau prie jūros, populiariame Sarandės kurorte. Tuo metu ten buvo labai daug vietinių ir užsienio turistų, todėl greitai atsidūriau netoli esančiame kaimelyje Lukovoje. Tame pajūrio kaimelyje praleidau daug laiko", – nostalgiškai prisimena ji.

Asmeninio archyvo nuotr.

"Pajūryje radau nedidelę įlankėlę, ten pasistačiau palapinę. Mane užliejo. Nuėjau į taverną, išgėriau kavos. Pamatęs, kad esu su didele kuprine, prie manęs priėjo vyras ir parodė vietą ant nuostabios kalvelės, kur buvo daugiau palapinių, kur galėjau įsikurti su savo palapine. Man leido ten apsistoti nemokamai. Šios kelionės metu sutikau daug žmonių, kurie man padėjo, radau daug draugų iš viso pasaulio", – sako E.Valaitytė.

"Ten būdama supratau, kad turiu albaniško kraujo. Albanijoje net ir labai skubėdamas rasi laiko pasisveikinti su visais draugais, o ten – visi ir yra draugai. Ir dar su kiekvienu iš jų pasikalbėsi apie gyvenimą. Albanų planas yra neturėti plano. Ir jie nekalba apie problemas, nes jų neturi", – tokią Albaniją ir jos žmones pažino lietuvė.

Šalis 30 metų kuria savo istoriją būdama laisva nuo komunizmo. "Daug kas sako, kad ir mes buvome Sovietų Sąjungoje, bet štai esame geresnėje padėtyje nei albanai šiandien. Bet tai nėra tas pats, jie gyveno savo uždarame komunizmo burbule. Tai nebuvo Jugoslavija. Albanai net negalėjo nukeliauti iš miesto į miestą. Tai buvo visiškai izoliuota šalis, kankinama bado, apstatyta bunkeriais, kurių niekada net ir nepanaudojo. Juos vienija ne religija, o kalba, kuria jie labai didžiuojasi. Albanija – tik užsieniečiams. Savo šalį albanai vadina Šiptar", – sako ji.

Pajutau, kad iš Balkanų grįžau į Europą. Tuo traukiniu grįžau ir į realybę.

"Tačiau nereikia galvoti, kad Albanija neturi savo miestų kultūros. Šiandien čia gyvena labai atviras ir šiuolaikiškas jaunimas", – pridurti skuba mergina.

Švenčia visas kaimas

E.Valaitytė išskiria Narač kaimą, kuris yra apsuptas kalnų. Istoriškai panašūs Albanijos kaimai buvo gana uždari, juose ir šiandien gyvos senosios tradicijos. "Sakiau, kad mane kvietė į penkiolikametės vestuves, čia aš dalyvavau tikrose albaniškose vestuvėse. Narač kaimo žmonės save laiko katalikais", – istoriją pradeda lietuvaitė.

"Jie vestuves švenčia septynias dienas prieš ceremoniją ir tai reiškia, kad švenčia visas kaimas. Buvau svečias, o tai reiškia, kad ir man reikėjo jose dalyvauti", – šypsosi E.Valaitytė.

Kaip atrodo albaniškos vestuvės? "Visame kaime skamba muzika. Būsima žmona sėdi savo name, kuris yra gal už 200 m nuo jaunikio tėvų namo, ir septynias dienas verkia, kad palieka tėvų namus. Vyras tuo tarpu švenčia su visu kaimu. Yra ilgas moterų stalas, ant kurio nėra jokio alkoholio, tik limonadas ir riebaluose keptos bulvės", – pasakoja keliautoja.

Kitas stalas – vyrų, bet jis yra toli ir moterys negali prie jo artintis. "Čia yra ir alkoholio, rakijos, cigarečių, visi juokauja ir linksminasi. Stalai pastatyti L forma, o tarp tų stalų šoka visos netekėjusios kaimo merginos. Vyresnės moterys tuo metu stebi ir renkasi savo marčias", – tęsia E.Valaitytė.

Po septynių dienų įvyksta vestuvės. "Žinoma, nuotaika labai verkia, nes jei neverkia, vadinasi, yra tikra paleistuvė, norėjusi palikti tėvų namus. Tokios apeigos labai daug pasako apie moters poziciją šalyje. Jei gimsta mergaitė – vėl visa šeima rauda. Jei gimsta berniukas – į dangų paleidžiami džiaugsmo šūviai. Bet kas iš tiesų ten yra labai gražu, tai kaip albanai su meile augina savo vaikus. Šeima šiems žmonėms yra didžiausia vertybė", – savo akimis matė mergina.

Traukiniu – į realybę

Kelionei priartėjus prie pabaigos, E.Valaitytė gyveno kalnuose, prie Škoderio ežero. Galiausiai išvykusi į kaimyninę Juodkalniją, Budvą, mergina jautėsi keistai.

"Net nesustojau tame mieste, nes buvo begalė turistų. Atvykau į Kotoro miestą. Kainos iškart pakilo, nes čia cirkuliuoja euras. Atvykus iš Albanijos kaimų, patyrus daug šilumos ir meilės, tas juodas turizmas Juodkalnijoje vertė jaustis keistai. Ten žmonės pavargę nuo turistų. Turėjau planą užsukti į Splitą Kroatijoje, bet po to, ką pajutau Juodkalnijoje, noras pradingo. Dar trumpam aplankiau Bosniją. Kai iš Kroatijos keliavau traukiniu ir jis pasikeitė Austrijoje, pasikeitė ir visa kita. Pajutau, kad iš Balkanų grįžau į Europą. Tuo traukiniu grįžau ir į realybę", – pripažįsta keliautoja.

"Nesvarbu, kad Albanija neturi "McDonald’s", kad ten sudėtinga ekonominė padėtis, didelė korupcija, o sportiniai kostiumai ir seni mersedesai neatsiejami nuo tautos. Kita Albanijos pusė sušildė lietuvišką širdį", – tikina E.Valaitytė.